Legalizuotas kyšis: Kova su korupcija ar durnių ieškojimas?

Legalizuotas kyšis: Kova su korupcija ar durnių ieškojimas?

Le­ga­li­zuo­tas ky­šis: Ko­va su ko­rup­ci­ja ar dur­nių ieš­ko­ji­mas?

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Vy­riau­sio­sios tar­ny­bi­nės eti­kos ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas pa­siū­lė bū­dą le­ga­li­zuo­ti me­di­kams duo­da­mus ky­šius pa­va­di­nant juos pre­mi­jo­mis. Pri­va­lo­mą­jį svei­ka­tos drau­di­mą mo­kan­čiam pa­cien­tui rei­kė­tų dar kar­tą su­si­mo­kė­ti į Li­go­ni­nės ka­są, jei­gu jis no­ri at­si­dė­ko­ti gy­dy­to­jui.

Iš tų pi­ni­gų, at­skai­čius mo­kes­čius, pa­cien­tą pa­kon­sul­ta­vęs ar pa­gy­dęs me­di­kas gau­tų pre­mi­ją. Ta­čiau ne­ži­no­tų, kas jo pre­mi­ją fi­nan­sa­vo, nes le­ga­li­zuo­to ky­šio da­vė­jas lik­tų ano­ni­miš­kas.

Eti­kos ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ko sie­kis – ne­va kil­nus – nai­kin­ti ko­rup­ci­ją svei­ka­tos sis­te­mo­je, ku­ri lai­ko­ma vie­na iš ko­rum­puo­čiau­sių.

De­ja, pra­ktiš­kai tai pa­na­šu į dur­nių ieš­ko­ji­mą. Juk pa­cien­tas gy­dy­to­jui vo­ke­lį ir tie­sia tam, kad šis į jo li­gą at­kreip­tų dau­giau dė­me­sio, gal­būt paieš­ko­tų efek­tin­ges­nių vais­tų, pa­ts pa­si­kon­sul­tuo­tų su šią sri­tį dau­giau iš­ma­nan­čiais ko­le­go­mis, at­sa­kin­giau su­teik­tų kon­sul­ta­ci­ją ar­ba at­lik­tų ope­ra­ci­ją.

Ko­kia pra­smė mo­kė­ti į li­go­ni­nės ka­są, jei­gu tas gy­dy­to­jas, ga­vęs „nu­lai­žy­tą“ pre­mi­jė­lę nė ne­ži­nos, kas ją sky­rė. Ne­bent pa­cien­tas nu­neš­tų jam į vo­ke­lį įdė­tą ka­sos kvi­tą...

Bet vei­kiau jis nueis į pri­va­čią gy­dy­mo įstai­gą ir ten su­si­mo­kės. Kaip ir vi­si tos įstai­gos pa­cien­tai nu­sta­ty­tą ta­ri­fą.

Bė­da ta, kad ne vi­si li­gų pri­spaus­ti žmo­nės ga­li pri­mo­kė­ti už pri­va­čių gy­dy­mo įstai­gų pa­slau­gas ar duo­ti ky­šį vals­ty­bi­nės po­lik­li­ni­kos ar li­go­ni­nės gy­dy­to­jui. O ge­ra­no­riš­kų gy­dy­to­jų, ku­rie tik­rai nuo­šir­džiai be pa­pil­do­mo už­mo­kes­čio da­ry­tų tai, ką pa­si­ža­dė­jo duo­da­mi Hi­pok­ra­to prie­sai­ką, ne tiek ir daug. Gims­ta sa­vo­tiš­kas so­cia­li­nis konf­lik­tas. Jo pa­sek­mė – už­leis­tos ne­gy­do­mos li­gos.

Ar­šes­nis, šį tą iš­ma­nan­tis pa­cien­tas iš­si­dau­žia siun­ti­mą pas ge­rą spe­cia­lis­tą, ku­rį pa­ts ir su­si­ran­da. Kuk­les­nis pa­kon­sul­tuo­tas per po­rą mi­nu­čių ei­na lauk ir ki­tą kar­tą jau ne­be­no­ri su­grįž­ti, nors ir la­bai skau­da.

