Šiaulių oro uostas – ne žaisliukas

Po­li­ti­ko tri­­bū­­na

Į „Šiau­lių kraš­to“ dis­ku­si­ją apie Šiau­lių oro uos­tą įsi­trau­kė ir šiau­lie­tis Sei­mo na­rys Ar­vy­das MOC­KUS.

Šiau­lių oro uos­tas – ne žais­­liu­­kas

Ar­vy­das MOC­­KUS

Sei­mo na­­rys

To­kia šio ko­men­ta­ro ant­raš­tė – ne at­si­tik­ti­nu­mas. Pas­ta­rai­siais mė­ne­siais Šiau­lių oro uos­to te­ma ne­ma­žai su­lau­žy­ta ie­čių.

Pri­kal­bė­ta, pri­ra­šy­ta, dis­ku­tuo­ta, spe­ku­liuo­ta. De­ja, daž­nai ne­sup­ran­tant, apie ką dis­ku­tuo­ja­ma ir kas tai yra Šiau­lių oro uos­tas.

Pir­miau­sia – tai ka­ri­nis oro uos­tas, NA­TO ba­zė. Šią struk­tū­rą val­do Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja. Prem­je­ras Al­gir­das But­ke­vi­čius in­ter­viu „Šiau­lių kraš­tui“ la­bai aiš­kiai pa­brė­žė: „Šis oro uos­tas tu­ri la­bai aiš­kią sa­vo pa­skir­tį, ati­tin­ka­mai vals­ty­bė in­ves­ta­vo ir to­liau pa­gal po­rei­kį ir ga­li­my­bes in­ves­tuos į šio oro uos­to inf­rast­ruk­tū­rą.“

Su­ti­ki­me, kad be Šiau­lių oro uos­to Šiau­liai dar spar­čiau pro­vin­cia­lė­tų. Dėl ka­ri­nio oro uos­to Šiau­liai ži­no­mi Eu­ro­po­je, NA­TO struk­tū­ro­se, o ir po­zi­ty­vios ži­nios apie Šiau­lius Lie­tu­vai trans­liuo­ja­mos iš Zok­nių.

Di­džiau­sia pro­ble­ma – Šiau­lių sa­vi­val­dy­bės įmo­nė „Šiau­lių oro uos­tas“, ku­ri vei­kia ša­lia ka­ri­nio oro uos­to.

Ky­la klau­si­mas – ar įma­no­ma ka­ri­nio ir ci­vi­li­nio oro uos­to kai­my­nys­tė ir bend­ra­dar­bia­vi­mas? Ka­ri­nis oro uos­tas – ypa­tin­go sta­tu­so, stra­te­gi­nis ob­jek­tas, to­dėl ir ci­vi­li­nėms įmo­nėms, vei­kian­čioms ša­lia, tai­ko­mi griež­tes­ni pa­ti­ki­mu­mo rei­ka­la­vi­mai.

Pa­sau­ly­je – to­liau ir ar­čiau – yra ne­ma­žai pa­vyz­džių, kai skir­tin­gas funk­ci­jas at­lie­kan­tys oro uos­tai iš­si­ten­ka ir nau­do­ja­si bend­ra inf­rast­ruk­tū­ra: pa­ki­li­mo, nu­si­lei­di­mo, pri­va­žia­vi­mo ta­kais, or­lai­vių ap­tar­na­vi­mu.

To­kia idė­ja jau ke­lio­li­ka me­tų vys­to­ma ir Šiau­liuo­se. Gar­bė tiems Šiau­lių po­li­ti­kams, ku­rie, iš­si­kė­lus so­vie­ti­nei ar­mi­jai, ne­lei­do oro uos­to iš­si­ne­šio­ti, in­ves­ta­vo, iš­sau­go­jo jį Lie­tu­vai ir, ži­no­ma, Šiau­liams.

Be iš­sau­go­tų Zok­nių Lie­tu­vos ke­lias į NA­TO bū­tų sun­kes­nis.

Taip pat aki­vaiz­du, kad Šiau­liuo­se ka­ri­nis oro uos­tas ga­li eg­zis­tuo­ti be ci­vi­li­nio oro uos­to, o pa­sta­ra­sis be ka­ri­nio – ne. Juo­lab kad ši Sa­vi­val­dy­bės įmo­nė il­gus me­tus vei­kė be rea­laus vys­ty­mo­si pla­no, lyg lauk­da­ma ste­buk­lo. Vei­kė be mies­to Ta­ry­bos, va­do­vų di­des­nio dė­me­sio ir kont­ro­lės. Tad ne­re­tai at­ro­dė, kad sa­vi­val­dy­bės „Šiau­lių oro uos­tas“ yra ta­pu­si kaž­kie­no in­di­vi­dua­lia įmo­ne.

