Šimtametė Marijona: „Be mėsos ir saldumynų – nė iš vietos“

Gražinos Dagytės nuotr.
Šimtametė biržietė Marijona Baronienė
Prieš sa­vai­tę bir­žie­tei Ma­ri­jo­nai Ba­ro­nie­nei su­ka­ko 100 me­tų. Ypa­tin­go ju­bi­lie­jaus pro­ga ma­mą, mo­čiu­tę, pro­mo­čiu­tę svei­ki­no pen­ki vai­kai, aš­tuo­ni anū­kai, vie­nuo­li­ka proa­nū­kių. O kur dar ki­ti gi­mi­nai­čiai, drau­gai ir val­džios at­sto­vai. Šau­ni šim­ta­me­tė žur­na­lis­tei pri­si­pa­ži­no sva­jo­jan­ti apie pro­proa­nū­kį ir... ki­tą ju­bi­lie­jų...

„Me­tų tiek, kiek Die­vas ne­pa­gai­lė­jo“

„Gai­la, kad ne­be­ga­liu megz­ti“, – kal­bą pra­de­da šim­ta­me­tė, ku­riai dar­bas tie­siog vi­rė ran­ko­se ir be jo da­bar sun­ku įsi­vaiz­duo­ti sa­vo kas­die­ny­bę. Ži­nia, da­bar jau pirš­tai ne­be taip mik­lūs ir akys pra­sčiau ro­do. Bet no­rai li­ko tie pa­tys. Sma­gu pri­si­min­ti, kaip Bir­žų tur­gu­je pre­kiau­jan­čios mo­te­rys sa­vo ko­le­gės tei­rau­da­vo­si, kiek jai me­tų. Ko­ji­nes bei pirš­ti­nes par­da­vi­nė­ju­si tuo­met jau de­vy­nias­de­šimt­me­tį per­ko­pu­si Ma­ri­jo­na tik šel­miš­kai šyp­so­da­vo­si ir sa­ky­da­vo: „Kiek Die­vas ne­pa­gai­lė­jo“. Tai pa­sa­kiu­si ji žvilg­te­li į ma­ne šyp­so­da­ma­si ir sa­ko: „Ne­pa­si­duos! Šim­tas de­šimt? Ma­žai!“

Ji ma­no, jog žmo­gus tu­rė­tų gy­ven­ti ko­kius du šim­tus me­tų... O jau ta­da „ga­lė­tų lįs­ti po že­me“.

Mo­čiu­tė dar la­bai no­rė­tų vi­siems pa­dė­ti, bet ne­be­ga­li. Ly­giai taip, kaip kaž­ku­rioj pa­sau­lio vals­ty­bėj (jai te­ko skai­ty­ti), jei vie­nam blo­gai, vi­si su­bė­ga pa­gal­bon. Pa­sak se­no­lės, jei žmo­gus tik sa­vo ki­še­nę pil­do­si, o ki­tą smau­gia, tai ne žmo­gus. Juk vi­sų lau­kia ta pa­ti ka­pų duo­bė ir nie­kas ne­ži­no, kas „pir­mas grius“. Jei žmo­nės bū­tų vie­ni ki­tiems ge­ri, tai, pa­sak Ma­ri­jo­nos, ir gy­ve­ni­mas bū­tų ge­ras.

Ne­ga­lė­jo be dar­bo ir dai­nų

Kas dar be dar­bo ir be sva­jo­nių šim­ta­me­tei pa­tin­ka? Ogi dai­nos! Prie jų Pa­ro­vė­jos Žu­kaus­kų duk­ra bu­vu­si pir­mu­ti­nė. Me­na, kai bū­rys mer­gi­nų, pa­rei­da­vu­sios iš baž­ny­čios į kai­mą, tai „ant ru­be­žiaus“ sma­giai už­trauk­da­vu­sios dai­ną. Jei taip tro­boj, tai lem­pos ges­tų. O jei dar ir ge­ras mu­zi­kan­tas, ir sma­gūs šo­kiai ku­riam nors Pa­ro­vė­jos kie­me ar so­de ar­ba Iz­do­niš­kio ber­žy­nė­ly­je... Lau­kai skam­bė­te skam­bė­da­vę nuo dai­nų. Bet tai bu­vo jau­nys­tėj. Da­bar be­lie­ka te­le­vi­zo­rius ir jos my­li­mas dai­ni­nin­kas, ku­rį mo­čiu­tė švel­niai va­di­na Ka­ro­liu­ku. „Nie­kas taip ne­su­dai­nuo­ja!“ – Bi­jo­tai­čių ka­pe­los mu­zi­kan­tą ir dai­ni­nin­ką Ka­ro­lį Ka­mins­ką gi­ria ju­bi­lia­tė.