Ir ne­bū­ti­nai gy­dy­to­jas dir­ba at­mes­ti­nai to­dėl, kad no­ri ky­šio. Gal tie­siog jo blo­gas cha­rak­te­ris? Gal pa­bo­do per die­nas klau­sy­tis bo­bu­čių skun­dų apie skaus­mus? Gal, pa­pras­čiau­siai, jis pra­stas spe­cia­lis­tas? Gal tie­siog tin­gi­nys?

Tik ar kiek­vie­nas pa­cien­tas ge­ba įver­tin­ti gy­dy­to­jo kom­pe­ten­ci­ją ir jo tin­ka­mu­mą sa­vo dar­bui? Se­na bo­bu­ly­tė iš kai­mo pre­mi­ją skirs tai dak­ta­rei, ku­ri su ja gra­žiau ir il­giau pa­šne­kės. Mies­to smar­kuo­lis tam, ku­ris su juo ne­švan­kiai pa­juo­kaus.

Tai ar įtei­sin­ta ky­šių sis­te­ma, nuo ku­rios dar bus at­skai­to­mi ir mo­kes­čiai, bus šva­res­nė už neį­tei­sin­tą­ją?

Iš­nai­kin­ti ko­rup­ci­ją me­di­ci­nos sis­te­mo­je bus ga­li­ma tik tuo­met, kai gy­dy­to­jas už­dirbs tiek, kad jam neap­si­mo­kės ri­zi­kuo­ti imant ky­šį. Kai vals­ty­bė jam at­ly­gį di­dins ne už atė­ji­mą į dar­bą, o at­si­žvelg­da­ma į iš­gy­dy­tų pa­cien­tų skai­čių.

Gy­dy­to­jas – vie­nas iš svar­biau­sių spe­cia­lis­tų žmo­gaus gy­ve­ni­me. Kad tap­tų gy­dy­to­ju, jau­nas žmo­gus, bai­gęs vi­du­ri­nę, mo­ko­si dar apie de­šimt me­tų. Stu­di­juo­ti me­di­ci­nos pa­ten­ka tik pa­tys ga­biau­sie­ji.

Treč­da­lį sa­vo am­žiaus sme­ge­nis džio­vi­nęs, jau­nys­tės links­my­bių at­si­sa­kęs gy­dy­to­jas dar­bo kar­je­rą pra­de­da jau ar­ti sa­vo tris­de­šimt­me­čio.

Dar­bas – ne ren­gi­nių ve­di­mas! Kas­dien tu­ri bend­rau­ti su ser­gan­čiais, gal­būt net pik­tais ir irz­liais žmo­nė­mis. Jei­gu dar tu­ri at­sa­ko­my­bės jaus­mą, pri­va­lai juos pa­gy­dy­ti.

O ką jam pa­siū­lo vals­ty­bė? 500, ge­riau­siu at­ve­ju 700 eu­rų į ran­kas už mė­ne­sio dar­bą. Jei­gu ti­kė­ti in­ter­ne­to po­rta­lo „Ma­no al­ga“ in­for­ma­ci­ja, vi­du­ti­nė Lie­tu­vos gy­dy­to­jo al­ga 817 eu­rų į ran­kas. Vi­dur­kis tur­būt iš­ve­da­mas pri­skai­čius ir ge­ro­kai aukš­tes­nius gar­sių chi­rur­gų, moks­li­nin­kų at­ly­gi­ni­mus.

Tuo tar­pu kai ku­rie net vie­ti­nės reikš­mės po­li­ti­kai, aukš­tes­nes pa­rei­gas uži­man­tys sa­vi­val­dy­bių dar­buo­to­jai su prie­dais jau su­si­ren­ka po du tūks­tan­čius ir dau­giau eu­rų. Ar jų dar­bas tik­rai at­sa­kin­ges­nis ir sun­kes­nis už gy­dy­to­jų?

Gal pri­ly­gin­ki­me gy­dy­to­jo dar­bo už­mo­kes­tį bent vie­tos po­li­ti­kų al­gai ir ne­rei­kės jiems duo­ti ky­šių. Juk į Sa­vi­val­dy­bę žmo­gus kar­tais neuž­su­ka nė kar­to gy­ve­ni­me, o į po­lik­li­ni­ką ar li­go­ni­nę ten­ka kreip­tis vos ne kas mė­ne­sį. Kas rei­ka­lin­ges­nis ei­li­niam Lie­tu­vos gy­ven­to­jui, spręs­ki­te pa­tys.

