Naujausios
Lietuva po rinkimų: aukso kalnai ar tušti aruodai?
dr. Nerijus BRAZAUSKAS
Nyki ir nekompetenciją demonstruojanti Seimo rinkimų kampanija mums žada Lietuvą, kurioje norėsime gyventi, dirbti, kurti, mokėti mokesčius, auginti vaikus, oriai senti ir didžiuotis savo valstybe. Ar tikrai artimiausiais metais pajusime, kad pildosi mūsų lūkesčiai ir viltys?
Politinės prognozės yra nedėkingas dalykas, bet manau, kad valdančiąją koaliciją formuos dvi partijos iš tų, kurių triada dabar nuolat dominuoja socialinėse apklausose.
Neatmestina tikimybė, kad greta dviejų politinių jėgų prisijungs ir trečioji partija, neturinti didelio politinio svorio, bet galinti užtikrinti koalicijai balsų daugumą. Juk po rinkimų partijos žiūri tik savų interesų.
Ekonominėje ir socialinėje politikoje stebuklų nebus, nebent visos partijos pasirašytų Nacionalinį susitarimą dėl socialiai orientuotos gerovės valstybės kūrimo.
Politikų pažadus koreguoja biudžeto deficitas ir valstybės skola, o kraupių skaičių geriau nepriminti. Užteks konstatuoti, jog Lietuvos Respublikos 2016 metų sausio-rugpjūčio mėnesio valstybės biudžeto metinių pajamų plano vykdymas siekia 67,7 %.
Laukia ir naujo biudžeto priėmimas, o jo prioritetai jau aiškiai įvardyti – bus didinamos išlaidos krašto apsaugai ir naujojo socialinio modelio priemonėms finansuoti. Taigi viešieji pirkimai mums žada dar ne vieną auksinį duonriekį peilį.
Siūlomi įvairūs būdai (neapmokestinamųjų pajamų dydžio didinimas), tačiau biudžeto skyles realiai gali užlopyti visuotiniai nekilnojamojo turto ir automobilių mokesčiai, kuriuos Lietuvai įkyriai vis primena Tarptautinis valiutos fondas.
Neužmirškime, kad politikai nepopuliarius sprendimus ir priima iš karto po rinkimų, kai porinkiminė euforija dar nėra visai išgaravusi. Tai, kad 2020 m. pasieksime 85 proc. Europos Sąjungos šalių BVP vidurkio, tenkančio vienam gyventojui, tėra utopija. Mes visi turėtume prisiminti, kad 2020-aisiais dosni ES parama išseks, o mums patiems savo lėšomis reikės išlaikyti sukurtą infrastruktūrą. Ar netapsime amžiams ES periferija?
Socialinės politikos gaires jau nubrėžė naujasis Darbo kodeksas, kuris lanksčiai atrišo rankas darbdaviams, o darbuotojus pastatė į jų vietą. Vadinamasis darbo santykių modernizavimas, kaip tikimasi, padės kurti konkurencingą verslą, našesnį darbą ir pritrauks investicijų.
Tačiau darbuotojų laukia trumpesnės atostogos, „tuščios“ sutartys ir darbo tarybos. Kur tie darbdaviai, kurie leis darbuotojui dirbti nepilną darbo dieną ir kurie apmokės pusę atostogų, jei darbuotojas per jas mokysis?
Toks Darbo kodeksas, už kurį, atmesdami Prezidentės siūlomas pataisas, balsavo tik 74 Seimo nariai, disonuoja su partijų siūlomomis socialinės politikos priemonėmis.
Visos partijos žada didinti atlyginimus, minimalią algą ir pensijas, tačiau po rinkimų bus pasakyta, kad valstybės galimybės yra labai ribotos. Keli ar kelios dešimtys eurų, papildysiantys tautiečių pinigines, bus tik nereikšmingas simbolinis, žestas.
Socialinių išmokų padidinimas nekompensuos augančių ir augsiančių kainų, kurias, kaip mums atkakliai aiškina verslininkai, lemia situacija pasaulio rinkose. Konkurencijos nebuvimą Lietuvoje mato tik eiliniai pirkėjai, o rinkėjai galėtų neužmiršti vienos partijos pažado, kad bus užtikrinta, jog pensijos niekados nebus atimamos ar mažinamos.
Didžiausia šiuolaikinės Lietuvos rykštė – emigracija – per artimiausius metus tikrai nesumažės, o tik didės. Teks kurti dainą „Du milijonai“, nes per 26-erius metus iš Lietuvos išvyko beveik 870 tūkst. asmenų.
