Naujausios
KAM JIE REIKALINGI?
Nijolė SAIMININKIENĖ, žurnalistė
Triukšmas toks, tarsi tokių įvykių niekada nebūtų buvę. Kalbu apie Kražių tragediją, Saviečius ir kitus panašius pastarųjų mėnesių įvykius.
Sujudo visi: nuo žiniasklaidos iki Prezidentės. Ir ko? Kam iš Lietuvoje gyvenančių atsakingų žmonių buvo naujiena, kad Lietuvoje žmonės girtuokliauja, nedirba, žudo ir žudosi? Ar tai čia šių dienų naujiena?
Šaukiami posėdžiai, svarstoma, ką dabar daryti, kad visa tai liautųsi. Na, kad liausis – nesitikėkim. Bent jau, kad ne taip dažnai atsitiktų.
Kodėl tokių susirūpinusių nebuvo tada, kai Lietuvoje buvo diegiama ydinga kitų šalių sistema? Kodėl su tokiu entuziazmu į dykas, be darbo paliktas rankas buvo įduotas tas pats pikčiausias, dykas pinigas? Ką per visą žmonijos istoriją dykas pinigas padarė darbščiu, laimingu, išsilavinusiu? Aš tokios sistemos nežinau, o jūs?
Dabar iš pašalpų nelabai prasigyvensi, bet mes dar atmenam, kaip bene dešimtmetį (jeigu ne ilgiau) bedarbio pašalpa prilygo dirbančiojo algai. O kiek greta buvo papildomų paramos formų, fondų? Kiek vienkartinių išmokų buvo dalijama? Ar mažai vaikų grūdami į mokyklą pirmiausia todėl, kad ten gaus pavalgyt? Dažnas profesinio rengimo centro moksleivis tik to į mokyklą ir važiuoja iš savo pragertos pakampės, nes juk kalbos tarp šio rato jaunuolių tik apie tai, keliese gėrė, kiek išgėrė ir kiek po išgertuvių prisimena.
„Man priklauso“,– šią frazę greitai išmoko dyko pinigo mėgėjai. Ir pabandyk neduoti, net jei ir nepriklauso. Tuoj ras savo reikalavimui lojalų leidinį, programą ar stotį, kuri, net ne itin įsigilinusi į reikalą, paaiškins, kur ir kaip pamintos žmogaus teisės ir orumas.
Tarsi gyventi iš pašalpos būtų oru.
Kas pirmas pamiršo, kad žmogaus orumas prasideda nuo saviraiškos: savęs, kaip mąstančios, kuriančios ir dirbančios būtybės įprasminimo? Kas buvo tie geradariai, kurie importavo į mūsų permainų laiką dyką pinigą? Pavardės yra? Pavardžių nėra. Vadinasi, nėra ir atsakomybės.
Dar labai labai seniai, prieš beveik du dešimtmečius, rašiau apie Tyrulius, mirinėjantį miestelį Radviliškio rajone. Atmintin krito tuometinio Tyrulių seniūno pamąstymai apie tai, kad suteikti žmogui laisvę – dar ne viskas. Iš griežtos kontrolės (suprask – sovietų tvarkos) ištrūkęs žmogus nežino, ką su ta laisve daryti.
Ką daryti su tais savo atgautais trimis hektarais? Žmogus, kadaise baigęs rajono proftechninę ir visą gyvenimą dirbęs su traktoriumi, nežino, kaip tvarkyti savo ūkį, kad šis išmaitintų jo šeimą ir dar pelno duotų. Tos išminties jo niekas nemokė.
Mokė klausyti brigadininko ir tiksliai vykdyti nurodymus. „Tai ką tokiam žmogui su ta laisve daryt?“,– nuoširdžiai tuomet klausė seniūnas.
Aš, kaip naujai prakutusi europietė, tada, pamenu, atsakiau, kad gali rašyti projektus, gaus paramą. Tegu kuria savo verslą!
Šiandien galiu tik įsivaizduoti, kaip idiotiškai tam seniūnui su tokiu pasakymu atrodžiau. Jis, prisimenu, tik palingavo galvą, liūdnai šypsodamasis, ir paklausė: „O tu matei to traktoristo pirštus? Jis vieno klavišo kompiuteryje nepaspaus – keli sykiu spausis. Pirštukai tai ne inteligentiški... O apie projektus, paraiškas... Tai gal ir tokio žodžio be klaidos neparašytų... O tu sakai – tegu rašo... Et...“ – beviltiškai numojo tada ranka.
Tokia tad buvo mūsų paprastų žmonių nužmoginimo pradžia. Ir ne tik kaime. Mieste vieni po kitų užsidarinėjo fabrikai, gamyklos, įmonės.
