Naujausios
Kieno gerove pasirūpino Seimas? Gyvūnų ar verslininkų?
Regina MUSNECKIENĖ
„Žmonės atsikrato gyvūnų“ – tokia buvo Naujųjų metų išvakarėse išleisto „Šiaulių krašto“ viena iš pagrindinių temų. Ji parodė, kaip gyvūnų gerovę jau paveikė vienu seimūnų mygtuko paspaudimu pakeistas Lietuvos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas.
Naujasis įstatymas augintinių šeimininkus verčia kiekvienam šuniui, katei ar šeškui įvesti mikroschemą. Kiek ji kainuos, dar neaišku. Vieni prognozuoja, jog keliolika eurų, kiti – kad kelios dešimtys. Nes gyvūnus ženklins privatūs veterinarai. Kiek kuris sugalvos, tiek ir ims.
Šeimininkai, nenorėdami papildomų išlaidų arba tiesiog protestuodami prieš naująją tvarką, veža savo gyvūnus į prieglaudas arba atiduoda veterinarams juos užmigdyti.
Ar kvepia šis įstatymo pakeitimas gyvūnų gerove? Veikiau kvepia dideliais pinigais tų verslininkų, kurie gamina ir pardavinėja arba perparduoda mikroschemas. Neblogai uždirbs ir privatūs veterinarijos gydytojai.
Kas paneigs, jog gindami ne gyvūnų, o verslininkų gerovę Seimo nariai taip paprastai, vienu mostu pakeitė įstatymą? Juk ir žemės ūkio ministrė, ir Valstybinė maisto bei veterinarijos tarnyba prašė pereinamojo laikotarpio, kad laipsniškai būtų prieinama prie naujos tvarkos. Neskubėti, paskaičiuoti, kiek tai kainuos valstybei ir augintinių laikytojams ir ar apsimokės patarė ir premjeras.
Pavyzdžiui, iš pradžių registruoti ir ženklinti tik pavojingus, į užsienį išvežamus gyvūnus arba pradėti ženklinti tik šiemet, naujai gimusius, šiuo metu įsigyjamus gyvūnus. O seniau laikomiems leisti baigti gyvenimą pas savo šeimininkus be jokių mikroschemų.
Panašiam scenarijui pritaria ir Valstybinės Maisto bei veterinarijos tarnybos specialistai. Jie neneigia, kad kačių, šunų ir smulkesniųjų gyvūnų ženklinimas reikalingas. Prieš penkiolika metų pradėta registruoti bei ženklinti karves, kiaules, avis ir kitus gyvulius. Tai padėjo pasiekti tvarkos.
Tačiau šįkart įstatymo pataisos priimtos pernelyg skubotai. Neparuošta netgi bazė suregistruoti tokiam dideliam skaičiui kačių ir šunų. Gal nuo gyvenimo atitrūkę seimūnai jau nė nebežino, kiek kaimuose yra kačių ir šunų? Mieste taip pat jų netrūksta. Turbūt nerasi daugiabučio, kuriame bent keliuose būstuose nebūtų laikoma šių gyvūnų. Taigi, meilę gyvūnams nuspręsta apmokestinti ir už tai susižerti neblogus pinigus.
Dauguma lietuvių myli gyvūnėlius. Šunelis ar katinėlis – vienišų žmonių draugas. Jaunos šeimos rūpintis augintiniais ir jais džiaugtis moko vaikus, kad šie mažiau laiko praleistų prie kompiuterio. Šuo išveda pasivaikščioti per dieną darbe sėdėjusį šeimininką.
Kaimo žmonėms šuo atstoja signalizaciją, kai prie sodybos artinasi koks niekadėjas.
Deja, jau ir tokia signalizacija daugeliui kaimo žmonių taps prabanga.
Pabandykim paprojektuoti, kaip praktiškai vyks šis šunų ir kačių ženklinimo procesas.
Antai Onos vienkiemyje laksto keli šuniukai. Kelios katytės jos ūkiniuose pastatuose gaudo peles. Susidaro šešios ar septynios galvos. Norėdama jas suregistruoti ir paženklinti mikroschemomis senučiukė pensininkė turės samdyti automobilį, kad jos gyvūnus nuvežtų į rajono centrą. Paskui mokėti už mikroschemą ir veterinarijos gydytojo darbą. Arba kviestis veterinarijos gydytoją į namus. Jis taip pat paims pinigus už mikroschemą, savo darbą ir kelionei sunaudotą kurą.
Šis „malonumas“ Onai atsieis mažiausia pusę jos pensijos. O jeigu gyvūnėlius dar teks ir paskiepyti, pusės pensijos nė neužteks.
Ar ryšis tokioms išlaidoms kaimo pensininkė? Gal geriau atsikratys gyvūnų?
Tą patį tikriausiai padarys ir socialiai remtinos jaunos šeimos. Ir tik retas leis pinigus gyvūną užmigdydamas ar degins benziną veždamas į prieglaudą. Veikiau pavėžės prie miško, paklaidins, pames kokioje gyvenvietėje ar prie miesto daugiabučio.
Tokių atvejų, žinoma, pasitaikydavo ir anksčiau, kai gyvūnų nereikėjo ženklinti. Tačiau priklydusį šunelį ar katinėlį žmonės priglausdavo. Dabar, kai reikės jį registruoti ir ženklinti, niekas nesiryš gelbėti svetimo gyvūno. Juk ir jo išlaikymas nemažai kainuoja.
Kaime gyvenanti, du šunis ir dvi kates laikanti šeima pasakojo gyvūnų maistui išleidžianti po 70 eurų per mėnesį. Perka patį pigiausią maistą. Kartais dar prireikia ir veterinarijos gydytojo paslaugų. Paslaugos ir vaistai gyvūnėliams taip pat kainuoja. Per metus gyvūnams tenka paaukoti apie 900 eurų – du vieno šeimos nario atlyginimus.
„Pirkdami maistą gyvūnams ir naudodamiesi veterinarijos gydytojo paslaugomis mes vartojame ir paremiame valstybę savo mokesčiais. Dabar dar privalome pirkti ir mikroschemas, – piktinosi šeimos galva. – Gal ir reikia ženklinti stambius gyvulius, kurie neša apčiuopiamą naudą šeimininkams. Katės ir šunys neneša apčiuopiamos naudos. Tačiau jų Lietuvoje kelis kartus daugiau negu karvių, avių ar kiaulių. Tai bus daugumos Lietuvos gyventojų apiplėšimas. O tie, kurie gamina arba perparduoda mikroschemas, susižers milijonus.“
Gyvūnų gerovę neva užtikrinantį įstatymą priėmęs Seimas aiškina, jog registruoti ir ženklinti gyvūnus reikalauja ES direktyvos. Procedūros tikslas – mažinti beglobių gyvūnų skaičių.
Bet ar efektas nebus atvirkščias? Ar beglobių gyvūnų kaip tik nepadaugės?