Naujausios
Lyg ir senstame, bet jauni mirštame
Danas NAGELĖ, “Respublikos” žurnalistas
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija skelbia šiemet sutaupysianti 15 mln. litų išmokų vaikams sąskaita, nes vaikų Lietuvoje nuolat mažėja. Mažėja ir suaugusiųjų. Nuo pat 1992-ųjų nebuvo nė vienų metų, kai mūsų šalies gyventojų skaičius nebūtų mažėjęs. Kas tai lemia ir kas dėl to Lietuvos laukia ateityje – „Respublikos“ interviu su žinoma Lietuvos demografe profesore habilituota mokslų daktare Vlada STANKŪNIENE.
- Statistikos departamentas paskelbė, kad pernai Lietuvos gyventojų ir vėl sumažėjo. Kokios yra pastarųjų metų tendencijos?
- Visą laiką gyventojų prieaugis yra neigiamas nuo pat 1992 metų. Gyventojų kasmet mažėja tūkstančiais: 2009-aisiais – minus 21 tūkst., 2010-aisiais, kai dėl naujovių, susijusių su įmokomis į Privalomojo sveikatos draudimo fondą, buvo deklaruota didžiulė emigracija – minus 84 tūkst. Pernykščiai duomenys kol kas labai išankstiniai. Remiantis jais, gyventojų skaičius sumažėjo per 45 tūkst.: mirė 7 tūkst. daugiau nei gimė, apie 39 tūkst. emigravo daugiau nei imigravo.
- Gimstamumo kreivė tai kyla aukštyn, tai leidžiasi žemyn. Kiek tie pokyčiai susiję su ekonomikos pakilimais ir nusileidimais?
- Gimstamumas su ekonominiais svyravimais siejasi gana nedaug. Ryšys yra, bet ne toks didelis, kaip įsivaizduojama. Svarbesni yra kiti veiksniai. Čia kalbu ne apie absoliučius skaičius, o tuos, kurie rodo suminį gimstamumo rodiklį – vidutinį vaikų skaičių, kurį viena moteris vidutiniškai pagimdo per gyvenimą. Suminis gimstamumo rodiklis labiausiai krito 1990-ųjų viduryje, o žemiausią lygį pasiekė 2002-2005 metais. Tuo periodu jis buvo net žemesnis nei 1,3. Nuo 2005-ųjų jis palengva ėmė augti, kol 2009-2010 metais stabilizavosi ties 1,55. Kad tais metais suminis gimstamumas nebeaugo, o po 1000 sumažėjo gimusių kūdikių skaičius – ekonominio nuosmukio padarinys. Tačiau kai sakoma, kad gimstamumas mažėja dėl motinystės išmokų mažinimo – netiesa. Tyrimai visose šalyse rodo, kad tai įtakos beveik neturi.
- O kas tada turi?
- Daug ką lemia vaikų priežiūros, ugdymo paslaugos. Jei jos kokybiškos, lengvai prieinamos – ir gimstamumas didesnis. Turiu omenyje vaikų darželius, užklasinio ugdymo paslaugas ir panašiai. Tai yra daug svarbiau nei išmokų dydis. Tas išmokų sumažinimas tik sumažino žmonių pasitikėjimą valstybės pagalba. Tiksliau – visai pakirto. O vaikų priežiūros infrastruktūra Lietuvoje, palyginti su kitomis Europos šalimis, labai silpna. Darželių, mokyklų uždarinėjimas, paslaugų atitolinimas – vienos pagrindinių problemų, lemiančių ir gimstamumo lygį, kitimą. Šeimoms tikrai yra sudėtingiau išgyventi, vaikus į mokslus išleisti. Ne kartą vykdytose apklausose tėvai, paklausti, kokios priemonės aktualiausios, kad jie turėtų vaikų, įvardydavo būtent tai.
Porą metų išmokomis vaikų priežiūros atostogų metu buvome lyderiai pasaulyje. Net sumažintos jos lieka gana gausios, palyginti su kitomis šalimis, ir yra rimta valstybės pagalba šeimoms, kol vaikui sukaks dveji metai. O paskui prasideda didžiosios problemos. Net sunkiai gali tikėtis paslaugų lopšelyje-darželyje. Pastato į eilę, kurios belaukiant vaiką jau reikės leisti į mokyklą. O kai pradeda eiti į mokyklą, vėl tęsiasi problemos. Vien vaiką paruošti rugsėjo 1-ajai kokių išlaidų reikia, kiek reikia mokymo priemonių, knygų. O jei dar nori vaiką ugdyti papildomai pagal sugebėjimus – daugeliui tėvų tai nėra prieinama.
- Minėjote, kad suminio gimstamumo rodiklis Lietuvoje yra 1,55. Koks jis turi būti, kad visuomenė liautųsi senėti arba gyventojų skaičius, nevertinant migracijos įtakos, liautųsi mažėti?
- Santykį siečiau ne su visuomenės senėjimu, o su gyventojų skaičiaus stabilizavimu. Tai yra moksliškai apskaičiuota: rodiklis turi būti 2,1. Net 2 vaikai dviem tėvams yra per mažai, nes akivaizdu, kad ne visi vaikai sulaukia tėvų amžiaus. O visuomenės senėjimas vyksta toli gražu ne vien dėl gimstamumo, o ir todėl, kad žmonės gyvena vis ilgiau. Be to, dar vyksta emigracija, ypač išvyksta jaunimas, todėl senėjimas pas mus toks intensyvus. Vadinamasis senėjimas iš apačios – kai mažiau gimsta vaikų, senėjimas iš viršaus – kai ilgiau gyvename, ir senėjimas per vidurį – kai emigruoja jaunimas. Lietuvoje vyksta senėjimas iš apačios ir per vidurį.
- Kas Lietuvos laukia ateityje, jei šių procesų nesuvaldysime?
- Visų pirma socialinės apsaugos sistema turės problemų: kaip teks užtikrinti bent jau minimalias, pakenčiamas, pragyvenimo minimalų lygį užtikrinančias pensijas. Antra – senėjimas vyksta ir daugėjant pačių pačių seniausių, tad iškils ir senolių globos, slaugos poreikis. Visuomenėje vyksta persiskirstymas tarp gaminančiųjų ir vartojančiųjų. Gaminančiųjų dalis mažėja, o vartojančiųjų, kurie jau nebegamina, didėja. Ir būtent senų žmonių sąskaita. Tad iš esmės privalės keistis ir persiorientuoti visa socialinė sistema, kad padėtume senoliams.
Beje, nors senėjimas vyksta todėl, kad žmonės ilgiau gyvena, daliai Lietuvos gyventojų tai nėra aktualu – vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė jau daugiau nei 40 metų svyruodama vis išlieka net trumpesnė negu 1965-aisiais. Labiausiai tai lemia sveikatai žalingas gyvenimo būdas – alkoholis, rūkymas. Taip pat prisideda eismo nelaimės, savižudybės. Pagal vyrų gyvenimo trukmę ES esame paskutiniai. Tačiau nenurašykime ir kitų svarbių veiksnių. Ypač svarbus – sveikatos apsauga, liečianti ne tik vyrus, bet ir moteris.