Naujausios
Laiškas redakcijai
Išeitis yra. Dabar jau žinau
Kada ir kaip peržengiau ribą, kai dar galėjau pasirinkti – saikingai gerti ar negerti, nežinau. Kada ir kaip šis potraukis pasidarė nevaldomas ir tapo problema? Kaip iš pradžių buvęs rojus pavirto pragaru? Aš nebevaldžiau savo gyvenimo, alkoholis valdė mane.... Naikinau save...
***
Alkoholį pradėjau vartoti nuo aštuoniolikos metų, kai pradėjau dirbti. Taip praleisdavome laisvalaikį. Susiradau tokių pat draugų (toks tokį traukia). Kavinės, barai...
Pradžioje išgerdavau po nedaug, po 50--100 gramų likerio ar po vieną kitą taurę šampano. Buvo visai linksma – atsipalaiduodavau, tapdavau drąsesnė, protingesnė, gražesnė, bendrauti buvo lengviau, kalbėdavau apie viską ir apie nieką... Norėjau pabėgti nuo savęs ir pasaulio. Norėjau, kad pasaulis būtų pagal mane. Tik nesupratau, kad turiu keistis pati, o ne keisti visą pasaulį.
Gyvenau iliuzijų ir svajonių pasaulyje... Gailėjau savęs ir nemylėjau tokios, kokia esu. Save laikiau bjauriuoju ančiuku. Vešėjo mano būdo trūkumai: žema savivertė, nepasitikėjimas savimi, baimė, pesimizmas, nedrąsa, jautrumas. Svyravau nuo didybės manijos iki nepilnavertiškumo.
Visas bėdas ir džiaugsmus slopindavau alkoholiu. O jo reikėjo vis daugiau. Man patiko jo poveikis. Ir net nepajutau, kaip iš guodėjo ir linksmintojo, alkoholis tapo valdovu ir vis didėjančia problema.
***
Draugai ir artimieji ne kartą perspėjo, kad per daug geriu ir reikia kažką daryti. Vis galvojau, kad turiu valią ir susitvarkysiu pati. Ko jie čia kišasi?
Bet, vos tik paragaudavau alkoholio, „užsisukdavo“ ta pati karuselė: norėjau dar ir dar...Atrodo, kad kažkoks vidinis balsas – demonas – įsakinėdavo „imk, išgerk dar, bus geriau ir dar geriau“. Ir gėriau... Iki tam tikros būsenos... iki užmaršties...
Nebeužtekdavo vienos dienos, gerdavau po keletą dienų, nes po išgertuvių, ryte būdavo taip bloga, baisu pažiūrėti į veidrodį, bijojau žmonių, lyg jie žinotų viską ir žiūri tik į mane. Apimdavo baimė, nerimas, kaltės jausmas, „baladodavosi“ širdis, virpėdavo rankos, pykindavo, skaudėdavo galvą. Kaip atsikratyti to košmaro? Aišku, „pataisyti sveikatą“. Dažniausiai ir vėl „nusitaisydavau“.
Paskutiniais metais užgerdavau beveik kas tris mėnesius. Prasidėjo problemos darbe. Išmintingas vadovas tris kartus ištiesė pagalbos ranką: siūlė pamąstyti, keisti gyvenimo būdą. Deja, deja... Aš tais šansais nepasinaudojau.
Mylimą ir mėgstamą darbą praradau. Tai skaudi patirtis. Užblokavau tą netektį lydėjusius jausmus. Dar labiau nekenčiau savęs, norėjau susinaikinti – gėriau dar daugiau ir dažniau. Bet atėjo diena, kai aš išsigandau, nes suvokiau, jog prarandu save, degraduoju, kankinu savo artimuosius. Priėjau akligatvį. Ką daryti? O viena esu bejėgė...
***
Kaip tik tuo metu į rankas pakliuvo laikraštis, kuriame vienas žmogus dalinosi savo patirtimi, rašė apie savo gyvenimą. Kilo mintis: „jeigu jis gali tiek daug metų negerti, tai negi aš prastesnė? Aš irgi galiu“.
Radau skelbimą, kad vyksta atviras Anoniminių alkoholikų susirinkimas. Susidomėjau. Kito kelio nebemačiau. Reikėjo kažko imtis. Nuėjau. Nebuvo nei baisu, nei nedrąsu. Susirinkę žmonės kalbėjo apie save. Simptomai visų panašūs, o diagnozė ta pati – alkoholizmas.
Jau pirmajame susirinkime pasakojau apie save, verkiau. Man reikėjo to apsivalymo. Man tiko ir patiko. Tapau laisvesnė. Galiu išlieti liūdesį ir džiaugsmą. Išmokau atsiverti. Pamačiau gyvenimo spalvas, ne vien tik juodą ir baltą. Išmokau pamatyti pasaulio grožį: sprogstantį pumpurą, pavasarį bundančią gamtą, gėlę, kraunančią žiedą...
Gerdama nieko nemačiau... Tik stebėdavausi, kaip greitai nužydėjo gėlės, o aš jų net nespėjau pamatyti. Išmokau save priimti su visais pliusais ir minusais. Pamilau save. Atgavau savivertę. Galiu eiti pakelta galva, man ne gėda, nebebijau žmonių, tapau ramesnė.
Priimu pasaulį tokį, koks jis yra. Nebenoriu jo keisti, o keičiuosi pati. Džiaugiuosi tuo, ką turiu, ir vertinu tai. Išmokau gyventi dabartyje, nesigręžiodama į praeitį ir nelėkdama kūlvirsčiais į ateitį. Supratau, kad alkoholizmas – rimta liga ir negaliu į ją žiūrėti atsainiai.
***
Aš niekada nebeišmoksiu gerti saikingai. Mūsų visuomenėje dar manoma, kad tai valios stoka, šeimos gėda. Retas kuris išties pagalbos ranką gulinčiam gatvėje girtuokliui ir paklaus „žmogau, kas atsitiko?“. O jis juk irgi žmogus. Sergantis žmogus. Turintis labai jautrią širdį.
Mane žavi AA (anoniminių alkoholikų) draugijos narių vienybė. Po vieną mes silpni, o mūsų daug. Kaip ir vieną žabelį lengva perlaužti, bet į šluotą surišti žabeliai yra neperlaužiami. Taip ir šioje draugijoje. Tai jėga. Ir tai veikia.
Čia niekas tavęs nesmerkia, nekaltina, nekritikuoja. Palaiko ir supranta. Prievartos nėra – gali į susirinkimą eiti arba neiti. Gali eiti ir gerti toliau. Bet nebesinori grįžti atgal... Gali bet kuriam nariui paskambinti bet kuriuo paros metu. Nesvarbu, ar tu nori gerti, ar tu nori pasidalinti rūpesčiais ar pasidžiaugti. O kur dar kitos AA grupės, seminarai ir stovyklos. Veiklos yra tikrai daug. Jei tik pats to nori. Kiekvieną antradienį su nekantrumu laukiu 18-tos valandos, einu į grupės susirinkimą. Ir net nekyla mintis, kad gali būti kitaip...
Patinka man ir dvasinė programa. Tai – 12 žingsnių. Šis kelias tobulėjimo link. AA laikau savo antra šeima. Mano patarimas tiems, kurie turi problemų dėl alkoholio: jei parpuolei, jei alkoholis parklupdė, tai kelkis. Kelkis ir eik! Nebijok, tau pasiseks. Gana gyventi kančioje. Išeitis yra!
AA draugijos narė
