Ką gali geros idėjos

KOMENTARAS

Ką ga­li ge­ros idė­jos

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Ar no­ri­te į kos­mo­są? Taip pro­vo­kuo­ja ne NA­SA, o anykš­tė­nai. Per­nai ko­ne vi­są Lie­tu­vą pri­trau­kę į La­jų ta­ką, Anykš­čiai ne­ta­po vie­no lan­ky­ti­no ob­jek­to mies­tu.

Be abe­jo – tu­ris­tus, o ypač li­te­ra­tū­ros my­lė­to­jus, šis mies­tas trau­kė jau dau­gy­bę me­tų. Daž­nas dar mo­kyk­li­nių lai­kų al­bu­muo­se ras­tų nuo­trau­ką prie An­ta­no Ba­ra­naus­ko klė­te­lės, An­ta­no Vie­nuo­lio pa­mink­lo, Jo­no Bi­liū­no ka­po – „Lai­mės ži­bu­rio“ ar Ark­lio mu­zie­ju­je Niū­ro­ny­se. Ir, net sa­ky­ti ne­ver­ta, prie Pun­tu­ko. Lan­ky­ti­nų ob­jek­tų tar­si bū­tų pa­ka­kę ra­miai re­gist­ruo­ti lan­ky­to­jų eks­kur­si­jas ir pa­teik­ti tu­ris­tų srau­tų sta­tis­ti­ką.

Bet Anykš­čiai lai­ke bei gar­bin­go­je praei­ty­je neį­si­šal­dė. Ir praė­ju­sių me­tų va­sa­rą drioks­te­lė­jo La­jų ta­ku, ob­jek­tu, Jung­ti­nių Tau­tų Pa­sau­lio tu­riz­mo or­ga­ni­za­ci­jos ap­do­va­no­ji­mų ka­te­go­ri­jo­je „Tu­riz­mo ino­va­ci­jos įstai­go­se“ lai­mė­ju­siu pir­mą­ją vie­tą.

Anykš­čiai, tik ati­da­rius ta­ką, nuo tu­ris­tų ant­plū­džio trū­ki­nė­jo per siū­les. Bet ir blo­ga rek­la­ma – ži­nios apie ei­les, sto­vė­ji­mo aikš­te­lių, mai­ti­ni­mo įstai­gų trū­ku­mą – to­liau gar­si­no La­jų ta­ką, į ku­rį lan­ky­to­jai plū­do kaip į at­lai­dus. As­me­nu­kei ant ta­ko neat­sis­py­rė ir pa­ti Pre­zi­den­tė. O šie­met jau po­kštau­ta, kad yra dvi Lie­tu­vos: ne tik tos, ku­rios jau bu­vo ar ne­bu­vo „Lidl“ par­duo­tu­vė­je, bet ir tos, ku­rios ap­lan­kė ar dar ne la­jas.

Praė­jo kiek dau­giau nei me­tai, bai­gė­si va­sa­ros ato­sto­gos, o Anykš­čiuo­se tu­ris­tai ir to­liau lau­kia ei­lė­se.

Ru­de­ni­nę šeš­ta­die­nio po­pie­tę pliau­pian­tis lie­tus neiš­vai­ko sto­vin­čių­jų prie Anykš­čių me­nų in­ku­ba­to­riaus. Čia prieš Ka­lė­das ati­da­ry­tas „COS­MOS Paukš­čių ta­kas“ gun­do ke­lias mi­nu­tes nu­si­kel­ti į kos­mo­są. Idė­jos au­to­riai ir įgy­ven­din­to­jai – du anykš­tė­nai, kos­mo­są iš veid­ro­džių ir lem­pu­čių 16 kvad­ra­ti­nių met­rų pa­tal­po­je su­dė­lio­ję per tris mė­ne­sius.

Bi­lie­tas sau­gu­siesiems – 2 eu­rai. Sto­vi ir sen­jo­rai, ir tė­vai, ant ran­kų lai­kan­tys ma­žy­lius. Sto­vi va­lan­dą ir il­giau, bet ne­niur­na. Lau­ki­mą nu­skaid­ri­na išei­nan­čių­jų vei­dai. Šyp­so­si – va­di­na­si, ver­ta lauk­ti.

Tarp sa­vų – sa­vos šne­kos. Kaž­kas sto­vė­jęs ei­lė­je Luv­re, kaž­kas – Er­mi­ta­že, kaž­kas – prie tų pa­čių La­jų ta­ko. Bet nie­kas ne­ga­lė­jo ras­ti lan­ky­ti­no ob­jek­to Šiau­liuo­se, prie ku­rio bū­tų te­kę lauk­ti va­lan­dą ei­lė­je. Grei­čiau at­virkš­čiai – eks­po­zi­ci­jas su mies­to sve­čiais ap­žiū­ri­nė­jo vie­nui vie­ni. Ne­bent da­ly­va­vo iš­kil­min­ga­me ati­da­ry­me ar edu­ka­ci­jo­je.

Šiau­liai lyg ir ku­ria ak­cen­tus, bet jiems pri­trūks­ta trau­kos, sa­vi­tu­mo, ki­to­niš­ku­mo, kad įspū­dis lik­tų il­giau – ne tik praei­nant pro ša­lį. Kad su­lau­kus lais­va­die­nio no­rė­tų­si at­va­žiuo­ti bent iš ki­to Lie­tu­vos kraš­to.

