Ministrai be solidumo, valstybė – be tvarkos

Ministrai be solidumo, valstybė – be tvarkos

Mi­nist­rai be so­li­du­mo, vals­ty­bė – be tvar­kos

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­rė pri­si­šne­kė­jo. Vie­šai prieš te­le­vi­zi­jos ka­me­ras pri­si­pa­ži­no da­vu­si ky­šį me­di­kams. Ži­no­ma, dar tuo­met, kai ne­bu­vo svei­ka­tos mi­nist­rė ir, ma­tyt, jau tuo­met, kai ne­bu­vo Vai­ko tei­sių kont­ro­lie­rė. Iš vals­ty­bi­nio lyg­mens po­nios chi­rur­gas ky­šio, tik­riau­siai, bū­tų neė­męs.

Apie ky­šius me­di­kams kal­ba vi­si, kas ne­tin­gi ir be­veik vi­si, ku­rie bent kar­tą at­si­dū­rė li­go­ni­nė­je. Kal­ba pen­si­nin­kė, ku­riai gai­la ir sal­dai­nių dė­žu­tei iš­leis­tų pi­ni­gė­lių. Kal­ba tur­tuo­liai, už „pa­ge­rin­tas“ ope­ra­ci­jas ar gy­dy­mą pa­klo­ję po ke­lis šim­tus ar vi­są tūks­tan­tį. De­juo­ja in­te­li­gen­tai, kai, no­rė­da­mi pa­sveik­ti, yra tie­siog pri­vers­ti duo­ti ky­šį.

Bet kad taip kal­bė­tų pa­ti Svei­ka­tos mi­nist­rė – ne­re­gė­ta, ne­gir­dė­ta! Ir dar vie­šo­je erd­vė­je! Juk anie iš­var­din­ti žmo­ge­liai apie ky­šius kal­ba tik pa­šnibž­do­mis, tarp gi­mi­nių ir pa­žįs­ta­mų. Nes su­vo­kia, jog ky­šio da­vi­mas toks pat nu­si­kal­ti­mas kaip ir jo ėmi­mas.

Mi­nist­rė, ku­ri tu­rė­tų bū­ti pro­tin­ges­nė ir už sa­vo pa­val­di­nius, o juo la­biau už li­go­nius, at­ro­do, to ne­su­vo­kia. Nors iš pro­fe­si­jos yra tei­si­nin­kė.

Kas pa­trau­kė pa­rei­go­mis so­li­džią po­nią už lie­žu­vio? Tur­būt eu­fo­ri­ja, mė­ga­vi­ma­sis sa­vo pa­rei­go­mis, že­mės po ko­jo­mis ir sto­go virš gal­vos ne­jau­ti­mas... Taip sau­giai pa­si­jun­ta dau­ge­lis įkri­tę į pa­to­gias aukš­tų pa­rei­gų kė­des. Sa­vo kū­nu jie tas pa­to­gias kė­des už­pil­do. Bet jų kom­pe­ten­ci­jai rei­kė­tų žy­miai ma­žes­nės kė­du­tės.

Mi­nist­rės pri­si­pa­ži­ni­mas, kad da­vė ky­šį gy­dy­to­jui pri­lygs­ta ofi­cia­liam pri­pa­ži­ni­mui, kad svei­ka­tos ap­sau­gos sis­te­ma iš tik­rų­jų ser­ga.

O gal tai paa­ki­ni­mas? Ne­tie­sio­gi­nis pa­ta­ri­mas Lie­tu­vos žmo­nėms? Aš da­viau ky­šį, ir jūs duo­ki­te.

Ko­kia li­ga ser­ga Lie­tu­vos svei­ka­tos sis­te­ma? Ar yra diag­nos­ti­nė apa­ra­tū­ra, ku­ri tiks­liai įvar­din­tų ši­tą li­gą ir jos prie­žas­tį?

Mėgs­ta­ma sa­ky­ti, jog gy­dy­to­jai ne­daug teuž­dir­ba. Ta­čiau pa­si­gi­li­nus į gy­dy­to­jų at­ly­gi­ni­mus, aiš­kė­ja, jog šios pro­fe­si­jos žmo­nės už­dir­ba be­ne dau­giau­sia iš vi­sų in­te­li­gen­tų. Ir tu­ri ga­li­my­bių už­dirb­ti. Ga­li bu­dė­ti nak­ti­mis, dirb­ti ir li­go­ni­nė­je, ir po­lik­li­ni­ko­je. Už vi­sas dirb­tas va­lan­das jiems už­mo­ka­ma.

