Saulių Sondeckį prisimena tarsi geriausią draugą

Sau­lių Son­dec­kį pri­si­me­na tar­si ge­riau­sią drau­gą

Va­kar ne­te­ko­me žy­maus mu­zi­ko, Na­cio­na­li­nės pre­mi­jos lau­rea­to pro­fe­so­riaus Sau­liaus Son­dec­kio, Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­čio. Jis mi­rė Vil­niu­je, ei­da­mas 88 me­tus. Gi­męs Šiau­liuo­se, nuo­šir­džiai my­lė­jo gim­tą­jį mies­tą, bu­vo jo pa­trio­tas ir am­ba­sa­do­rius. Pats yra džiau­gę­sis, jog čia tu­ri ne vie­ną „sa­vo ko­man­dą“. Šiau­lie­čiai, kul­tū­ros žmo­nės bend­ra­vi­mą su S. Son­dec­kiu va­di­na gy­ve­ni­mo do­va­na.

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ruta@skrastas.lt

Pa­žin­ti to­kį žmo­gų – do­va­na

„Kam te­ko su pro­fe­so­riu­mi Sau­liu­mi Son­dec­kiu bend­rau­ti, jau­tė di­džiu­lę jo ši­lu­mą, eru­di­ci­ją, in­te­li­gen­tiš­ku­mą, – sa­ko Re­mi­gi­jus Ado­mai­tis, Šiau­lių dai­na­vi­mo mo­kyk­los ir „Da­gi­lė­lio“ cho­ro va­do­vas. – Tai di­džiu­lė ne­tek­tis – to­kių žmo­nių ma­žai yra iš­li­ku­sių Lie­tu­vo­je. La­bai gai­la, kai jie išei­na.“

Bū­tent „Da­gi­lė­lio“ cho­rą ir jo va­do­vą maest­ro S. Son­dec­kis lai­kė vie­na iš „sa­vo ko­man­dų“. Jo ini­cia­ty­va „Da­gi­lė­lis“ kon­cer­ta­vo Sankt Pe­ter­bur­go Er­mi­ta­že.

„Tas kon­cer­tas – neiš­dil­do­mas įspū­dis ir is­to­ri­nis įra­šas, – tei­gia R. Ado­mai­tis. – Kad ga­lė­jo­me da­ly­vau­ti pres­ti­ži­nia­me tarp­tau­ti­nia­me fes­ti­va­ly­je ir kon­cer­tuo­ti su S. Son­dec­kio va­do­vau­ja­mu Er­mi­ta­žo or­kest­ru „Ca­me­ra­ta Sankt Pe­ter­burg“ – tai bu­vo di­džiu­lė do­va­na ne tik mū­sų ko­lek­ty­vui, Šiau­liams, bet ir Lie­tu­vai.“

„Da­gi­lė­lis“ bu­vo pir­ma­sis ko­lek­ty­vas iš Lie­tu­vos, kon­cer­ta­vęs Er­mi­ta­žo Her­bų sa­lė­je – vie­no­je ge­riau­sių Ru­si­jos kon­cer­tų sa­lių.

Maest­ro pa­ts ini­ci­ja­vo bend­ra­dar­bia­vi­mą su „Da­gi­lė­liu“, iš­gir­dęs jo kon­cer­tus Šiau­liuo­se.

„Daug bend­rų kon­cer­tų tu­rė­jo­me, – pri­si­me­na cho­ro va­do­vas. – Kai tik ga­lė­da­vo, atei­da­vo į mū­sų kon­cer­tus Vil­niu­je. Vi­sa­da ras­da­vo žo­dį, ku­ris pa­ska­tin­da­vo  kaž­ką nau­jo kū­ry­bo­je at­ras­ti. Bu­vo di­de­lis žmo­gus, o bend­rau­jant at­ro­dė, kad esi ge­riau­sias jo drau­gas. Pas­ku­ti­nį kar­tą už­su­kęs pas jį į na­mus ga­vau do­va­nų kom­pak­ti­nę plokš­te­lę su jo va­do­vau­ja­mo or­kest­ro įra­šu Ber­ly­no Her­ber­to fon Ka­ra­ja­no kon­kur­se, ku­ria­me lai­mė­jo pir­mą­ją vie­tą.“

R. Ado­mai­tis pa­brė­žia, jog S. Son­dec­kis sa­ve va­di­no „tik­ru šiau­lie­čiu“.

„Jo po­žiū­ris į Šiau­lius, į gim­ta­jį mies­tą bu­vo ir iš­liks iš­skir­ti­nis, – sa­ko „Da­gi­lė­lio“ va­do­vas. – Sun­ku at­ras­ti dar vie­ną to­kio ly­gio šiau­lie­tį, ku­ris tiek dė­me­sio skir­tų sa­vo gim­ta­jam mies­tui. Ne epi­zo­diš­kai, o nuo­lat jaus­da­vo­me jo dė­me­sį. Ga­li­my­bė to­kį žmo­gų pa­žin­ti – di­džiu­lė gy­ve­ni­mo do­va­na.“

