Naujausios
Kai aš grįžtu namo
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Per metrines pusnis, spindinčius permatomus ledus, žliaugiant birželio mėnesio lietui ir prakaitui, nuo dulkių slėpdama akis ir plaukus, net užsimerkdama nuo vėjo – grįžtu namo.
Einu tarsi neliesdama kojomis klampiai juodos, žalios, nukritusiais įvairiaspalviais lapais apsidengusios ar snieguotos žemės, uosdama šventinių pyragų ir beržų sulos kvapus, apsvaigdama nuo pavasariško čiulbesio paukščių ir medžių, nuo neaprėpiamo akimis ir širdimi geltonų pienių ir kraujo spalvos aguonų lauko – ir šitaip grįžtu.
Kelias į tikrus savo namus niekuomet nebūna sunkus. Todėl aš vis einu namo – į paprastą medinę trobą tarp keturių vėjų, į vasarą žaluma, o rudenį jurginų žiedais apsipilantį kiemą be prabangių ir šaltų trinkelių, bet būtinai su besigerinančiu šuneliu, kurio uodega, rodos, vizgina visą jo plaukuotą kūnelį.
Einu į namus su girgždančiais mediniais vartais, kuriuose nebe stikliniuose, o plastikiniuose languose vis dar sutinka keturios brangiausių žmonių akys, (nenusakoma akimirka, kai mano ir jų akys susitinka), kur senoviškoje krosnyje degdamos tarytum skundžiasi malkos ir blaškosi nerami, ramybę ir šilumą skleidžianti ugnis.
Pareinu – ir nebenoriu išeiti. Nes niekas ir niekur manęs taip nelaukia kaip gimtuosiuose namuose tarp keturių vėjų su keturiomis akimis languose.
Ačiū Dievui, kad aš visa tai turiu. Gailiuosi ir liūdžiu už tuos, kurie apie tokius grįžimus gali tik pasvajoti, kurių gimtieji namai likę tik fotografijose, darytose prieš įsisukant didžiajai melioracijai ar šiaip sugriuvę nuo laiko ir nuo nemeilės. Ar sugrįžčiau bent į tą vietą, jei ir aš tų namų neturėčiau? Kažin. Džiaugčiausi prisiminimais, kad turėjau.
Mūsų namai, plačiau pasižvalgius, visa Lietuva. Su paprastais žmogeliais ir ponais, saujele blaivininkų ir, kaip teigia statistika, bene 150 tūkstančių girtuoklių. Su už kampo tūnančiomis ir į akis tiesiai žvelgiančiomis baimėmis dėl rytdienos. Su išdidžia netiesa ir podukra teisybe. Su draugais ir priešais. Pažadais prieš kiekvienus rinkimus ir įprastiniu gyvenimu po jų. Su, net baisu ir pripažinti, jau kasdienybe beveik tapusiomis tragedijomis. Ir su stebuklais, kuriuos kuria nežinomi likti norintys žmonės.
Dar plačiau namai – ir visa žemė. Todėl ėjimas namo – labai simboliškas veiksmas. Kai nuo ėjimo pradeda suktis galva ir pasaulis, kai šaudo ir žudo kur nors Paryžiuje, aidas atsimuša ir iki Lietuvos. Skauda dėl į gabalėlius sudraskyto jauno žmogaus, ir vyresnio, ir visiškai nesvarbu, kas jie ir kokiais vardais juos vadino motinos.
„Eisiu, eisiu namo, – pasakė žilabarzdis bitininkas, – tik pirmiau apžiūrėsiu biteles“. Taip ir išėjo. Namiškiai seną žmogų su šypsena veide, rankose laikantį šilto medaus pilną korį, rado sėdintį šalia dūzgiančio bityno. Jau išėjusį amžiams...
