„Mazuroniškas“ socialdemokratų spindesys

„Mazuroniškas“ socialdemokratų spindesys

Rytas STASELIS

Galbūt socialdemokratų lyderiui Algirdui Butkevičiui atrodo, kad metus kaltinimų pirštinę Seimo pirmininkei Irenai Degutienei, jam pavyks aplink save sutelkti pirmiausiai savo partiją, kita vertus — visą politinę opoziciją, o rinkėjai rudeniop paskolins baltą žirgą, kuriuo bus galima iškilmingai įjoti pro paradines Seimo duris.

Tačiau, manding, p. Butkevičius smarkiai rizikuoja, prisidėdamas prie politinių kaltinimų, esą p. Degutienė kaip nors mėgino politiškai įtakoti bankrutavusio „Snoro“ banko administraciją, kad ši kokiu nors būdu leistų „apsukti“ banke įšąlusius pinigus verslu užsiimančiam savo sūnui.

Viena vertus dėl to, kad Seimo pirmininkei galėtume priekaištauti dėl dažno politinio naivumo, kai kada komiškai atrodančių pastangų lygiuotis į prezidentės Dalios Grybauskaitės politinę stilistiką ir motiniškai pamokslauti premjerui, tačiau politinio aferizmo ar korupcijos kvapai prie jos nelimpa.

Kita vertus, jau dabar akivaizdu, kad drabstydamas purvus į rimčiausią politinę jėgą pretenduojančios partijos lyderis ima elgtis gana keistai. Asmeniškai apdalinęs žiniasklaidos atstovus „kompromatais“ apie tariamas p. Degutienės sūnaus machinacijas, p. Butkevičius po kelių dienų prieš kameras ima tikinti, kad pasidalindamas savo susirūpinimą „nenurodė nė vienos konkrečios pavardės“.

Tačiau nutyli, kad jo platinamuose dokumentuose buvo nurodomas konkrečios bendrovės pavadinimas. Nepasako, kad tos bendrovės savininkas yra ne tik Seimo pirmininkės sūnus, bet kitą pusę akcijų valdo pakankamai aktyvus ir įtakingas socialdemokratas (tikslas pateisina priemones ir politinių aukų skaičių?), su kuriuo apie piniginį „Snoro“ reikalą p. Butkevičius net yra kalbėjęs asmeniškai.

Pagaliau, į prokuratūrą su visais savo popieriais jis nukeliauja tik tada, kada ne juokais pasipiktinusi Seimo pirmininkė pati kreipiasi prašydama ištirti galimų insinuacijų turinį. Galėtume manyti, kad socdemų pirmininkas viešojoje erdvėje elgiasi kaip zuikis beuodegis. Tačiau dar dažniau jo veiksmai primena manipuliacijas išmanantį šulerį.

Dar viena dėl to kylanti abejonė. Akivaizdu, kad opozicinių socialdemokratų veikime vis dažniau galima atpažinti „mazuroniškų sindromų“. Kalbėti apie bet ką, bet kaip ir bet kokiais žodžiais, už juos neprisiimant jokios atsakomybės ir pamirštant, kas buvo kalbėta prieš savaitę. Tarsi socialdemokratai pretenduotų į „Tvarkos ir teisingumo“ rinkėjus.

Ko gero šių dviejų partijų rinkėjimų gretos kažkurioje vietoje turi bendrą sankirtą. Tačiau p. Mazuronio ar Briuselyje dabar sėdinčio „Tvarkos ir teisingumo“ lyderio Rolando Pakso politiniai tarškėjimai šiems nėra tokie pavojingi. Aptirpusios p. Pakso rėmėjų gretos, kaip ir 2003-aisiais remiasi pusakliu tikėjimu, kad partijos lyderis stebuklingai įgyvendins šūkį „Tvarka bus!“. Ir jiems nėra labai svarbu paklausti, kokia toji tvarka ir kaip ji būtų įdiegiama.

Didelė dalis socialdemokratų rinkėjų, bent jau didmiesčiuose, mąsto daug sudėtingiau. O ir prilygti charizmatiškiausiems politikos lyderiams p. Butkevičius neturi jokių galimybių. Todėl sąmoningai išprovokuota dvikova su p. Degutiene socialdemokratų lyderiui gali tapti politiškai pražūtinga, jeigu Seimo pirmininkės sūnaus tariamai turėtų privilegijų bankrutavusiame „Snore“ tiesiai-šviesiai nepatvirtins kuri nors rimtesnė valstybės institucija. Jeigu taip įvyktų, striuka būtų p. Degutienės politinei karjerai.

Tačiau visiškai nepanašu, kad Seimo pirmininkė ir jos sūnus slapukautų pabrukę uodegas. Verslininkas Gediminas Degutis su šūsnimi banko dokumentų greit aplankys visus TV kanalus, laikraščių ir interneto portalų redakcijas. Bent jau sudarydamas įspūdį, kad popierius yra pasirengęs pateikti kiekvienam norinčiam juos išmėsinėti.

Keisčiausia tai, kad iš opozicinių socialdemokratų apkasų pasigirsta absoliučiai racionalių idėjų, kurios galėtų provokuoti rimtą diskusiją, tarkime, šalies energetikos politikos, kurios pamatai dabar klojami dešimtmečiams į priekį, klausimais.

Andai viena ausimi girdėta jų idėja nukreipti valstybės investicijas bei pastangas visuotinai pertvarkant šalies šilumos ūkį, kad jis būtų „varomas“ biokuru, galėtų būti programinė alternatyva valdančiosios koalicijos idėjoms investuoti į branduolinę jėgainę. Ji neabejotinai skatintų politinio, finansinio ir inžinierinio sluoksnių proto pastangas keliems dešimtmečiams į priekį racionaliau suskaičiuoti šalies energetinių išteklių paletę, investicijas į gamybos pajėgumus (akivaizdu, kaip beviltiškai pasenusi visa energetika!) ir intelektą.

Tačiau kažkodėl socialdemokratai nesugeba jų deramai pateikti visuomenei, patys be to užgoždami savo lyderio inicijuojamais kliedesiais ant bankrutavusio banko griuvėsių. Gal manipuliavimas sunkiai gyvenančių žmonių instinktais yra toks būdas pridengti kelerių metų savo neįgalią politinę nuogybę.

Per sėdėjimo ant opozicijai skirtų laktų Seime laiką, socdemai, tiesą sakant, kol kas taip ir nepateikė aiškios alternatyvos tam, ką jie vadina, „kubilizmu“. O vos pamėginus prisiminti, kokiais ginklais daugiau kaip prieš trejus metus jie siūlė pasitikti krizę, tik plaukai pasišiaušia.