Naujausios
Gyvenimas istorinėje Saulės mūšio vietoje
Į Saulės mūšio vietoje Jauniūnų kaimo (Joniškio rajonas) pašonėje stūkstantį vienkiemį važiavome ne keliu, bet laukais nuvalyta bryde. Jonas ir Genovaitė Katinai Margių sodyboje tokią speiguotą, sniegu dosnią žiemą nuo pasaulio kartais atsiskiria savaitei ar ilgesniam laikui, bendrauja su bitėmis, gyvuliukais, o namus galbūt saugoja kadaise mūšį laimėjusių karžygių dvasia. Anksčiau gana skeptiškai nusiteikusi Genovaitė sako pagaliau patikėjusi, kad šiose žemėse tikrai galėjo vykti Saulės mūšis, dėl kurio vietos ginčijosi ir kelių rajonų gyventojai, ir istorikai.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Kelias veda per lauką
Į buvusio Margių kaimo, kažkada glaudusio 11 trobų, vienintelę sodybą porą kilometrų važiavome traktoriaus pravalyta bryde per sniegu užklotą įdirbtą lauką. Kelininkams paprasčiau buvo nustumti sniegą kelio pašonėje, nes pastarasis per pūgas per daug užneštas. Šeimininkams pagelbėjo Gataučių seniūnė Janina Kadienė, pakvietusi į talką galingą techniką. Tačiau iš ryto nuvalytas naujas ruožas po pietų vėl užsiklojo vėjo nešamo sniego patalu. Jei labai reikia, gyventojai pasiprašo pagalbos iš gretimo Jauniūnų kaimo: atvažiuoja traktorius ir ištempia automobilį. Gerai, kad retai tokia gili žiema pasitaiko.
Tik įsukusius į vienkiemį pasitinka išlakių medžių alėja, užnugary lieka Saulės mūšio vietą žymintis akmuo ir grandinėmis prilaikoma lenta, toliau — iškastas griovys pagal numatytą šio istorinio įvykio įamžinimo projektą, tamsuoja medeliai baltoje žiemos paklodėje... Arčiau namų sutupdyta apie 30 avilių, pasirodo pavėsinė, lauko virtuvė, pirtis, svirnas, kiti ūkio pastatai, geltona spalva pražysta medinis gyvenamasis namas, vos netapęs tarybinės valdžios auka. Jį šeimininkas šviesaus atminimo Kazys Aliulis su pagalbininkais ant iš anksto suręstų pamatų pastatė per savaitę maždaug 1956 metais. Vietoje buvusio kito seno namelio. Spėjo gegnes po šiferiu paslėpti, kai į kiemą atlėkė rajono vadovybė: kur matyta, savavališka statyba, pastatas išdygo be leidimo! Iškėlė žmogui baudžiamąją bylą, kurios baigtis teisme buvo tokia: metus laiko iš atlyginimo išskaičiuoti po 20 kapeikų. Meistro mėnesio atlyginimas — 25 kapeikos.
Pradėjus gyventojus iš nuošalių sodybų varyti į gyvenvietes, K. Aliulio šeimai su penkiais vaikais buvo siūlyta bene didžiausia — 10 tūkstančių rublių — kompensacija, kad nueitų nuo žemės. Tačiau vyras nepakluso, pasakė: „Jei turite tokią teisę, nugriaukite, bet gyvas niekur neišeisiu“.
Tokiam ryžtui net ano meto funkcionieriai nedrįso pasipriešinti. Gal jau tada senųjų karžygių dvasia saugojo vienkiemį.
Pajuodę ąžuoliniai rąstai žemėje
„Dabar aš jau tikiu, kad čia buvo Saulės mūšis, — netikėtai nustebina nuo 1992-ųjų Margių vienkiemyje gyvenanti Kazio Aliulio dukra Genovaitė Katinienė. — Seniau abejojau, bet istorikas R. Batūra patvirtino ir aš kaskart prisimenu daugiau įdomių atsitikimų, liudijimų. Apie 1954 metus meloratoriai platino, tiesino Mūšos vagą; aplink buvo pelkėta žemė, norėta nukreipti vandenį į upelį. Netoli vienkiemio tąsyk giliai žemėje darbininkai aptiko ąžuolo rąstų, pajuodusių nuo vandens ir laiko. Spėlioju: gal tai palikimas iš anų kovų laikų? Gal grįstas kelias per pelkę?“
Moteris dar girdėjo, kad už plento, link Kryžių kalno prie Kulpės upės stūksojusios dvi kalvos, apaugusios kokių 10 metų pušaitėmis. Kai buvo rengiamas Zoknių aerodromas, iš ten vežė žvyrą. Bekasant rasta daug žmonių kaulų. Tai irgi praeities liudijimas.
Kryžių naikinimo vajus
Tėvelis pasakojęs, pats iš kitų lūpų girdėjęs, kad Kryžių kalno vietoje kadaise stovėjusi koplyčia, kurią vėliau palaidojo po žemėmis. Moteris sako, gal žemės smukti ėmė, gal koplyčia sukiužo, nes ant kalno atsirado įduba. Tik nežinia, ar legenda ši istorija, ar tikrovė.
