Senoji fotografija traukia skeletus iš spintos

Se­no­ji fo­tog­ra­fi­ja trau­kia ske­le­tus iš spin­tos

Se­no­vi­nė fo­tog­ra­fi­ja, is­to­ri­niai ar­chy­vai ir laik­me­čio ap­mąs­ty­mas, žvel­giant per me­ni­nės kū­ry­bos pri­zmę. Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­ju­je vei­kian­čios pa­ro­dos „Po­žiū­ris į se­no­vi­nę fo­tog­ra­fi­ją“ fo­ne apie pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mus sa­vo dar­bus, kū­ry­bą kal­bė­jo me­ni­nin­kai Vy­tau­tas V. Sta­nio­nis ir Kęs­tu­tis Gri­ga­liū­nas. Dar­bai gims­ta at­si­tik­ti­nai ra­dus juos­te­lę ar va­lan­dų va­lan­das sė­dint Lie­tu­vos ypa­tin­guo­siuo­se ar­chy­vuo­se.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Kan­ki­ni­mo bū­das – ne­ži­no­my­be

Tarp ki­tų dar­bų pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­ma V. V. Sta­nio­nio dar­bų se­ri­ja „Nuot­rau­kos do­ku­men­tams“ ir K. Gri­ga­liū­no ins­ta­lia­ci­ja „Aš ne­ži­no­jau, My­li­ma­sai, kad bu­čiuo­ju ta­ve pa­sku­ti­nį kar­tą“.

Ins­ta­lia­ci­jo­je – di­de­lės kny­gos pus­la­piuo­se pri­sta­to­mas iš KGB ar­chy­vų su­rink­tų Lie­tu­vos ka­ri­nin­kų (lei­te­nan­tų, ka­pi­to­nų, ma­jo­rų, pul­ki­nin­kų ir ge­ne­ro­lų) šei­my­ni­nių nuo­trau­kų prieš ne­lai­mes rin­ki­nys. Po kiek­vie­na jų su­ra­šy­ti pa­tir­tų rep­re­si­jų fak­tai.

„Už is­to­ri­nio lai­ko ant­spau­dus šiuo­lai­ki­nia­me me­ne, už skau­džiau­sios at­min­ties įvaiz­di­ni­mą“ K. Gri­ga­liū­nas prieš ke­le­tą me­tų bu­vo ap­do­va­no­tas Na­cio­na­li­ne kul­tū­ros ir me­no pre­mi­ja.

Pa­sak K. Gri­ga­liū­no, sa­vo dar­be „Aš ne­ži­no­jau, My­li­ma­sai, kad bu­čiuo­ju ta­ve pa­sku­ti­nį kar­tą“ kal­ba apie pa­tį žiau­riau­sią kan­ki­ni­mo bū­dą – kan­ki­ni­mą ne­ži­no­my­be.

Jis skir­tas vi­siems rep­re­suo­tiems Lie­tu­vos ka­ri­nin­kams, ku­rių šei­mų li­ki­mai su­lau­žy­ti po so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos 1940 me­tais. Išb­laš­ky­ti po vi­są pa­sau­lį ir at­skir­ti ar­ti­mie­ji nu­gy­ve­no dau­gy­bę me­tų ne­ga­lė­da­mi vie­ni su ki­tais pa­si­ma­ty­ti ar net su­si­ži­no­ti, ar ar­ti­mie­ji gy­vi. Nors var­to­mo al­bu­mo pus­la­piuo­se žmo­nės šyp­so­si iš ves­tu­vių ar šei­mos fo­tog­ra­fi­jų, po nuo­trau­ko­mis pa­ra­šy­ta is­to­ri­ja pa­sa­ko­ja dra­ma­tiš­ką jų li­ki­mą.

„K. Gri­ga­liū­nas me­tai iš me­tų, užuot mė­gavęsis sau­le, dau­gy­bę lai­ko pra­lei­džia dirb­da­mas prie ne­pa­žįs­ta­mų žmo­nių ar­chy­vų. Šei­mų, ku­rios bu­vo kan­ki­na­mos, ku­rioms atim­ta tei­sė gy­ven­ti taip, kaip jos no­rė­jo. Tam rei­kia įveik­ti kliū­tis, tam tik­ras psi­cho­lo­gi­nes nuo­sta­tas, nes tik tuo­met at­si­ve­ria nau­ja rea­ly­bė. Priar­tė­ję prie sve­ti­mų fo­tog­ra­fi­jų tam­pa­me žmo­giš­kes­ni, hu­ma­niš­kes­ni, nes at­si­ran­da ga­li­my­bė įsi­jaus­ti į ki­to žmo­gaus gy­ve­ni­mą, is­to­ri­jas“, – apie me­ni­nin­ko dar­bą kal­bė­jo dis­ku­si­ją mo­de­ra­vęs me­no­ty­ri­nin­kas Vir­gi­ni­jus Kin­či­nai­tis.