Oro uos­to te­ma pri­bur­bu­liuo­ta ir pri­sprog­din­ta bur­bu­lų jau pa­kan­ka­mai daug. Žlu­go pro­jek­tai or­ga­ni­zuo­ti ke­lei­vių skry­džius, o or­lai­vio su kro­vi­niais ten­ka lauk­ti sa­vai­tė­mis.

Taip vei­kiant au­go įmo­nės sko­los, iš­si­bė­gio­jo spe­cia­lis­tai, o pa­sta­tai ir bran­gi oro uos­to įran­ga ne­nau­do­ja­ma ar­ba nau­do­ja­ma tik epi­zo­diš­kai.

Sa­vi­val­dy­bei oro uos­to pro­ble­mų kal­nas tar­si iš rū­ko iš­ni­ro, kai praei­tais me­tais įmo­nė at­si­dū­rė ant bank­ro­to ri­bos, o Sa­vi­val­dy­bė bu­vo pri­vers­ta mes­tel­ėti ap­va­lią su­mą pi­ni­gų sko­loms deng­ti.

Vis gar­siau dis­ku­tuo­ja­ma, ar Sa­vi­val­dy­bei rei­ka­lin­gas sa­vas oro uos­tas ir kiek dar mies­to Ta­ry­ba mai­tins šią struk­tū­rą?

Ge­rai su­pran­ta­mi klau­si­mai, juk Šiau­lių val­džia – va­do­vai ir Ta­ry­bos dau­gu­ma – lei­džia ne sa­vo as­me­ni­nes san­tau­pas, o mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gus. To­dėl ak­tua­lus tam­pa ne tik kom­pe­ten­ci­jų, bet ir at­sa­ko­my­bės klau­si­mas. Juo­lab kad įmo­nės atei­tis – vis dar mig­lo­ta.

Dai­ro­ma­si į Vy­riau­sy­bę, pra­šo­ma pa­gal­bos.

Jau mi­nė­ta­me in­ter­viu prem­je­ras A. But­ke­vi­čius ak­cen­ta­vo: „Šiau­lių me­ras tu­rė­tų pa­teik­ti šios įmo­nės stra­te­gi­nį veik­los bei in­ves­ti­ci­nį pla­ną, ku­ria­me bū­tų aiš­kiai iš­dės­ty­tos to­li­mes­nės veik­los per­spek­ty­vos, rei­ka­lin­gos fi­nan­si­nės in­jek­ci­jos bei pro­gno­zuo­ja­mas pel­nin­gu­mas.“

Ar­ba vi­sai ne­se­niai re­gio­no dien­raš­ty­je Vy­riau­sy­bės va­do­vas, su­for­mu­luo­da­mas Šiau­lių me­rui ir Ta­ry­bai na­mų už­duo­tis, paaiš­ki­no, kad biz­nio veik­la – ne Sa­vi­val­dy­bės funk­ci­ja, o „vals­ty­bė ne­tu­ri tei­sės rem­ti ko­mer­ci­nės veik­los“.

Na­mų už­duo­tys Šiau­lių val­džiai aiš­kios. Vy­riau­sy­bė, spręs­da­ma Sa­vi­val­dy­bės oro uos­to pro­ble­mas, neat­si­sa­ko bend­ra­dar­biau­ti. To­dėl, ma­nau, Sa­vi­val­dy­bės va­do­vams (pir­miau­sia me­rui Ar­tū­rui Vi­soc­kui) vei­kiant kar­tu su Vy­riau­sy­be įma­no­ma su­ras­ti op­ti­ma­lų spren­di­mo va­rian­tą.

Ži­no­ma, daug kas pra­ras­ta. Ne­sup­ran­ta­ma, ko­dėl praei­tos ka­den­ci­jos Sa­vi­val­dy­bės va­do­vai neiš­si­ko­vo­jo, kad šis oro uos­tas tap­tų vals­ty­bi­nės įmo­nės „Lie­tu­vos oro uos­tai“, ku­ri jun­gia Vil­niaus, Kau­no, Pa­lan­gos oro uos­tus, da­li­mi?

