Kai­my­niš­ki prin­ci­pai – kaip pa­slėp­ta bom­bi­kė

Kai­my­niš­ki prin­ci­pai – kaip pa­slėp­ta bom­bi­kė

Ko­men­ta­ras

Kai­my­niš­ki prin­ci­pai – kaip pa­slėp­ta bom­bi­kė

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Kar­tą krei­pė­si gar­baus am­žiaus šiau­lie­tis, bu­vęs trem­ti­nys. Pra­šė pa­dė­ti ap­si­gin­ti nuo „kai­myn­kos“, ku­ri su­kė­lė po­li­ci­ją, kai jis sa­vo tei­ses gy­nė. Tas žmo­gus ma­nė, kad tik žur­na­lis­tai jį ir be­ga­li ap­sau­go­ti nuo pik­čiur­nos, mat po­li­ci­ja neap­sau­go­jo, ma­ža to, dar ir bau­dą jam pa­sky­rė.

Prob­le­ma, pa­si­ro­do, ne­men­ka: tos „kai­myn­kos“ skly­pe pa­so­din­tas me­dis bai­sų še­šė­lį me­ta jo­ dar­žui, dėl to neuž­de­ran­čios dar­žo­vės, braš­kės vai­sių ne­su­no­ki­na.

Žur­na­lis­tai nu­va­žia­vo to še­šė­lio pa­tik­rin­ti. Lau­kia va­lan­dą, ant­rą... Sau­lu­tė ne­si­ro­do, me­džiu ne­pikt­nau­džiau­ja, kai­my­no braš­kes už­sto­da­ma.

Be­lau­kiant „kai­myn­ka“ pa­pa­sa­ko­ja, jog kai­my­nas jos skly­pe au­gan­tį me­dį che­mi­ka­lais nu­purš­kė, kad tik iš­nai­kin­tų... Kad dar skau­džiau bū­tų, kar­tą ant kie­mu ei­nan­čios jos su­šluo­tas ta­ke­lio dul­kes ir nu­kri­tu­sius spyg­lius šliūkš­te­lė­jo. Kai­my­niš­kai... O štai sy­kį net gink­lo grie­bė­si, no­rė­da­mas „kai­myn­kos“ ka­ti­ną pa­gąs­din­ti.

Iš­gąs­din­ta „kai­myn­ka“ pa­ra­šė pa­reiš­ki­mą po­li­ci­jai dėl ap­nuo­dy­to me­džio, pa­rei­gū­nai pro­to­ko­lą su­ra­šė. Sup­ran­ta­ma, kai­my­nui dėl to­kio „bai­sios bo­bos“ poel­gio pik­ta: ne­gi skriau­džia­mas jis dar ir bau­das mo­kės!

Abi pu­sės aiš­ki­na no­rin­čios tik ra­my­bės. „Kai­myn­ka“ pa­si­ren­gu­si kai­my­nui „nuo­dų“ is­to­ri­ją do­va­no­ti, kad tik jis liau­tų­si ner­vus ga­di­nęs.

O kai­my­nas žur­na­lis­tus ti­ki­na la­bai no­rin­tis su „kai­myn­ka“ su­si­tai­ky­ti, į jo­s na­mų du­ris pa­si­bels­ti ir pa­si­kal­bė­ti apie vis­ką ra­miai, be pyk­čio, kai­my­niš­kai.

Bet ne­bels! Nes „kai­myn­ka“ pa­ti dėl vis­ko kal­ta – ty­čia jam ken­kia, ty­čia puo­se­lė­ja me­dį, ku­ris jo braš­kėms sau­lę už­sto­jan­tis...

Ar­ba vėl. Su­si­py­ko kai­my­nai dėl jų ko­lek­ty­vi­nius so­dus jun­gian­čios ir ski­rian­čios ža­lio­sios zo­nos. Mat pir­mo­jo tvo­ra (ty­čia ar ne­ty­čia) tris spri­ndžiu­kus ža­lio­sios zo­nos plo­to užė­mu­si. Ki­tas gal­vo­ja: gal aš kvai­las, jei lei­džiu kai­my­nui iš­nau­do­ti abiem bend­rai pri­klau­san­čią že­mę!