Kryžių kalno naikinimo vajų Genovaitė Katinienė pati gerai pamena. Jau buvo baigusi mokyklą, dirbo selekcininke ūkyje. Pirmą sykį NKVD apsupo Meškuičius, kad žmonės niekur iš namų neitų. Prie kalno atvežė „parininkus“, davė jiems alaus ir prasidėjo darbas. Medinius kryžius nuvertė, uždegė du laužus, akmeninius kryžius suskaldė, metalinius kažkur išvežė, matyt, perdirbti. Vakare, kai NKVD išvyko, Genovaitė kartu su drauge dviračiais numynė iki kalno pažiūrėti, kas likę. Tik žarijos žioravo, smilko nuodėguliai.
Po kurio laiko kryželiai vienas po kito vėl ėmė dygti naktimis. Tarybinė valdžia dar du kartus bandė sunaikinti. Nepavyko.
Karstų gamintojas
Per patį karą meistras Kazys Aliulis gamino karstus. Dvi paras mirusysis gulėdavo ant lentų, kol pagamindavo jam paskutinį būstą ir dažai nudžiūdavo.
„Tie dažai man smirdėjo, nepatikdavo kvapas. O šiaip dėmesio nekreipėme, nors tame pačiame kambaryje tėvelis meistraudavo ir mes aplink bėgiodavome. Brolis visko sugalvodavo, buvo ir į karstą atsigulęs“, — su šypsena mena Genovaitė Katinienė.
K. Aliulis turėjo 20 hektarų žemės. Anais laikais, turtingas žmogus. Dukrai Genovaitei ketvirtoje klasėje nupirko kaliošus. Mergaitė Jauniūnų mokykloje vienintelė juos nešiojo, kiti neišgalėdami vaikus audavo naginėmis.
„Tokius kaip mes jau priklausė į Sibirą vežti, bet nelaimė aplenkė. Tėvukas į politiką nesikišo. Ateidavo į sodybą stribai, pažiūrėdavo per tada šiaudais dengtos trobos langus, pamatydavo viduje penkis vaikus bėgiojančius, ir išeidavo“, — sako vienkiemio gyventoja.
Apie "dustą" ir šakočius
Į sodybą Genovaitė ir Jonas Katinai iš Joniškio sugrįžo 1992-aisiais, reikėjo padėti tvarkytis vienam likusiam tėvui. Taip ir užsibuvo iki šiandienos. Sako, kad kaime pragyventi galima, kiaulių, paukščių užsiaugina, veršiuką — pardavimui, turi savo karvutės pienelio, daržovės taip pat nuosavos, ekologiškos. Šeimininkė sako, kad tręšia tik mėšlu. Bulvių kolorado vabalai laukuose nepuola, jie labiau įsitaiso sklypuose prie namų.
Selekcininke, o vėliau ir toksiloge veterinarijos laboratorijoje dirbusiai Genovaitei Katinienei dabartinės kalbos apie kenksmingas medžiagas maiste — ne naujiena. Pamena, kad tarybiniais laikais ką tik gimusio paršelio kepenyse rasdavo dusto — tikro nuodo, kuris žemėje 15 metų nesuyra ir užkrečia augalus, gyvulius, pereina į pieną. Dabar šis chemikalas nebenaudojamas.
Darbšti moteris, išėjusi į pensiją, dar keletą metų kepė šakočius. Tai buvo pagalbinis Satkūnų tarybinio ūkio verslas. Iš Satkūnų paukštyno jai į namus pristatydavo kiaušinių, kitų produktų ir kepdavo. Vestuvėms — 6 kilogramų, kitoms paprastesnėms progoms — standartinius 1,5— 2 kilogramų šakočius. Prie vieno tokio kepinio plušėdavo porą valandų. Gaminys — įnoringas. Jei tešla per riebi, paėmei gražuolį ir subyrėjo į gabalėlius.
Moteris tebeturi specialią įrangą, bet sako jau nebepasinaudosianti. Anūkams pakanka kitų pyragų, pavyzdžiui, biskvito su vyšniomis ir šokoladu.
Autorės nuotr.
PAGALBININKAS: Genovaitės Katinienės pagalbininkas anūkas Mindaugas vis sukasi apie močiutę.
ATOSTOGOS: Dešimtmečiam Mindaugui smagu žiemos atostogas leisti vienkiemyje pas močiutę.
KRYŽIUS: Genovaitės tėvo Kazio Aliulio noru sodyboje buvo pastatytas kryžius.
ŠULINYS: Šioje sodyboje vanduo dar semiamas iš šulinio su svirtimi.
NAMAS: Geltonai dažytas namas vienkiemį nuklojusiame sniege iš tolo regimas.
ŪKIS: Ūkyje visko prireikia: karučių, bidonų, kastuvių, kibirų ir kitų padargų.
ALĖJA: Į vienkiemį veda alėja.
MŪŠIS: Prie sodybos šliejasi Saulės mūšio įamžinimo vietos laukas, kuriame užsnigus matyti akmuo ir lenta.
KELIAS: Užpusčius tikrąjį kelią, į sodybą buvo pravalytas privažiavimas per lauką.