Naujausios
Švedijos susitikimai (2)
Šiaulietė padeda smurtą patyrusioms moterims
Buvusi šiaulietė Jurgita Ravaitytė, dvyliktus metus gyvenanti Švedijoje, Vesteroso mieste, dirba Moterų centre prie miesto savivaldybės Socialinės rūpybos skyriaus. Ji padeda moterims, nukentėjusioms nuo smurto. Lietuvoje tik pradedamas svarstyti įstatymas dėl apsaugos nuo smurto šeimoje.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Moterų centras
Sekmadienis Vesterose. Moterų centras šiandien nedirba, bet Jurgita atrakina savo darbovietės duris.
Buvusio seno viešbučio pastate įsikūrusiame Pagalbos ir paramos šeimai centre, kuriam priklauso ir Moterų centras — daug jaukiai įrengtų kambarių. Juose individuliai kalbama su čia atvykusiomis moterimis, dirba bendros psichoterapijos grupės, įrengti atskiri kambariai vaikams, augantiems smurtautojų šeimose.
Švedijoje prieš ketvertą metų įsigaliojo įstatymas, įpareigojantis savivaldybes padėti smurto aukoms. Iki to laiko tokiomis moterims rūpinosi Moterų visuomeninė organizacija, veikianti ir šiandien. Bet Švedijos valdžia suvokė, kad tokio svarbaus darbo negalima užkrauti ant visuomeninių institucijų pečių. Nuo to laiko politikai privalo skirti pinigų (ne projektų ar dotacijų forma) šiam reikalui.
Moterų centras turi du užslaptintus butus, kuriuose apgyvendina apsaugos reikalingas moteris. Tokius butus turi ir Socialinės rūpybos skyrius, o kartais moteris tenka apgyvendinti viešbučiuose, svečių namuose ar net išvežti į kitą miestą.
Pati Jurgita ne tik teikia nuo smurto kenčiančioms moterims psichologinę pagalbą, bet padeda parašyti pareiškimą policijai, lydi į medicininę apžiūrą, teismo salę, neretai liudija teisme.
Rožė Jurgitai
Jurgitos darbo kabinete ant sienos kabo sudžiuvusi rožė su rašteliu: „Ačiū, Jurgita, kad padėjai man apsispręsti ir palikti savo vyrą, kuris mane mušė“.
Jurgita puikiai prisimena rožę dovanojusios moters, gyvenusios su smurtautoju, istoriją.
Ši moteris niekada nebuvo atvažiavusi į miesto centrą, gyveno visiškai izoliuota su vaikais, be vyro negalėjo žengti nė žingsnio, išsirinkti drabužių, šnekėtis, su kuo panorėjusi. Greitai ji prarado šeimą, draugus, pagaliau, suvokusi, kaip kenčia jos vaikai, paskambino į Moterų centrą ir paprašė pagalbos.
Sulaukusios tokio skambučio, Moterų centro darbuotojos paprastai skambina Socialinės rūpybos skyriui, policijai ir kartu sprendžia, kaip moteriai padėti.
Jurgitos klientė išėjo kaip stovi, su trimis vaikais ir ketvirto laukėsi. Ją pasitiko, nuvežė į slaptą butą. Tuo metu smurtautojas buvo nuvežtas į areštinę, kur dvi savaites laukė teismo ir galiausiai sėdo į kalėjimą. Centro globoje moteris pagimdė vaikutį, savivaldybė padėjo susirasti jai butą, skyrė pašalpą baldams ir drabužiams, moteris gavo neliečiamybę, jos vardas buvo įslaptintas ir užkoduotas.
Moters tvirtovė
Jurgita pasakoja, kad Švedijoje moteris, ieškanti pagalbos, nebūtinai turi būti parašiusi pareiškimą policijai, svarbiausia, kad ji pati norėtų bendradarbiauti. Kartais į Moterų centrą paskambina kaimynės, mamos ar dukros. Tada Jurgita ar jos kolegės susisiekia su moterimi, papasakoja apie savo veiklą, teiraujasi, ar ši nenorėtų susitikti.
Neretai, pasakoja Jurgita, tenka surengti slaptą susitikimą, kad vyras neįtartų.
„Jei moteris ilgai gyvena esant tokiems santykiams, ji visiškai nebeturi savivertės, galvoja, kad nieko negali ir nemoka, kad yra bloga, jaučiasi išduodanti savo vyrą. Bet mes niekada moters neteisiame. Moteriai pasakoma, kad čia yra jos tvirtovė, kur iš jos niekas nepasišaipys, neapkaltins ir kur ji gali būti saugi“, — pasakoja Jurgita.
Smurto anatomija
Jurgita neigia mitą, kad dažniausiai smurtaujama išgėrus. Centro patirtis rodo, kad dažniausiai pirmas smurto proveržis įvyksta abiem esant blaiviems. Paprastai moterys pradeda patirti smurtą iš pat pradžių — psichologinis smurtas labai rafinuotai pereina į fizinį.