Aiš­ki­no­si Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė­je, by­li­nė­jo­si teis­muo­se – nie­ko ne­pe­šė. O kol dar ti­kė­jo­si peš­ti, ko­vo­jo tar­pu­sa­vy­je: jei vie­nas krei­vai pa­sta­ty­tos tvo­ros stul­pe­lius nak­tį iš­ro­vė, tai ki­tas tą pa­tį ry­tą juos su­ka­lė net pri­ce­men­tuo­da­mas. Kul­mi­na­ci­ja – Ve­ly­kų ry­tą. Vie­na šei­ma kiau­ši­nius dau­žo, o tuo me­tu ki­tos šei­mos gal­va (gal dėl gam­ti­nio ne­su­si­lai­ky­mo, o gal kad nuo­tai­ką su­ga­din­tų) su­gal­vo­jo kai­my­ni­nia­me so­de tai­ki­nio paieš­ko­ti. ...Ir ap­si­sio­jo kai­my­nų ser­ben­tą.

Ne­be­ga­lė­da­mi pa­kęs­ti iš­puo­lių krei­pė­si į žur­na­lis­tus. At­vy­kę šie il­go­kai net iš­klau­sy­ti ne­ga­lė­jo: taip abie­jo­se ža­lio­sios zo­nos pu­sė­se sto­vin­tys kai­my­nai vie­ni ki­tus ru­siš­kais keiks­ma­žo­džiais mai­ti­no, taip gra­si­no vis­ką nuo že­mės pa­vir­šiaus nu­šluo­ti.

Dar vie­na kai­my­nė iš Jo­niš­kio ra­jo­no įta­ria sa­vo kai­my­nus va­gi­liau­jant: jei­gu ne­vog­tų, ar­gi va­ži­nė­tų da­bar po lau­ką nau­ju­tė­lai­čiu trak­to­riu­mi? Žiū­ri kai­my­nė pro vie­ną lan­gą, žiū­ri pro ki­tą... Įta­ria, kad po nak­ties iš jos kie­mo pra­din­gęs ki­bi­ras – ki­ta­pus tvo­ros gy­ve­nan­čių kai­my­nų dar­bas...

O dar dvie­jų so­dy­bų gy­ven­to­jai su­si­py­ko dėl ant skly­po ri­bos sto­vin­čio šu­li­nio. Ne­su­ta­ria į kie­no pu­sę jo sto­ge­lis ir ran­ke­na tu­rė­tų bū­ti at­suk­ti... Gal iki šiol su­ki­nė­ja, vil­da­mie­si kits ki­tą per­ga­lė­ti.

Di­de­lių ty­ri­mų tuo­se konf­lik­tuo­se ne­rei­kia, kad ke­le­rius me­tus trun­kan­čios kai­my­nų mū­šio prie­žas­tys tap­tų aiš­kios: PRIN­CI­PAI.

Ge­rai vie­nas po­li­ci­jos ko­mi­sa­ras yra pa­sa­kęs: dau­ge­lį ne­su­ta­ri­mų nei po­li­ci­ja, nei teis­mas, nei ži­niask­lai­da neišsp­ręs, jei žmo­nės gy­vens va­do­vau­da­mie­si pyk­čiu ir ne­pag­rįs­tais prin­ci­pais. At­virkš­čiai, pa­skir­ta bau­da ar teis­mo spren­di­mas me­tų me­tais per kie­mo tvo­rą gy­ve­nan­čius kai­my­nus tik dar la­biau su­kir­šins. Mat tei­sin­gu­mas daž­niau­siai ne­ver­ti­na­mas san­ty­kiu 1:1. Ga­li bū­ti, kad pra­lai­mė­jęs ran­kos lai­mė­to­jui nie­ka­da ne­beiš­ties.

Štai ir klau­si­mas – ar lai­mė­jęs teis­me tuos tris sprin­džiu­kus že­mės pa­si­ju­si nu­ga­lė­to­ju? Ar ne di­des­nė nau­da sau ne si­sio­ti ant ser­ben­to, o pa­svei­kin­ti kai­my­ną šven­tės pro­ga?

Ko­dėl, užuo­t ieš­ko­jus ra­my­bės ir ry­šio, ne­paieš­ko­ma sa­vy­je prie­žas­čių, ku­rios ali­na ar ne­t žu­do iš vi­daus?