Gal tei­sus is­to­ri­kas Alf­re­das Bumb­laus­kas, dis­ku­si­jo­je apie Šiau­lių iden­ti­te­tą pa­siū­lęs pa­sta­ty­ti JAV pre­zi­den­to A. Lin­kol­no sos­tą ir į jį pa­so­din­ti 1 JAV cen­to kū­rė­ją Da­vidą Bren­ne­rį? Tik kad ir vie­no JAV cen­to įam­ži­ni­mas sun­kiai ran­da tin­ka­mą vie­tą...

Ar­ba – ka­da Šiau­liuo­se ma­tė­te lan­ky­ti­no ob­jek­to bi­lie­tų par­da­vė­ją, su­plu­ku­sią nuo sa­vo dar­bo ir pra­šan­čią pa­lik­ti jai bent kiek erd­vės, kad ga­lė­tų įkvėp­ti oro?

Anykš­čiuo­se į „kos­mo­są“ bi­lie­tus par­duo­dan­čios mo­ters žan­dai net rau­do­ni. Paat­vi­rau­ja: nie­kas iš ko­lek­ty­vo ne­no­ri, kad pa­pul­tų dirb­ti sa­vait­ga­lį. Da­bar dar­bo die­no­mis ra­miau. Bet va­sa­rą kiek­vie­na die­na bu­vu­si kaip sa­vait­ga­lis. Ten­ka la­vi­ruo­ti su au­to­bu­sais at­vyks­tan­čio­mis gru­pė­mis, kad lau­kian­tie­ji ei­lė­je neįst­rig­tų iki be­ga­ly­bės. Kaip ty­čia dar­buo­to­ja pa­mi­ni vie­ną Šiau­lių tu­riz­mo fir­mą, ku­riai vis­ko rei­kia čia ir da­bar.

Juo­kais pa­siū­lo­me kel­ti sa­vait­ga­lio bi­lie­to kai­ną – kad ir iki 5 eu­rų. „Ne­pa­dės, žmo­nės mo­kės ir tiek“, – juo­kia­si mo­te­ris.

Po kiek dau­giau nei va­lan­dos lau­ki­mo prie „kos­mo­so“ „var­tų“, pa­ga­liau atei­na lai­kas 4 mi­nu­tėms žvaigž­dy­nų be­ga­ly­bės po­jū­čio. Veid­ro­džių ir lem­pu­čių žais­mė bei kos­mo­so gar­sai ap­gau­na sme­ge­nis ir su­tei­kia be­ri­bės vi­sa­tos iliu­zi­ją. Ją nu­trau­kia ati­da­ry­tos du­rys ir tos pa­čios mo­ters bal­sas, pa­svei­ki­nan­tis su­grį­žus iš kos­mo­so.

Kas to­liau? Ke­lio­nė siau­ru­ku iki Ru­bi­kių eže­ro ir Ru­bi­kių ap­žval­gos bokš­tas? La­bi­rin­tų par­kas, ku­ria­me ga­li­ma klai­džio­ti po kark­lų, ku­ku­rū­zų, veid­ro­džių la­bi­rin­tus? Ka­li­tos kal­nas su va­sa­ros ro­gu­čių tra­sa? Šei­my­niš­kė­lių pi­lia­kal­nis, dar va­di­na­mas Min­dau­go Vo­ru­ta, su me­di­niu ap­žval­gos bokš­tu ir vi­du­ram­žių pi­lies kie­mu? Pla­nuo­ja­ma, kad jau ki­tą­met čia iš­kils ir me­di­nė XIII am­žiaus Vo­ru­tos pi­lis.

Ne vie­nas ke­liau­to­jas Šiau­lius pa­va­di­na mies­tu prie Kry­žių kal­no. Ne­pa­na­šu, kad Anykš­čių lauk­tų tik mies­to su La­jų ta­ku šlo­vė.

Aki­vaiz­du, kad su­ju­dę tu­ris­tai su­tei­kė po­stū­mį ir vers­lui. Jei per­nai de­juo­ta, kad trūks­ta mai­ti­ni­mo įstai­gų, šie­met Anykš­čių vers­li­nin­kai pa­dir­bė­jo ir gur­gian­čių pil­vų mar­šo ne­rei­kia klau­sy­tis.

Kad ne­bū­tų per sal­du, pa­bai­gai – šaukš­te­lis de­gu­to lyg me­dus tu­ris­tus trau­kian­čiam mies­tui.

Ka­vi­nu­kė ant Šven­to­sios upės kran­to. Pro lan­gą ma­ty­ti fon­ta­nai, Anykš­čių Šv. apaš­ta­lo evan­ge­lis­to Ma­to baž­ny­čios bokš­tai. Tik lan­gai, pro ku­riuos at­si­ve­ria pa­no­ra­ma, la­biau pri­me­na Že­mai­ti­jos kla­si­kės ap­dai­nuo­tą Vin­gių šei­mos gry­čią: ap­mu­si­ję, apaus­ti vo­ra­tink­liais, ku­rių ne­men­ki sa­vi­nin­kai su­pa­si va­ka­ro ra­my­bė­je.

Pas­ku­ti­nis ke­lio­nės ak­cen­tas – Anykš­čių kraš­to vy­nas. Mu­sė – vy­no tau­rė­je. Pa­da­vė­ja ra­miai pai­ma tau­rę, nu­si­ne­ša prie ba­ro ir... kar­tu su bar­me­nu pa­si­ki­ken­da­mi „iš­žve­jo­ja“ lai­mi­kį lau­kan. Ta pa­ti tau­rė su­grįž­ta ant sta­lo.

Kaip tik pro pur­vi­ną lan­gą ma­ty­ti se­ren­čiais pa­kran­tė­je iš­ra­šy­tas už­ra­šas „Čia ge­ra su­grįž­ti!“