Jurgita pasakoja, kad gyvendama su smurtautoju, moteris palaipsniui praranda savąjį „aš“ ir vis labiau taikosi prie vyro, kuris ne visada būna blogas. “Smurtautojas gali būti labai geras, dažnai tokie santykiai prasideda didele romantika, moteris gali jaustis išrinkta, labai mylima, ir tada prasideda linksmieji kalneliai — jis tai labai geras, tai labai blogas, o normalaus gyvenimo nėra. Tie santykiais tampa destruktyvūs, moteris ir vyras tampa vis labiau priklausomi vienas nuo kito“, — smurto anatomiją dėsto Jurgita.
DURYS: „Ateidamos čia, moterys mano, kad jų gyvenimas yra pasibaigęs — reikia įdėti labai daug pastangų, norint moteris pakelti naujam gyvenimui“, — sako Jurgita Ravaitytė, rakindama Pagalbos ir paramos šeimai centro duris.
Rūpi imigrančių likimai
„Jei sutinkame moterį iš Švedijos, Rytų Europos ar Tailando, ji kenčia nuo vieno vyro, o moteris iš musulmoniškų šalių patiria smurtą iš visos šeimos, klano, kuris ją gąsdina“, — sako Jurgita.
Švedijos valstybė deda daug pastangų, kad galėtų kvalifikuotai padėti svetimų šalių ir kultūrų moterims.
Jurgita neseniai grįžo ir Irako, kur mokėsi, kaip padėti musulmonėms.
Dirbant su kitos kultūros žmonėmis, pasakoja Jurgita, negalima kalbėti ir mąstyti iš savo vakarietiškos varpinės, privalu suprasti, kodėl moteris taip bijo savo tėvo ar pusbrolio. Neretai, bendraujant su tokiomis moterimis, tenka sudaryti šeimos žemėlapį, norint suprasti, iš kur gresia pavojus.
„Ir Švedijoje gyvenantys gali jausti didelį spaudimą iš tėvynės, o šeimos tėvas ar dėdė gali reguliuoti ir kontroliuoti visiems giminaičiams, ką daryti, su kuo tuoktis, merginai išrinkti vaikiną, ir atvirkščiai“, — pasakoja Jurgita. Švedijoje savo brolių ar tėvų buvo nužudytos kelios musulmonės, praradusios nekaltybę.
Smurtas — ir ekonominis, ir materialinis
Moterį iš musulmoniškos šalies Jurgita susitiko prieš dvejus metus, kai darželio auklėtoja paskambino Moterų centrui.
Iš savo klientės Jurgita išgirdo skaudžią istoriją. Ištekėjusi už savo tautiečio, jau po kelių savaičių pradėjo jausti psichologinį smurtą, kuris netrukus peraugo į fizinį, seksualinį, materialinį (tai tokia smurto rūšis, kai naikinami ar gadinami moteriai priklausantys daiktai, sudeginamos nuotraukos ar mušamas katinas) ir ekonominį, kai moteris visiškai neturi pinigų.
Po kassavaitinių susitikimų moteris pagaliau nusprendė vyrą palikti, bet vyrui pavyko apkaltinti žmoną mušant vaikus ir jai buvo apribota galimybė su jais bendrauti. Moteris suprato, kad vyras vis tiek ją valdo, kad ji neturi kito pasirinkimo, tik grįžti atgal.
Grąžino į Švediją
Jurgita pasakoja su savo kliente praradusi kontaktą, tačiau po kurio laiko gavo iš jos žinutę telefonu, kurioje moteris prašėsi pagalbos. Susirašinėjant paaiškėjo, kad vyras ją įkalbėjo išvykti atostogų į gimtinę, ten atėmė jos ir vaikų pasus, pareiškęs, kad į Švediją jie nebegrįš.
Jurgita tęsė susirašinėjimą su moterimi, susisiekė su policija, vaikų rūpybos skyriumi, užsienio reikalų ministerija, konsulatu, visuomenine moterų organizacija — visos institucijos dirbo kartu ir sugebėjo moterį su vaikais grąžinti atgal į Švediją. Jurgita užsimena, kad visuomeninė organizacija moteriai su vaikais padėjo pabėgti iš gimtinės nelegaliai.
„Nesvarbu, ar sunku, ar lengva, mes privalome padėti“, — tvirtina Jurgita, viena iš penkių Moterų centro elgesio specialisčių, šiuo metu dirbanti su 25 klientėmis. Pernai centras padėjo 300 moterų.
PADĖKA: „Ačiū, Jurgita, kad padėjai man apsispręsti ir palikti savo vyrą, kuris mane mušė“, — tokį raštelį ir rožę atnešė Jurgitai viena Moterų centro klientė.
Dosjė
Šiaulietė Jurgita Ravaitytė į Vesteroso miestą Švedijoje atvyko prieš dvylika metų. Tuo metu ji buvo antra lietuvė, gyvenanti šiame mieste.
Dirbo senelių slaugos namuose, baigė viename Švedijos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Psichologijos-sociologijos specialybę ir įgijo elgesio specialistės diplomą.
Ilgą laiką dirbo Švedijos— Lietuvos— Latvijos projekte, susijusiame su prekyba žmonėmis.
Moterų centre įsidarbino prieš pusketvirtų metų, laimėjusi savivaldybės skelbtą konkursą ir aplenkusi apie 100 pretendenčių.
Jurgita yra organizacijos „Gelbėkit vaikus“ Vestmalando apskrities pirmininkė, Švedų— lietuvių bendruomenės tarybos narė.
Nijolės KOSKIENĖS nuotr.