Ar­chy­vuo­se su­rin­ko 8 tūks­tan­čius nuo­trau­kų

K. Gri­ga­liū­nas pri­si­pa­žįs­ta anks­čiau ne­tu­rė­jęs su­pra­ti­mo, kaip dirb­ti su fo­tog­ra­fi­jo­mis, vie­nu me­tu ty­ri­nė­jo ke­lių skir­tin­gų as­me­ny­bių ar­chy­vus. Ga­liau­siai nu­spren­dė grįž­ti į pra­džią – kon­cent­ruo­tis ties pir­mą­ja so­vie­tų oku­pa­ci­ja.

Pers­kai­tęs, kad per pir­mą­ją so­vie­tų oku­pa­ci­ją bu­vo su­šau­dy­ti 599 as­me­nys, su­ma­nė su­rink­ti vi­sų tų as­me­nų vei­dų nuo­trau­kas. Tai da­rė dve­jus me­tus. Per tą lai­ką ar­chy­vų by­lo­se pa­vy­ko ras­ti dau­giau nei ke­tu­ris šim­tus nuo­trau­kų. Su­ren­gęs nuo­trau­kų pa­ro­dą ša­lia jis ran­ka už­ra­šė kiek­vie­no as­mens biog­ra­fi­ją.

„Tai man bu­vo as­me­niš­kai svar­bu, no­rė­jau tuos as­me­nis pri­kel­ti iš už­marš­ties. Daug kam tos nuo­trau­kos ke­lia siau­bą, bet dau­gu­ma pa­puo­la į is­to­ri­nes kny­gas“, – sa­kė K. Gri­ga­liū­nas.

Vė­liau dar­ba­vo­si dar dve­jus me­tus. Iš vi­so per ket­ve­rius me­tus jis per­žvel­gė dau­giau nei 12 tūks­tan­čių by­lų, su­rin­ko be­veik 6 tūks­tan­čius as­me­ny­bių, apie 8 tūks­tan­čius nuo­trau­kų, ku­rios bu­vo pub­li­kuo­tos kny­go­je.

„Jei bū­čiau pa­čio­je pra­džio­je gal­vo­jęs, kad tai su­ge­bė­siu pa­da­ry­ti, bū­tų pa­si­da­rę silp­na. Bet la­šas po la­šo ir ak­me­nį pra­ta­šo“, – sa­kė K. Gri­ga­liū­nas.

Dar­bo ar­chy­vuo­se jis neap­lei­do iki šiol, kas­dien per dvi va­lan­das per­žiū­ri apie 100 by­lų, iš ku­rių tik apie dvi­de­šim­ty­je bū­na nuo­trau­kų, ku­rias K. Gri­ga­liū­nas per­si­ko­pi­juo­ja. In­for­ma­ci­ją vė­liau na­mie su­dė­lio­ja „į stal­čiu­kus“, kad aiš­kiai ga­lė­tų ją ras­ti, nau­do­ti lei­džiant kny­gas, ruo­šiant pa­ro­das.

„In­for­ma­ci­jos kie­kiai mil­ži­niš­ki, in­for­ma­ci­ja ga­nė­ti­nai sun­ki. La­bai su­dė­tin­ga vi­sa tai api­bend­rin­ti, pa­vers­ti pro­duk­tu, ku­ris ga­lė­tų kaž­kaip veik­ti, jau­din­ti“, – apie iš­šū­kius kal­bė­jo me­ni­nin­kas.

Pra­džio­je ne­ži­no­da­mas, ką su gau­ta in­for­ma­ci­ja da­rys, skai­tė net by­lo­se esan­čius pro­to­ko­lus. Įsi­mi­nė pro­to­ko­luo­se už­ra­šy­ti klau­si­mai tar­do­ma­jam, ar ži­no tą ar aną. Suim­to­jo at­sa­ky­mas: „Ne­ži­nau“. Tuo­met klau­si­mas dar kar­tą pa­kar­to­ja­mas. Suim­ta­sis ima pa­sa­ko­ti iš­sa­miai ir la­bai daug.

„Čia ky­la klau­si­mas – kas įvy­ko ta­me tar­pe, ku­ris nie­kuo neuž­ra­šy­tas, ne­nu­fil­muo­tas, ne­nu­fo­tog­ra­fuo­tas? Vi­siems aiš­ku, kad kan­ki­ni­mai“, – sa­kė K. Gri­ga­liū­nas.

