Aš dar nedaviau kyšio

Aš dar ne­da­viau ky­šio

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ,

žur­na­lis­tė

Man 42-eji, ir aš dar ne­da­viau me­di­kams ky­šio. Nei vo­ke­liais, nei nu­pe­nė­to­mis žą­si­mis, nei ski­lan­džiais. Tur­būt jau tu­rė­čiau jaus­tis kal­ta dėl to­kio sa­vi­žu­diš­ko nai­vu­mo ir po­žiū­rio į pa­sau­lį, ypač po to, kai Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­rė Ri­man­tė Ša­la­še­vi­čiū­tė pri­si­pa­ži­no prieš ke­le­rius me­tus gy­dy­to­jui įdė­ju­si į ki­še­nę. O gal – į stal­čių ar ko­kį at­ver­tą po­rtfe­liu­ką. Bet ne­su­si­lai­kė, da­vė ku­piū­rą ar ke­lias, ir nė ne­žag­te­lė­jo.

Mi­nist­rė grei­tai ap­si­žiū­rė­jo ne ­lai­ku iš­si­ta­ru­si ir pra­bi­lo apie ap­si­spren­di­mą pa­lik­ti po­stą. At­sis­ta­ty­di­ni­mo pa­reiš­ki­mą įteiks Prem­je­rui, kai tik šis grįš iš ato­sto­gų. Sa­vo pa­si­ry­ži­mo ne­ža­da at­si­sa­ky­ti. Ir taš­kas.

Po to­kių mi­nist­rės kal­bų, at­sa­ky­mų žur­na­lis­tams, pa­si­py­lė dau­gy­bė ją pa­lai­kan­čių ko­men­ta­rų bei pa­si­sa­ky­mų. Žmo­nės pik­ti­no­si, ko­dėl Ri­man­tė Ša­la­še­vi­čiū­tė tu­rė­tų at­si­sta­ty­din­ti už tai, kad pa­sa­kė tei­sy­bę. Tuo­jau pat pa­teik­ta iš­va­da, kad iš­lik­ti po­stuo­se Lie­tu­vo­je ga­li tik tie, ku­rie me­luo­ja.

Ta­čiau ko­men­tuo­jan­tys, įsi­ki­bę šio vie­nin­te­lio leng­vai vi­siems su­vo­kia­mo da­ly­ko, ne­be­pas­te­bi, kad Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­rė mi­ni­ma ir ki­to­je su kur kas di­des­niais „vo­ke­liais“ su­si­ju­sio­je is­to­ri­jo­je. Ji ap­klau­sia­ma kaip liu­di­nin­kė by­lo­je dėl pla­taus mas­to ko­rup­ci­jos Res­pub­li­ki­nė­je Šiau­lių li­go­ni­nė­je.

Šią by­lą ti­ria tei­sėt­var­kos sar­gai. O štai R. Ša­la­še­vi­čiū­tės kaž­ka­da duo­tas vo­ke­lis nag­ri­nė­ja­mas ne­bus, nes suė­jo se­na­tis. Bet iš­tar­ta fra­zė su­kė­lė di­de­les ban­gas vi­suo­me­nė­je, ku­rios gal­būt at­neš pa­lan­kų re­zul­ta­tą ar­tė­jan­čiuo­se rin­ki­muo­se į Sei­mą.

Nes juk vi­si šio­je ša­ly­je duo­da. Net po­li­te­ko­no­mė Auš­ra Mal­dei­kie­nė sto­jo į mi­nist­rės pu­sę, at­vi­rau­da­ma, kad pa­ti ke­lis kar­tus „pa­te­pė“ gy­dy­to­jus, tad da­bar jau lauks Pre­zi­den­tės pa­reiš­ki­mų ir rei­ka­la­vi­mų at­si­sta­ty­din­ti iš Vil­niaus mies­to ta­ry­bos na­rių.

A. Mal­dei­kie­nei žmo­nės taip pat pri­ta­ria, in­ter­ne­tas lūž­ta nuo ko­men­ta­to­rių vir­tua­lios pa­ra­mos bei vaiz­džių pa­sa­ko­ji­mų, kaip prie li­go­nio lo­vos su­sto­jęs gy­dy­to­jas try­nė nykš­tį su smi­liu­mi ar­ba kaip de­li­ka­čiai at­vė­rė cha­la­to ki­še­nę, duo­da­mas su­si­pras­ti. Ar­ba – kaip pa­la­to­je mo­te­rė­lės vie­na ki­tos klau­si­nė­jo, kiek, kam rei­kia duo­ti. O prie tų, kas nie­ko ne­da­vė, lo­vų gy­dy­to­jas net ne­priei­da­vo, ne­pak­laus­da­vo, kaip jau­čia­si.