Pa­ro­vė­jos kraš­to duk­ra

„Gi­miau gruo­džio 4-tą­ją Pa­ro­vė­jos dva­re, prie til­to“ – sa­ko Ma­ri­jo­na Žu­kaus­kai­tė Ba­ro­nie­nė ir min­ti­mis per­šo­ka šimt­me­čiu at­gal. Jos tė­ve­lis Ka­zi­mie­ras Žu­kaus­kas ir ma­my­tė Pau­li­na Vi­soc­kai­tė Žu­kaus­kie­nė dar­ba­vo­si dva­re. Tė­tis su ark­liais ūkio dar­bus dir­bo, ma­ma dva­ro vir­tu­vė­je su­ko­si. Abu pen­ke­tą vai­kų (ke­tu­rias duk­ras ir vie­ną sū­nų) au­gi­no. Kai Ma­ri­jo­na jau suau­go, ma­ma jos tei­ra­vo­si, kiek ši vai­kų no­rė­tų tu­rė­ti. Mer­gi­na daug ne­dve­jo­ju­si at­sa­kė, jog pen­kis, kaip mo­ti­na. Taip ir nu­ti­ko.

Abu tė­ve­liai jau se­niai „po Die­vo akim“. Daug vis­ko te­ko Ma­ri­jo­nai iš­gy­ven­ti. Jau­nys­tė­je lai­do­jo se­se­rį ir jos vy­rą. Po­ka­ris... Ir šian­dien ją me­na, ap­reng­tą ves­tu­vi­ne su­kne­le. Tė­ve­lį jau­tis su­ba­dė... Ka­ro me­tais ir­gi daug sun­ku­mų pa­tir­ta. Me­na, kaip su ma­žu kū­di­kė­liu Ka­ziu­ku sė­dė­jo ant čiu­ži­nio, po ku­riuo gu­lė­jo ir vai­to­jo su­žeis­tas vo­kie­tis, kaip už­si­lieps­no­jo dar­ži­nė pil­na ave­lių. Vi­sos su­de­gė. Ar­gi su­skai­čiuo­si vi­sas sun­kias pa­tir­tis?

Tei­rau­juo­si, kaip Ma­ri­jo­na su bū­si­mu vy­ru su­si­pa­ži­no. „Pap­ras­tai, – sa­ko šim­ta­me­tė, – tė­ve­lis jį pa­sam­dė dirb­ti. Toks links­mas ne­di­du­kas žmo­ge­lis... Vi­sai prie šir­dies. Tė­ve­lis pa­sa­kė: „Ga­lė­tum, Ma­ry­te, te­kė­ti. Bū­tų man pa­gal­bi­nin­kas“. Štai ir vis­kas. Pa­gal­bi­nin­kas il­gai su uoš­viais neuž­si­bu­vo. Ne­lin­ko prie že­mės dar­bų, trau­kė jį dar­bas Ast­ra­vo vil­nų kar­šyk­lo­je. Jau­na po­ra per­si­kė­lė gy­ven­ti į Bir­žus. Į pa­sau­lį atė­jo pen­ki jų vai­kai: Ka­zys, Ma­ry­tė, Ema, Li­da, Onu­tė.