Darbo biržos ir socrūpybos skyriai plėtėsi, išlaikytinių vis daugėjo. Kas kaltas? Nebūsiu originali, pasakydama, kad daugiausiai kalti brangiausi valstybės išlaikytiniai, mūsų rinktieji valdžios atstovai, greitai prasiskynę kelius užsienin ir iš ten atgabenę tobulą demokratišką pašalpų sistemą. Pritaikytą anom, išsivysčiusiom šalim, kur mokamos ne tik pašalpos, bet ir kuriama darbo rinka.
Pas mus buvo išmokta tik pirma sakinio dalis. Darbo rinka palikta savieigai. Tai ji ir pasitvarkė pagal rinkos dėsnius, išmesdama nebepritampančius, lėtesnius, neapsukrius, negudrius. Palikdama juos paties pikčiausio – dyko pinigo valioj.
Kadaise Just. Marcinkevičius pasakė, kad iš lietuvio širdies išėmė Katedrą ir jos vieton pastatė butelį. Jis čia taip apie sovietmetį kalbėjo.
Katedrą atgavom, atsistatėm. Pirmiausia – Vilniaus centre, paskui ir Šiauliuose. Katedra, kaip dvasinės bendrystės, susiėjimo vieta sugrįžo į gyvenimą, bet katedra kaip žmonių dvasios šventovė atstatyta ne kiekvieno širdyje. Iš ten butelio niekas taip ir neišėmė.
O dabar jau turim tik pasekmes ir rezultatą. Dyko pinigo rezultatą. Mūsų protėviai žinojo, kad jeigu ir galima kuo nors žmogų sugadinti, tai pirmiausia – dyku pinigu.
Skaitau laikraštyje, kad planuojama pakelti socdarbuotojams algas ir taip spręsti socialinių problemų perteklių.
Sutinku – algas kelti reikia. Jos begėdiškai mažos. Bet kas nuo to pasikeis? Ar ta darbuotoja, gaudama didesnę algą, prasitęs parą iki trisdešimt šešių valandų, kad aplėktų visus savo globotinius? O gal jai sveikatos padaugės su visais pašalpiniais, jų nelaimingais vaikais ir girtuokliais galynėtis? Kas, klausiu, pasikeis?
Tarkim, atsitinka stebuklas, ir visi asocialūs asmenys staiga susitvarko, visi girtuokliai staiga išsiblaivo. Ir ką jie tada pamato? Kad nieko nemoka, nieko neturi ir niekam nereikalingi, nes darbo nėra, profesijos nėra, darbinių įgūdžių nėra. Nėra netgi paprastų buities tvarkymo įgūdžių, jau nekalbant apie šeimos biudžetą.
O kultūra? Kokia tų žmonių kultūra? Ką be savo prototipų įvairiose laidose jie dar mato? Gal jie dainuoja chore, gal šoka tautinius šokius? Gal vaidina dramos būrelyje, tapo drobes, skaptuoja ar drožia medį? O gal važiuoja į teatrą mieste? Gal lanko artimiausią biblioteką ir skaito geras knygas iš turtingų kaimo bibliotekos fondų? Ką jie gali papasakoti savo vaikams, apie ką gali su jais kalbėtis, ko išmokyti?
Ir tada neišvengiamai kyla klausimas – ar jie apskritai kam nors čia reikalingi, išskyrus periodiškai mus ištinkančius įvairaus lygio rinkimus?
Ar yra toks darbdavys, kuris priimtų gyvenime nedirbusį girtuoklį? Ar yra tokia įmonė, kuri laukia profesijos neturinčios ir dirbti niekada nebandžiusios darbuotojos, kad ir su penkiais alkanais vaikais? Jūs tokį žmogų į savo įmonę priimtumėt? Aš – ne.
Valdžios vietoj jei ką ir steigčiau, tai pirmiausia socializacijos centrus kiekviename rajone, mikrorajone ir kaime, į juos varu (demokratijos gerbėjai ir žmogaus teisių gynėjai gali piktintis) varyčiau visus asocialius asmenis ir rizikos grupės šeimas.
Ir tik tada, kai juose žmonės prablaivėtų, atkurtų arba atrastų savo gebėjimus, prisimintų profesijas (jeigu tokias turi), išmoktų dirbti, išmoktų atsakomybės už save ir artimą savo, tik tada, kai kiekvienam tokiam žmogui būtų pasiūlyta darbo vieta ar pamokytas imtis savo verslo, tik tada palikčiau juos socialinių darbuotojų priežiūrai. Nes tai – ne bedarbio žmogaus, ne socialinių darbuotojų ir ne provincijos bėda.
Tai jau valstybėje sukurtos sistemos bėda. Sistemos, kuriai dalis šalies žmonių yra tiesiog nereikalingi.