Gal į šią spe­ci­fi­nio val­dy­mo ge­bė­ji­mų ir mi­li­jo­ni­nių in­ves­ti­ci­jų rei­ka­lau­jan­čią įmo­nę bu­vo žiū­ri­ma, kaip į vie­nin­te­lę ga­li­my­bę pa­di­din­ti Šiau­lių pa­trauk­lu­mą, prie­mo­nę pri­trauk­ti in­ves­ti­ci­jų, o pa­si­kei­tus sta­tu­sui tos ga­li­my­bės ne­lik­tų?

Ta­čiau Kau­no ir Pa­lan­gos oro uos­tai funk­cio­nuo­ja, vys­to­si. Ar nuo to pra­sčiau Kau­nui, Pa­lan­gai, Klai­pė­dai?

Ta­čiau taip pat aki­vaiz­du, kad kol kas Šiau­lių val­džios nepanau­do­jo, o da­bar­ti­nė Ta­ry­bos dau­gu­ma taip pat nepanau­do­ja jo ga­li­my­bių.

Ga­li­my­bių yra. Aš, kaip Šiau­liuo­se iš­rink­tas Sei­mo na­rys, šiau­lie­tis, ak­ty­viai da­ly­vau­ju šia­me pro­ce­se. Da­ly­vau­ju pa­si­ta­ri­muo­se Vy­riau­sy­bė­je, kur ke­le­tą kar­tų bu­vo kal­ba­ma apie „Šiau­lių oro uos­to“ pro­ble­mas.

Po to­kių su­si­ti­ki­mų pro­vin­cia­lioms dis­ku­si­joms lie­ka vis ma­žiau erd­vės. Taip pat ir spe­ku­lia­ci­joms: kas tai – oro uos­tas ar kro­vi­nių per­ve­ži­mo įmo­nė.

Ne­dis­ku­tuo­ti­na: kal­ba­me ne apie ko­kią nors per­ve­ži­mo įmo­nę, o apie oro uos­tą.

Bu­vau su­si­ti­kęs su Tai­va­no am­ba­sa­do­riu­mi Bal­ti­jos ša­lims. Am­ba­sa­do­rius ža­dė­jo pa­dė­ti su­ras­ti vers­lo par­tne­rių. Apie tai in­for­ma­vau Sa­vi­val­dy­bę. Ne kar­tą apie „Šiau­lių oro uos­to“ ga­li­my­bes kal­bė­jau su Lie­tu­vos ir už­sie­nio vers­li­nin­kais, pri­sta­čiau vers­lo ga­li­my­bes.

Šiau­lių oro uos­tas – ne žais­liu­kas po­li­ti­kų ran­ko­se. Tai dau­giap­la­nė pro­ble­ma, iš mies­to me­ro, jo ko­man­dos, iš mies­to Ta­ry­bos rei­ka­lau­jan­ti si­tua­ci­jai adek­va­čių spren­di­mų. Emo­ci­jo­mis: „už­da­ry­sim“, „neuž­da­ry­sim“ – ne­tu­ri bū­ti žai­džia­ma. Pra­ras­ti oro uos­to ga­li­my­bes ga­li­ma grei­tai. Taip, kaip bu­vo pra­ras­tas eu­ro­pi­nės ge­le­žin­ke­lio vė­žės pro­jek­tas „Rail Bal­ti­ca“.

„Šiau­lių oro uos­tas“ – ne in­di­vi­dua­li įmo­nė, o vals­ty­bės, Šiau­lių ir re­gio­no tur­tas, ku­rį, vei­kiant lanks­čiai, kom­pe­tentin­gai val­dant, su­ra­dus dia­lo­gą su Vy­riau­sy­be, ga­li­ma daug kar­tų pa­di­din­ti.

Mies­to val­džia ir Vy­riau­sy­bė tu­ri su­dė­lio­ti taš­kus – aiš­kiai pa­sa­ky­ti, kaip bus vys­to­mas „Šiau­lių oro uos­tas“.

Pra­ras­ti Šiau­lių oro uos­to ga­li­my­bes leng­va, iš­sau­go­ti ir pa­nau­do­ti jas – sun­ku. To­dėl rei­kia Šiau­lių val­džiai veik­ti su­tar­ti­nai, ieš­ko­ti pa­gal­bi­nin­kų vi­sur, kur tik įma­no­ma.