Žmonės ir toliau emigruos ne tik dėl finansinių paskatų, bet ir dėl besitęsiančios korupcijos, nepotizmo, darbuotojo išnaudojimo ir žeminimo, galimybių įsidarbinti pagal kvalifikaciją nebuvimo, realios paramos pradėti verslą stokos, šešėlinės ekonomikos, slogaus emocinio mikroklimato.
Emigracijai tvariai tęsiantis, mokesčių surinkimas dar labiau pablogės, o tai tiesiogiai atsilieps merdėjančios „Sodros“, vokeliais ir protekcijomis grįstos sveikatos sistemos, analfabetiško švietimo, pridėtinės vertės nekuriančios kultūros finansavimui.
Kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas mažins Lietuvos konkurencingumą, o mokytojų, gydytojų, socialinių darbuotojų stoka gali inspiruoti ir socialinius neramumus. Ir taip tragiška demografinė situacija dar prastės, o visuomenės senėjimas reikalaus vis didesnių lėšų, paslaugų ir resursų.
Švietimui ir kultūrai turėtų būti skiriama daugiau lėšų, bet vargu ar tai esmingai keis esamą padėtį. Mokinių žinios ir gebėjimai, visuotinis neraštingumas, skaitymo kultūros ignoravimas, nesibaigiančios mokyklų tinklo optimizavimo reformos ir politikų baimė spręsti realias problemas – tai tik keli šiuolaikinės situacijos štrichai. Pagarbos mokytojui nesukurs nei 101, nei 111 Seimo narių.
Aukštasis mokslas ir toliau stagnuos krizinėje būklėje, kol vadinamoji konkurencija ar valstybės užsakymai nepaliks kelių universitetų Vilniuje ir vieno laikinojoje sostinėje. Todėl naivus atrodo partijų siekis kurti naujas technologijas, bioekonomiką ir garantuoti nemokamas bakalauro studijas. Išsilavinę beraščiai staiga netaps kuriančiąja jėga, o meistrai negrįš iš švedijų ir anglijų.
Ir toliau didės atskirtis tarp Vilniaus ir visos likusios Lietuvos. Pastaroji jau tapo sostinės donore, o nukraujavusi provincija dar labiau trauksis ir nyks. Partijos netikėtai pamatė regioninės atskirties problemą (gal susapnavo?), kurią žada spręsti didindamos investicijas ir darbo vietų kūrimą, užtikrindamos, kad visi savivaldybėse surenkami mokesčiai liks pastarųjų biudžetuose.
Nepaisant daugybės siūlymų, problema išliks ta pati – regionai, savivalda, vietinės bendruomenės nebus regimos kaip vientisos Lietuvos dalis. Taigi nelygiavertė Vilniaus ir Kitos Lietuvos konkurencija tęsis, kol galų gale miestai virs kaimais, o kaimeliai išliks tik paminklinėse lentose.
Geopolitikos srityje didelių permainų tikėtis neverta. Išliks pragmatiški ir saugumo garantijas teikiantys santykiai su NATO, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir Europos Sąjungos lydere Vokietija. Lediniai santykiai su artimiausiais kaimynais, strateginiais partneriais ir toliau nesulauks visuotinio atšilimo. Nors mokslininkai ir kultūros žmonės rodo, kaip reikia bendradarbiauti su Lenkija, tačiau politikai to nemato.
Naujajai koalicijai nesusitarus dėl vieningos užsienio politikos ir toliau patys sau atrodysime labai svarbūs, baksnodami į Rytų partnerystės prioritetą. Mes – maži bet galingi!
Šios nereikšmingos įžvalgos gali netapti realybe, jeigu mes visi atliksime pilietinę pareigą, t. y. ateisime į rinkimus. O tai padarę reikalausime iš valdžios to, kas žadėta, jeigu pradėsime ginti savo teises, jeigu drąsiai reikšime pilietinę poziciją, jeigu nesileisime mulkinami ir apgaudinėjami, jeigu nevykdysime biurokratų įgeidžių, jeigu stengsimės ne apgauti valstybę, o ją kurti.
Tik tokiu būdu mūsų aruoduose atsiras aukso kruopelių, o mes iš tiesų pradėsime vytis vakarietiškas valstybes. Galutinis žodis tepriklauso grafomaniškoms mūzoms: Jau greitai girdėsim, matysim, darysim, / vargą, atskirtį ir baimę išvarysim. / Pagal naują planą Lietuvą sukursim, / oriai ir darniai tėvynėj neskursim.