Ma­ri­jo­nai Žu­kaus­kaitei-Baronienei te­ko dirb­ti Me­dei­kių ir Pa­bir­žės pa­šte. Bet il­giau­siai – tris­de­šimt me­tų – „Siū­lo“ fab­ri­ke, „prie šla­pio ir sau­so ver­pi­mo“. Iki šiol mo­te­ris pri­si­me­na pir­mą­jį po­kal­bį su tuo­me­čiu di­rek­to­riu­mi ir pir­mą­sias dar­bo mi­nu­tes. Ge­rai jai se­kė­si, vi­sas nor­mas vir­šy­da­vo. Verp­da­vo ir aus­da­vo. Sun­kus dar­bas. Per dul­kes žmo­gaus ne­ga­lė­jo ma­ty­ti. Bet pa­ti­ko. Į pen­si­ją ei­ti vi­sai ne­no­rė­jo. To­dėl ir su­ma­nė megz­ti ir į tur­gų va­ži­nė­ti...

Daug dir­bo ir ge­rai val­gė

„Nie­kas gi­mi­nėj šim­to me­tų ne­su­lau­kė“, – sa­ko Ma­ri­jo­na ir kal­bą pa­su­ka­me vir­tu­vės pu­sėn. Ką šim­ta­me­tė val­go, ge­ria ir ko­kią te­le­vi­zi­ją žiū­ri, ką apie val­džią gal­vo­ja.

Dėl te­le­vi­zi­jos dis­ku­si­jų nė­ra – tik LNK, ir taš­kas. Val­džia? Ko­kia yra, to­kia ir tu­ri bū­ti, pa­tin­ka tau ar ne­pa­tin­ka. Svar­biau­sia se­no­lei, kad tik ne­skriaus­tų dar­bi­nin­kų ir pen­si­nin­kų. Dar mo­čiu­tei at­ro­do, kad Lie­tu­vo­je per daug... mi­li­jo­nie­rių pri­vi­so... Dar įdo­mu jai bū­tų su­ži­no­ti, kur val­džia de­da mo­kes­čių mo­kė­to­jų per­mo­kė­tus pi­ni­gus. Nuo­lai­das pri­tai­ko? Ne, Ma­ri­jo­na tuo ne­ti­ki, „nė­ra jo­kių nuo­lai­dų“.

Svei­ka­ta jau­nys­tė­je M. Ba­ro­nie­nė tik­rai ne­si­skun­dė. Daug ir sun­kiai dir­bo. Ir... ge­rai val­gė. Ir da­bar taip da­ro. Gar­džiau­sia jai kiau­lie­na, kur yra „ir lie­su­mė­lio, ir rie­bu­mė­lio“. Be mė­sos nė iš vie­tos. La­bai gar­du šo­ni­nė su kau­liu­kais. Pa­tin­ka švie­žių ko­pūs­tų sriu­ba. Ne­pei­kia ir sil­kės, bet mė­sa žy­miai ge­riau. Pa­sak mo­čiu­tės, rie­ba­lai žmo­gui yra la­bai rei­ka­lin­gi. Jei bul­vi­niai bly­nai, tai bū­ti­nai rie­būs ir su spir­gais. Alaus, deg­ti­nės? Ne, ši­to nie­ka­da ne­mė­gu­si ir po­ky­lio me­tu tik prie lū­pų iš man­da­gu­mo pa­kel­da­vu­si. Sal­du­my­nai? Taip, be jų nė iš vie­tos. Ir taip vi­są gy­ve­ni­mą. Jei ar­ba­ta ar ko­kia nors ka­va, tai du-trys šaukš­te­liai cuk­raus yra bū­ti­ni. Ir sal­dai­niai ge­rai. „Sal­džiai mėgs­tu, Die­ve ma­no“, – pri­si­pa­žįs­ta se­no­lė ir ma­no, jog tik tai ją pa­lai­ko, kaip ir mė­sy­tė.

Tie­sa, mo­čiu­tė Ma­ri­jo­na yra iš­tvė­ru­si apen­dik­so ope­ra­ci­ją ir ke­tu­ris in­sul­tus. Po pa­sku­ti­nio, prieš pen­ke­rius me­tus už­klu­pu­sio, į tur­gų ne­bei­na. Bet pri­rei­kus iš lė­to į pir­mą dau­gia­bu­čio aukš­tą iš na­mo aukš­ty­bių nu­si­leis­tų pa­ti.

Pa­sak M. Ba­ro­nie­nės, da­bar jai ge­rai, ge­riau esą ir Dan­guj ne­bū­na. Su duk­ra Li­da kaip Dan­guj.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.