O ky­šio ėmi­mas – tai sa­vos rū­šies gy­dy­to­jo pro­tes­tas prieš esa­mą tvar­ką. Sa­vi­ver­tės pa­si­kė­li­mas. Kom­pen­sa­ci­ja už ma­te­ria­li­nį jo pro­fe­si­jos su­men­ki­ni­mą.

Ant­ra ver­tus, tai ir pri­vi­le­gi­ja, nes nė vie­nos pro­fe­si­jos at­sto­vams nu­skur­dę lie­tu­vai­čiai ne­duo­da tiek ky­šių, kiek dak­ta­rams. Ne­bū­ti­nai su džiaugs­mu. Daž­niau su­kan­dę dan­tis, nes da­li­ja­si ne at­lie­ka­mu, o nuo sa­vęs at­plėš­tu eu­ru. Mat, svei­ka­ta – gy­vy­bės ir mir­ties klau­si­mas.

Ne­la­bai etiš­ką pa­siū­ly­mą le­ga­li­zuo­ti ky­šius į vie­šu­mą iš­me­tu­si Vy­riau­sio­ji tar­ny­bi­nės eti­kos ko­mi­si­ja da­bar šį raš­tą pa­va­di­no juod­raš­ti­niu va­rian­tu. Nors ir juod­raš­ti­nis va­rian­tas ro­do, jog ir eti­kos sar­gai aiš­kiai su­vo­kia, kad gy­dy­to­jų at­ly­gi­ni­mai – per ma­ži. Juk pa­na­šios pre­mi­ja­vi­mo sis­te­mos ne­siū­lė nei mū­ri­nin­kui, pa­sta­čiu­siam tvir­tą dau­gia­bu­tį, nei san­tech­ni­kui ar elekt­ri­kui. Jie, ko ge­ro, šian­dien už­dir­ba dau­giau ne­gu gy­dy­to­jas.

Liūd­na, bet yra gy­dy­to­jų, ku­rie ne­ver­ti ir šian­dien me­di­kams mo­ka­mo at­ly­gi­ni­mo. Jie „at­si­pū­tę“ sė­di sa­vo ka­bi­ne­tuo­se, nes tų ka­bi­ne­tų užim­ti tie­siog nė­ra kam.

Jau­ni jų ko­le­gos ne­su­si­gun­do lie­tu­viš­kais ky­šiais ir trau­kia dar­buo­tis į už­sie­nius, kur ga­li gau­ti ne le­ga­lų ky­šį, o nor­ma­lią, dar­bo po­bū­dį ati­tin­kan­čią al­gą.

Kon­sul­ta­vau­si pas jau­ną ne­se­niai Kel­mės li­go­ni­nė­je pra­dė­ju­sį dirb­ti trau­ma­to­lo­gą. Ste­bė­jau, kaip jis dir­ba ir kaip el­gia­si su pa­cien­tais. Jo­kios aro­gan­ci­jos. Jo­kio pa­si­pū­ti­mo. Drau­giš­kas, pa­cien­tą drą­si­nan­tis el­ge­sys. Kom­pe­ten­tin­gas paaiš­ki­ni­mas apie ne­ga­la­vi­mo prie­žas­tis. Kai gy­dy­to­jas at­si­pra­šė už ma­žy­tį rent­ge­no ka­bi­ne­te įvy­ku­sį ne­sklan­du­mą, ki­lu­sį ne dėl jo kal­tės, pa­gal­vo­jau, jog čia kaž­kas nau­jo.

Gal nau­jo­ji gy­dy­to­jų kar­ta ga­lė­tų iš­gel­bė­ti me­di­ci­nos sis­te­mą ir nuo ko­rup­ci­jos? Jei­gu tik pa­tys pa­cien­tai jų ne­su­ga­dins. Jei­gu sis­te­ma ne­pra­rys jų žmo­giš­ku­mo. Ir jei­gu val­džia ne­pri­vers va­žiuo­ti lai­mės ieš­ko­ti į už­sie­nį.