
Naujausios
Komentaras
Kaimyniški principai – kaip paslėpta bombikė
Edita KARKLELIENĖ
Kartą kreipėsi garbaus amžiaus šiaulietis, buvęs tremtinys. Prašė padėti apsiginti nuo „kaimynkos“, kuri sukėlė policiją, kai jis savo teises gynė. Tas žmogus manė, kad tik žurnalistai jį ir begali apsaugoti nuo pikčiurnos, mat policija neapsaugojo, maža to, dar ir baudą jam paskyrė.
Problema, pasirodo, nemenka: tos „kaimynkos“ sklype pasodintas medis baisų šešėlį meta jo daržui, dėl to neužderančios daržovės, braškės vaisių nesunokina.
Žurnalistai nuvažiavo to šešėlio patikrinti. Laukia valandą, antrą... Saulutė nesirodo, medžiu nepiktnaudžiauja, kaimyno braškes užstodama.
Belaukiant „kaimynka“ papasakoja, jog kaimynas jos sklype augantį medį chemikalais nupurškė, kad tik išnaikintų... Kad dar skaudžiau būtų, kartą ant kiemu einančios jos sušluotas takelio dulkes ir nukritusius spyglius šliūkštelėjo. Kaimyniškai... O štai sykį net ginklo griebėsi, norėdamas „kaimynkos“ katiną pagąsdinti.
Išgąsdinta „kaimynka“ parašė pareiškimą policijai dėl apnuodyto medžio, pareigūnai protokolą surašė. Suprantama, kaimynui dėl tokio „baisios bobos“ poelgio pikta: negi skriaudžiamas jis dar ir baudas mokės!
Abi pusės aiškina norinčios tik ramybės. „Kaimynka“ pasirengusi kaimynui „nuodų“ istoriją dovanoti, kad tik jis liautųsi nervus gadinęs.
O kaimynas žurnalistus tikina labai norintis su „kaimynka“ susitaikyti, į jos namų duris pasibelsti ir pasikalbėti apie viską ramiai, be pykčio, kaimyniškai.
Bet nebels! Nes „kaimynka“ pati dėl visko kalta – tyčia jam kenkia, tyčia puoselėja medį, kuris jo braškėms saulę užstojantis...
Arba vėl. Susipyko kaimynai dėl jų kolektyvinius sodus jungiančios ir skiriančios žaliosios zonos. Mat pirmojo tvora (tyčia ar netyčia) tris sprindžiukus žaliosios zonos ploto užėmusi. Kitas galvoja: gal aš kvailas, jei leidžiu kaimynui išnaudoti abiem bendrai priklausančią žemę!
Aiškinosi Šiaulių rajono savivaldybėje, bylinėjosi teismuose – nieko nepešė. O kol dar tikėjosi pešti, kovojo tarpusavyje: jei vienas kreivai pastatytos tvoros stulpelius naktį išrovė, tai kitas tą patį rytą juos sukalė net pricementuodamas. Kulminacija – Velykų rytą. Viena šeima kiaušinius daužo, o tuo metu kitos šeimos galva (gal dėl gamtinio nesusilaikymo, o gal kad nuotaiką sugadintų) sugalvojo kaimyniniame sode taikinio paieškoti. ...Ir apsisiojo kaimynų serbentą.
Nebegalėdami pakęsti išpuolių kreipėsi į žurnalistus. Atvykę šie ilgokai net išklausyti negalėjo: taip abiejose žaliosios zonos pusėse stovintys kaimynai vieni kitus rusiškais keiksmažodžiais maitino, taip grasino viską nuo žemės paviršiaus nušluoti.
Dar viena kaimynė iš Joniškio rajono įtaria savo kaimynus vagiliaujant: jeigu nevogtų, argi važinėtų dabar po lauką naujutėlaičiu traktoriumi? Žiūri kaimynė pro vieną langą, žiūri pro kitą... Įtaria, kad po nakties iš jos kiemo pradingęs kibiras – kitapus tvoros gyvenančių kaimynų darbas...
O dar dviejų sodybų gyventojai susipyko dėl ant sklypo ribos stovinčio šulinio. Nesutaria į kieno pusę jo stogelis ir rankena turėtų būti atsukti... Gal iki šiol sukinėja, vildamiesi kits kitą pergalėti.
Didelių tyrimų tuose konfliktuose nereikia, kad kelerius metus trunkančios kaimynų mūšio priežastys taptų aiškios: PRINCIPAI.
Gerai vienas policijos komisaras yra pasakęs: daugelį nesutarimų nei policija, nei teismas, nei žiniasklaida neišspręs, jei žmonės gyvens vadovaudamiesi pykčiu ir nepagrįstais principais. Atvirkščiai, paskirta bauda ar teismo sprendimas metų metais per kiemo tvorą gyvenančius kaimynus tik dar labiau sukiršins. Mat teisingumas dažniausiai nevertinamas santykiu 1:1. Gali būti, kad pralaimėjęs rankos laimėtojui niekada nebeišties.
Štai ir klausimas – ar laimėjęs teisme tuos tris sprindžiukus žemės pasijusi nugalėtoju? Ar ne didesnė nauda sau ne sisioti ant serbento, o pasveikinti kaimyną šventės proga?
Kodėl, užuot ieškojus ramybės ir ryšio, nepaieškoma savyje priežasčių, kurios alina ar net žudo iš vidaus?