Ki­tų pro­fe­si­jų in­te­li­gen­tai to­kių ga­li­my­bių ne­tu­ri. Ar­ba jiems už pa­pil­do­mai dirb­tas va­lan­das tie­siog ne­mo­ka­ma. Sa­vo lai­ką jie au­ko­ja iš idė­jos. Ga­liau­siai tarp gy­dy­to­jų skir­tin­gai nei tarp ki­tų pro­fe­si­jų žmo­nių neį­ma­no­mas ne­dar­bas.

Ne­se­niai te­ko ste­bė­ti, kaip dir­ba gar­sus vie­nos iš di­džių­jų ša­lies li­go­ni­nių gy­dy­to­jas. Apie jį sklan­do le­gen­dos. Gal­būt iš tie­sų jis pui­kus, sa­vo dar­bą iš­ma­nan­tis spe­cia­lis­tas. Ta­čiau su­si­da­rė įspū­dis, jog jo pa­sie­ki­mais pa­si­šil­do dau­gy­bė vi­du­ti­nių ga­bu­mų ko­le­gų ir ne­tgi slau­gy­to­jų.

Jau­ni, ko ge­ro, ne­la­bai ta­len­tin­gi dak­ta­riu­kai ir se­se­lės bū­riais ve­da pas spe­cia­lis­tą sa­vo gi­mi­nes, drau­gus, pa­žįs­ta­mus, pa­cien­tus. Kol tuos be ei­lės kon­sul­tuo­ja, li­go­niai, už­si­re­gist­ra­vę prieš tris mė­ne­sius, lau­kia po ke­lias va­lan­das. Kai ku­rie taip ir ne­su­lau­kia priė­mi­mo. Tu­ri atei­ti po sa­vai­tės. Kar­tais ir dar ne­pa­ten­ka. O jei ir pa­ten­ka, gy­dy­to­jas jau bū­na per­var­gęs. Ky­la abe­jo­nių, ar pa­kan­ka­mai įsi­gi­li­na į są­ži­nin­gu ke­liu pas jį pa­te­ku­sio pa­cien­to si­tua­ci­ją.

Ne­ži­nau, ar tas pro­fe­so­rius ima ky­šius. Bet tie jau­ni gy­dy­to­ju­kai po vi­zi­to pas pro­fe­so­rių pa­si­ves­da­vo į šo­ną at­ly­dė­tus pa­cien­tus „pa­si­kal­bė­ti“. Apie ką kal­bė­da­vo­si – ga­li­ma tik spė­lio­ti.

Prieš tai ta­me pa­čia­me ka­bi­ne­te kon­sul­ta­vo ki­tas tos pa­čios sri­ties spe­cia­lis­tas, taip pat pro­fe­so­rius. Bet pas jį ge­rą pus­va­lan­dį iš vi­so ne­bu­vo pa­cien­tų.

To­dėl na­tū­ra­lu, jog ima kir­bė­ti abe­jo­nės, ar tai nė­ra ge­rai or­ga­ni­zuo­tas ko­rup­ci­jos tink­las. Pask­lei­di le­gen­dą apie ste­buk­lin­gą dak­ta­rą, ve­di pas jį pa­cien­tus ir imi ky­šius.

Juk žvaigž­des ga­li­ma „pa­da­ry­ti“ ne tik iš dai­ni­nin­kų ir ak­to­rių. Ga­li­ma nu­lie­ti ir iš gy­dy­to­jų.

Ir ga­li bū­ti, jog tų žvaigž­džių dau­gės. Juk ar­tė­ja ket­vir­ta­sis li­go­ni­nių rest­ruk­tū­ri­za­ci­jos eta­pas. Ra­jo­nuo­se bus ma­ži­na­ma sky­rių. Kai­mų ir ma­žų mies­te­lių žmo­nės gy­dy­tis kai ku­rių li­gų bus pri­vers­ti va­žiuo­ti į did­mies­čius. Ar gy­dy­to­jai – žvaigž­dės ten tik­rai nuo­šir­džiai juos ap­žiū­rės? Juk dau­ge­lis vos su­krapš­tys pi­ni­gų ke­lio­nei, ką jau be­kal­bė­ti apie ky­šį.

Per ne­trum­pą gy­ve­ni­mą te­ko ma­ty­ti įvai­riau­sių gy­dy­to­jų. Bu­vo to­kių, ku­rie šau­ki­mu, su­sier­zi­ni­mu pa­ro­dy­da­vo, kad rei­kia duo­ti ky­šį. Iš man ar­ti­mų žmo­nių ga­vę duok­lę su­švel­nin­da­vo to­ną. Li­go­nis per aki­mir­ką jiems tap­da­vo mie­les­nis. Stai­ga ne­lik­da­vo ei­lių prie bran­gių diag­nos­ti­kos apa­ra­tų. Tą pa­čią die­ną bu­vo iš­tir­tas.

