Naujausios
Akistata su šiukšlėmis pakelėje
Loreta RIPSKYTĖ
Pakalbėkime apie šiukšles. Ne tas, kurias nuobodžiai dėliojate iš vieno konteinerio į kitą, svarstydami: margarino plastiko dėžutė turėtų atsidurti prie plastiko ir popieriaus ar į mišrių atliekų konteinerį, kur dėti foliją, o kas yra skardinė, kurioje dar ką tik aliejuje mirko tuno gabalėliai, o gal senieji gerieji šprotai?..
Pasakojimą inspiravo paprastas pasivažinėjimas dviračiu.
Jeigu vaikštote tik miesto šaligatviais ir parko takeliais, problemos gal niekada nepastebėsite, nes numestus popiergalius, nuorūkas ir kitą „gėrį“, kurio rankos „nebeišlaiko“ iki šiukšliadėžės, kasryt šluotomis į krūveles subraukia šlavėjai.
Šiukšlės į jus pradeda žiūrėti atsidūrus užmiestyje. Važinėjantiems automobiliais jos nekrenta į akis, nes pasislepia šalikelės žolėje arba susilieja pro šalį skriejančių vaizdų matricoje.
Tačiau dviratis neuždaro sterilioje erdvėje, visa, kad vyksta aplink, yra labai arti ir gyva arba arti... ir labai negyva.
Ne kartą mindama užmiestyje nuo Žagarės į Joniškio arba Naujosios Akmenės pusę nusukdavau akis nuo karščiu tvoskiančio asfalto į šalikelę ar toliau plytinčius laukus.
Tačiau kiekvieną kartą žvilgsnis, iš pradžių maloniai glamonėjamas žalumos, vasarą suvešėjusių žolynų, rapsų žydėjimo geltonio, o vėliau – bręstančio derliaus sunkio, užkliūdavo už polietileno maišelio, popieriaus skiautės ar žybsinčio butelio.
Nesu alergiška šiukšlėms, be jų neapsieina nė vienas žmogus, ką nors perkantis parduotuvėje. Bet kiekviena jų turi savo vietą, tai yra – konteinerį ar maišą, iš kurių jau keliauja perdirbimui ar sunaikinimui. Kelio pakraštys – tikrai ne atliekų surinkimo punktai, net jeigu jums atrodo kitaip.
Kartą važiuodama iki Stungių pabandžiau suskaičiuoti pakelėje gulinčias šiukšles. Kad tai nebūtų tik statistika, pamėginau grįždama jas surinkti, tiksliau – surinkti tas, kurios gulėjo dešinėje pusėje pagal važiavimo kryptį. Kelias trumpas – tik 3 kilometrai, bet tąkart dar lyg orkaitėje kepino karščiai.
Todėl nesu tikra, kad surinkau viską, kas kelis metrus nulipdama ir vėl užsėsdama ant dviračio. Nesurinkau ir pačių smulkiausių popierėlių, jie netrukus nuo lietaus išteš ir sunyks.
Statistika tokia: atstumą, kurį į vieną pusę nuvažiavau per 15 minučių, grįždama įveikiau per 35 minutes. Stabdyti dviratį ir lenktis prie gulinčių išmestų atliekų teko eiti 34 kartus.
Atliekoms skirtas 60 litrų maišas iki namų buvo beveik pilnas. Iš viso suskaičiavau 56 per automobilių langus, na, gal ir vieno kito dviratininko, išmestas šiukšles... Tarp jų daugiausia – 21– sudarė plastikiniai skirtingos talpos nuo 0,5 iki 2 litrų buteliai, antroje vietoje – 15 cigarečių pakelių (trys pakeliai buvo kontrabandinių rūkalų), trečioje – alaus ir energetinių bei gaiviųjų gėrimų skardinės, ketvirtoje – kartoniniai išsinešamos kavos puodeliai.
Būta net indelio nuo mišrainės ir kartono pakuotės vištienai, įpakavimo popierių ledams ir t.t. Nepatingėta išmesti net senų automobilių sėdynių apmušalų, kurių jau nepajėgiau į maišą sugrūsti. Visa tai gulėjo trijų kilometrų kelyje.
Paprasta aritmetika – jei pervažiuotume Lietuvą skersai ar išilgai, per 300 kilometrų surinktume šiukšlių 100 kartų daugiau, tai yra – 5600. Ir tai – tik vieno tiesaus kelio statistika. O kiek kelių keliukų vingiuoja...
Daug tai ar mažai?
Kiekvienas gali spręsti pats. Man atrodo – daug. Tokiais tempais greitai nematysime pakelėse žolės, vietoje jos plytės spalvingos ir dvokiančios šiukšlės. Hiperbolizuoju? Skaitykite iš naujo statistiką. Skaičiai kalba patys už save.
Paklausite, kokia čia teisuolė šneka? Ne teisuolė, esu numetusi vieną kitą šiukšlę, tiesa, ne skardinę ir ne butelį, bet nuo to ne mažiau blogai ir niekada ne vėlu taisytis.
Geriausia būtų, jei žmonės ne bijotų baudų, bet taptų sąmoningesni ir nepakantūs šiukšlintojams, kad perspėtų teršiančius gamtą, o jei reikia, praneštų atitinkamoms institucijoms. Laikas išaugti iš infantilaus mąstymo, esą, „nebūsiu skundiku“ arba – „ai, nenoriu, kad mane kiti skundiku vadintų“.
Juk tas kelias, kuriuo važiuojame, yra visų mūsų. Taip pat ir miškas, pieva, ežero pakrantė.
Pamažu mokomės, visi turime konteinerius, labiau ar mažiau sėkmingai rūšiuojame. Taip, yra daug problemų atliekų rūšiavimo ir surinkimo srityje, taip pat ir apmokėjimo už paslaugą sąlygose. Tai – kritikuotina sistema. Bet šįkart istorija buvo ne apie tai.
Tai pasakojimas apie norą per žolę, o ne per šiukšles. Esu tikra, kad toks noras nėra per didelis.