Ant virvės su nešvariais apatiniais

Ant virvės su nešvariais apatiniais

Rytas STASELIS

Antrą savaitę vykstantys politikų debatai apie dviejų Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadų pašalinimą iš pareigų man primena diskusiją sovietinio daugiabučio kieme šalia ant ištemptos virtės sudžiautų nelabai kruopščiai išskalbtų apatinių.

Susispietusios bobelės ant suoliuko šeštadienio-sekmadienio popietę pirštais baksnoja: ana, tas siauras juosteles vietoje „triusikų“ gali nešioti nebent valiutinė kekšė.

Aha, linguoja galva kita, jūs dar nematėte, kad kita, ta, kuri iš „aniolikto“ buto, po sijonu nešioja dar siauresnius, jei išvis nešioja. O vat anų kelnių savininkas anądien namo sugrįžo „degtienės“ taip prisisrėbęs, kad eidamas namo griuvinėjo kaip tik tose vietose, kur namo šunys dažniausiai atlieka gamtinius reikalus – matot, dabar net skalbimo priemonės nepadeda...

Galų gale visos pradeda kudakuoti aukštesniu tembru bei keiksmais, nes paaiškėja, kad tų dėmėtų kelnių savininkas pas kai kurias iš jų nematom užsukdavo pavakaroti, guolin įgriūti, o kitas – aplenkdavo. Vėliau neaišku, dėl ko išsikeikta ar net išsitalžyta. Svarbiausia – ritualas ir procesas!

Ar reikia fantazuoti, kaip į tokias bendravimo formas reaguodavo didžioji dalis kitų kaimynų? Nors per du dešimtmečius lietuviškų daugiabučių kiemuose šis bei tas pasikeitė. Viešai iškabintų skalbinių akivaizdžiai sumažėjo.

Vieni bijo, kad skalbinius, o ypač brangesnius apatinius kas nors nudžiaus. Kiti per tą laiką galbūt ėmė labiau branginti savo apatinį privatumą ir visai nebenori, kad skalbinių problematiką aptarinėtų neformalūs kaimynų savaitgalio popiečių sambūriai. Kuriuose, žinoma, gali tik liežuviais pliaukšti.

Politikų reikalas šia prasme daug prastesnis. Tarsi ne vienas jų turi kaklaraiščių, pirktų kur nors Naujorko Penktojoje gatvėje. Savo argumentus debatuose jie grindžia modernios technikos – „melo detektoriais“ vadinamų poligrafų parodymais.

Tačiau galų gale išeina dar blogiau nei bobelėms daugiabučių kiemuose. Jie nepamiršta demokratinėje santvarkoje įprastų savo teisių ir laisvių, tačiau sovietmetyje išugdytas atsakomybės trūkumas veikia smegenis tiesiog beviltiškai.

Pusmetis iki Seimo kadencijos pabaigos ima virsti liūdna tradicija: politikams būtina susiremti su specialiosiomis tarnybomis taip, kad iš jų nė šlapios vietos neliktų.

Ar dėl to, kad tik nugalėjus (paprasčiau tariant, sudaužius iki pamatų) vieną kitą teisėsaugos struktūrą arba specialiosios paskirties tarnybą, priėmus besąlygišką tos institucijos kapituliaciją, virš savo galvos galima išvysti kažkada pažadėtąjį dangų? Pamenate: „Virš parlamento tik dangus“?

Regis, Lietuvoje jau būta pakankamai pamokėlių, iš kurių buvo galima išmokti: nebūtina politikams kautis su neįtinkančiais teisėsaugos struktūrų vadovais taip, kad po tos kovos de facto neliktų pačių institucijų.

Puikiai pamenu, kaip prieš prieš trejus metus vienas dabartinės valdančiosios koalicijos narys, kuris būdamas opozicijoje kariavo pirmiausiai su vienu Valstybės saugumo departamento vadovu, vėliau su jo įpėdiniu, pripažino, kad toji kova buvo beprotiška.

Todėl, kad prieš trejetą metų iš tos struktūros buvo nelikę nieko. Dėl to, kad, formuojant naująją Andriaus Kubiliaus vyriausybės energetikos politiką, iš VSD nebuvo įmanoma tikėtis jokios realios pagalbos, nes pati institucija buvo suvis demoralizuota. Pasirodo – bergždžia pamoka.

Dabar – FNTT. Kas yra šios tarnybos dabar jau buvęs vadovas Vitalijus Gailius ir jo pavaduotojas Vytautas Giržadas, lažinuosi, diduma Lietuvos piliečių dar pernai nežinojo.

Didesnė problema yra ta, kad p. Gailiaus ir p. Giržado atvaizdams neišnykstant iš pirmųjų TV žinių laidų minučių, taip pat interneto portalų bei laikraščių pagrindinių puslapių, panaši diduma piliečių nesupranta, kas vyksta.

Ketvirtadienį paaiškėjo, kad FNTT šis reikalas nepasiribos: ritualiniai šokiai prasidėjo aplink VSD, prokuratūrą. Neatmesčiau tikimybės, kad FNTT istorijos aidelis nuvilnys iki pat Seimo rinkimų. Kaip VSD prieš ketverius metus.

Viešumon problemą iškėlęs vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis nė nesiteikė išsamiai paaiškinti problemos esmės. Kažką kalbėjo apie „melo detektorių“, įpynė šiuo metu magiškai emocijas keliantį „Snoro“ pavadinimą ir kvit.

Tada politikai išsyk rimtai kibo vieniems į atlapus, į visiškai netinkamą diskusiją įsivėlė Prezidentė, tuojau minia žmonių sugužėjo į Simono Daukanto aikštę „apsaugoti ją nuo blogųjų jėgų įtakos“.

Pasiklausius politikų pareiškimų: R. Palaitis – įtakingų liberalcentristus pinigais remiančių verslo struktūrų įkaitas; o kodėl niekas netikrina FNTT vadovus remiančių konservatorių?; Lietuva sugrįžta į mafijos laikus; nusikaltėliai prisidengę politikų kauke turi sulaukti atpildo; prezidentė turi imtis ryžtingų žingsnių, po kurių prasidėtų ne ikiteisminiai tyrimai, o areštai; prokurorai – milijonus kainuojantys kvailiai... Ką nors įmanoma suprasti?

Nei teisės, nei sveiko proto. Net ir oponentų bendruomenės – tos pačios, kaip įprasta naujausiais laikais. Todėl nekelia nei pasitikėjimo, nei noro klausytis.

Neatsirado nė vieno politiko, nė vieno visuomenės autoriteto, kuris sustabdytų šį siautėjimą krauju pasruvusiom akim, piktdžiugiško opozicinio triumfo – „kuo blogiau, tuo geriau“.

Tai demoralizuoja labiau už patiriamus socialinius sunkumus. Tai įrėžia tokius gilius pasitikėjimo šios visuomenės bendrabūviu randus, kurie gyja dešimtmečiais ir kartomis.