My­riop pa­smerk­tas ar­ti­ma­sis, chi­rur­gams įbru­kęs pi­ni­gų, ta­po ope­ruo­ja­mu – ir, ačiū Die­vui, jo gy­ve­ni­mas pail­gė­jo de­šimt­me­čiu.

Ta­čiau pa­vy­ko su­tik­ti ir tik­rų, sa­vo dar­bui at­si­da­vu­sių me­di­kų, pro­fe­so­rių, ku­rie ir su­dė­tin­gas ope­ra­ci­jas lai­kė sa­vo kas­die­niu dar­bu ir nė aki­mir­ką ne­da­vė su­pras­ti, jog rei­kia at­si­ly­gin­ti.

STT ar­do ky­ši­nin­ka­vi­mo tink­lą ša­lies li­go­ni­nė­se. Tik ar pa­vyks išar­dy­ti pa­cien­tų pro­tuo­se už­ko­duo­tą min­tį, jog gy­dy­to­jui bū­ti­nai rei­kia duo­ti ky­šį? Gal­būt po ko­kių po­ros de­šimt­me­čių?

Užau­go po 1990 me­tų gi­mu­si kar­ta, ne­sup­ran­tan­ti, ko­dėl sa­vo dar­bą už at­ly­gi­ni­mą dir­ban­tį me­di­ką dar rei­kia pa­pil­do­mai „tep­ti“. Gal to ne­sup­ras ir jų bend­raam­žiai gy­dy­to­jai?

Bet grįž­ki­me nuo me­di­ci­nos prie po­li­ti­kos.

Ar so­li­dus at­si­sta­ty­di­ni­mo pa­reiš­ki­mą prem­je­rui įtei­ku­sios Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­rės paat­vi­ra­vi­mas apie ky­šį vie­šo­jo­je erd­vė­je? Ar so­li­džios Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nist­rės kal­bos apie pa­si­bu­čia­vi­mus su sa­vo vy­ru?

Kas va­do­vau­ja pa­čioms svar­biau­sioms mū­sų gy­ve­ni­mo sri­tims – švie­ti­mui ir svei­ka­tos ap­sau­gai? Ar ga­li­ma kal­bė­ti apie kom­pe­ten­ci­ją, jei­gu nė­ra net ele­men­ta­raus so­li­du­mo?

Juk žmo­nės mi­nist­rą ar ko­kios tar­ny­bos va­do­vą įsi­vaiz­duo­ja kaip la­bai pro­tin­gą, kul­tū­rin­gą, tak­tiš­ką, pui­kiai iš­ma­nan­tį sa­vo sri­tį, są­ži­nin­gą, ge­ros re­pu­ta­ci­jos, so­li­džios elg­se­nos ir so­li­džios iš­vaiz­dos žmo­gų.

De­ja, mi­nist­rus ren­ka ne vi­si žmo­nės, ne­tgi ne tų sri­čių, ku­riems jie va­do­vaus, spe­cia­lis­tai, o par­ti­jos.

Par­ti­jų be­bai­gian­čio­je iš­si­vaikš­čio­ti Lie­tu­vo­je dar neį­ti­kė­ti­nai daug. Ir dar dau­gė­ja, nes vi­si no­ri bū­ti ly­de­riais. Par­ti­jos dūs­ta dėl as­me­ny­bių sty­giaus lyg žu­vys be oro. Bet mi­nist­rų po­rtfe­lių trokš­ta dar la­biau ne­gu oro. To­dėl jį ne­šti duo­da bet kam: kai­mo mo­kyk­los di­rek­to­rei, šio­kios to­kios vir­ši­nin­ka­vi­mo pa­tir­ties tu­rin­čiai val­di­nin­kei. Nes­var­bu, kas jį ne­ša. Svar­bu, kad tai par­ti­jos po­rtfe­lis, į ku­rį ga­li įsi­kib­ti dau­gy­bė iš­ba­dė­ju­sių bend­ra­par­tie­čių.

Į po­stą dau­ge­lis Lie­tu­vos po­li­ti­kų žiū­ri ne kaip į at­sa­kin­gą pa­rei­gą, o kaip į gro­bį. Ir da­li­ja­si ne at­sa­ko­my­be, o po­sto pri­va­lu­mais. So­li­du­mui čia jau ne­bė­ra vie­tos.