Tur­būt gy­ve­nu ki­to­je Lie­tu­vo­je, nes ma­nęs nė vie­nas gy­dy­to­jas ky­šio ne­pra­šė, nors su jais te­ko su­si­dur­ti ne tik ir ne tiek dėl sa­vo, kiek dėl ar­ti­mų­jų svei­ka­tos. Ga­li­mas da­ly­kas, kad tie­siog ne­pas­te­bė­jau ta­ria­mo ar tik­ro rei­ka­la­vi­mo, nes į akis apie pi­ni­gus nie­kas ne­pra­si­ta­rė, o at­vi­ra cha­la­to ki­še­nė man ir yra tik at­vi­ra ki­še­nė, į ku­rią pa­pras­tai de­da­ma no­si­nė. Ten ne­šio­tis pi­ni­gų ne­pa­tar­čiau. Net ir gy­dy­to­jams. Nes ga­li iš­kris­ti ne­pa­to­giau­siu mo­men­tu. Pa­vyz­džiui, tua­le­te.

Tik pri­si­klau­siu­si kal­bų ga­liu įtar­ti, kad ky­šio lauk­ta, kai vie­nai gy­dy­to­jai gy­dant ar­ti­mą žmo­gų, te­ko pirk­ti įvai­rius vais­tus ir la­ši­nes, o pe­rė­mus gy­dy­mą ki­tai – vis­ką su­tei­kė li­go­ni­nė.

Ne­duo­du ky­šio, nes ma­nau, kad jis vie­no­dai že­min­tų ir ma­ne, ir gy­dy­to­ją, ku­riam taip pri­ki­ša­mai pa­ro­do­ma, kad šio­je vals­ty­bė­je ne­su­tei­kia­mos ga­li­my­bės gau­ti de­ra­mą už­mo­kes­tį. Bet už­mo­kes­čio di­di­ni­mas tu­ri bū­ti spren­džia­mas vals­ty­bės lyg­me­ny­je, o ne mo­čiu­tės dre­ban­čia su duo­da­mais pi­ni­gais iš­ties­ta ran­ka.

Yra daug ki­tų pro­fe­si­jų at­sto­vų, ku­rių al­gos ma­žos, o dar­bas – sun­kus. Pa­vyz­džiui, ug­nia­ge­sių. Ta­čiau ne­te­ko gir­dė­ti, kad jiems kas nors duo­tų ky­šį, siek­da­mas pa­sku­bin­ti gel­bė­ti tur­tą ar lieps­nų ry­ja­ma­me pa­sta­te įka­lin­tus žmo­nes. Ir po žve­jų gel­bė­ji­mo ope­ra­ci­jų ant Kur­šių ma­rių le­do pi­ni­gais neat­si­ly­gi­na­ma. At­virkš­čiai – spjo­vę į gel­bė­to­jų pa­stan­gas stin­tų ger­bė­jai tun­tais to­liau trau­kia į ma­rias, riz­ikuo­da­mi sa­vo ir tų pa­čių gel­bė­to­jų gy­vy­be.

Ky­šio da­vi­mas – toks pat nu­si­kal­ti­mas kaip ir ėmi­mas. Kuo dau­giau duo­dan­čių, tuo dau­giau drą­siai iman­čių. Nes dau­gu­ma įtvir­ti­na nor­mas. Da­bar, kai tiek daug žmo­nių kal­ba apie ky­šius, bū­ti ne­da­vu­siu, re­gis, tam­pa ne­nor­ma­lu. O taip ne­tu­rė­tų bū­ti. At­virkš­čiai – ne­da­vi­mas ir – iš gy­dy­to­jų pu­sės – neė­mi­mas, bū­tent toks san­ty­kis nor­ma­lus. Ir aš ne­no­riu ti­kė­ti, kad vi­si kal­ban­tie­ji apie ky­šius iš tie­sų yra juos da­vę. Ga­li bū­ti, kad tik gir­dė­ję iš gi­mi­nai­čių ar pa­žįs­ta­mų.

Jau įsi­vaiz­duo­ju sa­kan­čius: dar ne­tu­rė­jai to­kių pro­ble­mų, ope­ra­ci­jų, dėl ku­rių tik­rai pa­sku­ti­nius pi­ni­gus gy­dy­to­jui ati­duo­si.

Gal jie ir tei­sūs. Kai bran­giau­sias žmo­gus gu­li li­gos pa­ta­le, val­do emo­ci­jos. Bet pa­ti dėl sa­vęs ne­duo­siu. Ar ma­ne dėl to iš­mes iš li­go­ni­nės pa­la­tos ir neo­pe­ruos, jei­gu to pri­reik­tų?.. Ne­ma­nau. O mirš­ta ir la­bai ge­rai gy­do­mi. Ne­mir­tin­gų su­tik­ti ne­te­ko.

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.