Neaiš­ki au­to­rys­tė

Pak­laus­tas apie sa­vo dar­bą „Nuot­rau­kos do­ku­men­tams“ V. V. Sta­nio­nis ak­cen­ta­vo, jog nuo pat dar­bo pra­džios ši se­ri­ja yra pai­ni, dau­giap­ras­mė, bu­vo lai­kas, ka­da no­rė­jo nuo jos at­si­ri­bo­ti. Me­ni­nin­kas sa­ko pa­ts ne­ži­nan­tis, ar yra šio dar­bo au­to­rius, ar bend­raau­to­ris, ar nuo­trau­kos yra vien jo tė­vo fo­tog­ra­fo Vy­tau­to Sta­nio­nio.

Se­ri­ją jis su­kū­rė 1987 me­tais, nau­do­da­mas fo­tog­ra­fi­jų pa­sams fo­to­juos­te­les, ku­rias at­ra­do sa­vo tė­vo ar­chy­ve. Nuot­rau­kos bu­vo da­ry­tos 1946 me­tais, val­džiai kei­čiant pa­sus į so­vie­ti­nius.

Dėl me­džia­gų sty­giaus vie­no­je fo­tog­ra­fi­jo­je bu­vo fo­tog­ra­fuo­ja­mi du ne­pa­žįs­ta­mi žmo­nės, vė­liau jie iš­skir­ti kad­ruo­jant, taip gau­nant nuo­trau­kas do­ku­men­tams. Nuot­rau­ko­se už­fik­suo­ti Sei­ri­jų ir jų apy­lin­kių gy­ven­to­jai.

Iš tė­vo ne­ga­ty­vų at­spaus­tos, ne­kad­ruo­tos, iš­di­din­tos fo­tog­ra­fi­jos, pa­kei­tus kon­teks­tą, vaiz­dams su­tei­kė nau­jų pra­smių. Ši fo­tog­ra­fi­jų se­ri­ja ypa­tin­go dė­me­sio su­lau­kė 2014 me­tais, pa­si­ro­džius Lie­tu­vos fo­to­me­ni­nin­kų są­jun­gos Kau­no sky­riaus iš­leis­tam al­bu­mui „Nuot­rau­kos do­ku­men­tams“, pel­niu­siam ne vie­ną tarp­tau­ti­nį ap­do­va­no­ji­mą.

V. V. Sta­nio­nis pri­si­mi­nė, kuo­met vai­kys­tė­je su drau­gu už­li­pęs į pa­lė­pę ra­do dė­žes su de­giais nuo­trau­kų ryš­ki­ni­mo che­mi­ka­lų skys­čiais. Jie su­gal­vo­jo žai­di­mą – įdė­da­vo į jį juos­tą, už­deg­da­vo ir mes­da­vo pro lan­gą į miš­ko pa­lau­kę.

„Kiek to­kių ar­chy­vų su­spro­go stik­lai­niu­kuo­se, nie­kas ne­ga­li pa­sa­ky­ti... Ga­li bū­ti, kad stik­lai­niu­kuo­se su­de­gė ir da­lis nuo­trau­kų do­ku­men­tams“, – at­si­du­so me­ni­nin­kas.

„At­ro­do, na, ir įžū­lu­mas tų me­ni­nin­kų: im­ti sve­ti­mus vaiz­dus ir juos sa­vaip dė­lio­ti!“ – iro­ni­zuo­ja me­no­ty­ri­nin­kas V. Kin­či­nai­tis. Atk­rei­pia dė­me­sį, jog įver­tin­ti is­to­ri­nį laik­me­tį rei­kia at­stu­mo.

Ref­lek­tuo­da­mi po­ka­rio, ka­ro laik­me­tį me­ni­nin­kai pri­ke­lia praei­tį ir mus pri­ver­čia į ją at­si­gręž­ti, as­me­ni­nė įžval­ga, kū­ry­ba ir in­terp­re­ta­ci­ja po­jū­čius su­stip­ri­na, o vaiz­dą ak­tua­li­zuo­ja.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

DIS­KU­SI­JA: Kęs­tu­tis Gri­ga­liū­nas (de­ši­nė­je) su me­no­ty­ri­nin­ku Vir­gi­ni­ju­mi Kin­či­nai­čiu (vi­du­ry­je) ir me­ni­nin­ku Vy­tau­tu V. Sta­nio­niu dis­ku­ta­vo apie se­no­sios fo­tog­ra­fi­jos ak­tua­lu­mą šio­mis die­no­mis.

DAR­BAS: Vy­tau­tas V. Sta­nio­nis iki šiol ieš­ko at­sa­ky­mo į klau­si­mą, ar nuo­trau­kų se­ri­jos „Nuot­rau­kos do­ku­men­tams“ au­to­rys­tė pri­klau­so jam, jo tė­vui, ar jis yra nuo­trau­kų bend­raau­to­ris.