S. Son­dec­kį pri­si­me­na ir kaip pui­kų pe­da­go­gą.

„Kaip mag­ne­tas trau­kė vai­kus, su­ge­bė­da­vo su­ža­din­ti do­mė­ji­mą­si įva­riau­siais da­ly­kais – iš­si­žio­ję jo klau­sy­da­vo­si per re­pe­ti­ci­jas, – sa­ko R. Ado­mai­tis. – Ir jam bu­vo ma­lo­nu bend­rau­ti su „da­gi­lė­liais“. Sa­ky­da­vo, kad jų akys ir jį už­de­ga.“

Tas re­pe­ti­ci­jas pri­si­me­na ne tik kaip mu­zi­ki­nes, bet ir kaip gy­ve­ni­mo meist­riš­ku­mo pa­mo­kas.

Maest­ro bu­vo iš­skir­ti­nis di­ri­gen­tas.

„Sky­rė dė­me­sį men­kiau­sioms de­ta­lėms ir tu­rė­jo la­bai ge­rą vi­su­mos po­jū­tį, – tei­gia R. Ado­mai­tis – Net­gi toms de­ta­lėms, ku­rios yra tarp ei­lu­čių, ku­rios na­to­mis ne­pa­ra­šy­tos. Na­tos – mu­zi­kos už­ra­šy­mo bū­das, bet pa­ti mu­zi­ka yra tarp na­tų. Su­ge­bė­ji­mas pa­jaus­ti ir per­duo­ti klau­sy­to­jui už­ko­duo­tą me­džia­gą kū­ri­ny­je – ne kiek­vie­nam duo­tas. Maest­ro S. Son­dec­kis tai pui­kai su­ge­bė­da­vo“.

„Son­dec­kių šei­ma bu­vo at­ra­di­mas Šiau­liams“

„Tai di­de­lė ne­tek­tis Lie­tu­vos kul­tū­rai ir Šiau­liams“, – sa­ko Rai­mun­das Bal­za, Šiaulių „Auš­ros“ mu­zie­jaus di­rek­to­rius.

Jis pa­brė­žia, jog Son­dec­kių šei­mos var­das su­si­jęs su Šiau­lių is­to­ri­ja.

S. Son­dec­kio tė­vas Jac­kus Son­dec­kis tar­pu­ka­riu bu­vo mies­to bur­mist­ras. Vie­nas iš­ki­liau­sių to laik­me­čio bur­mist­rų, kė­lęs mies­tą iš griu­vė­sių po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro. Jo laik­me­čiu tvar­ky­ta mies­to cent­ri­nė da­lis, ties­ti ša­li­gat­viai, van­den­tie­kis, pa­sta­ty­ta daug vi­suo­me­ni­nių pa­sta­tų.

S. Son­dec­kis daug tė­vo ar­chy­vo yra do­va­no­jęs mu­zie­jui.

„Mū­sų bend­ra­dar­bia­vi­mas bu­vo la­bai tamp­rus, – pri­si­me­na R. Bal­za. – Jis ma­nė, jog tė­vo ar­chy­vas tu­ri bū­ti sau­go­mas „Auš­ros“ mu­zie­ju­je, ku­rį tė­vas rė­mė, fi­nan­sa­vo eks­po­zici­jas.“

S. Son­dec­kis ne kar­tą yra pa­sa­ko­jęs, jog šei­mo­je bu­vo kul­tū­ri­nė tra­di­ci­ja, „kul­tas“ – tė­vai kas sa­vai­tę ves­da­vo į „Auš­ros“ mu­zie­jų žiū­rė­ti eks­po­zi­ci­jų. Šiuo­lai­ki­nė mu­zie­jaus veik­la jam taip pat bu­vo įdo­mi.

„Kvies­da­vo­me į mu­zie­jaus ren­gi­nius, da­ly­vau­da­vo mū­sų pa­ro­dų ati­da­ry­muo­se, – sa­ko R. Bal­za. – Kai ne­ga­lė­da­vo at­vyk­ti, vi­sa­da at­sa­ky­da­vo laiš­ku. Įs­pū­dį da­rė ran­ka ant ge­ro po­pie­riaus ra­šy­ti laiš­kai, ko­kie da­bar ne­be­ra­šo­mi. Pas­ku­ti­nį kar­tą lan­kė­si mū­sų pa­ro­do­je, ku­rią per­nai lie­pą su­ren­gė­me Vil­niu­je. Ant suo­liu­ko su­sė­dę dar pus­va­lan­dį kal­bė­jo­mės.“

„Jo įta­ka Šiau­lių kul­tū­rai la­bai di­de­lė, daug pri­si­dė­jo prie mies­to kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo ir sklei­dė ge­rą ži­nią apie Šiau­lius, – sa­ko mu­zie­jaus di­rek­to­rius. – Švie­si ir tau­ri as­me­ny­bė, bu­vo tik­ras Šiau­lių pa­trio­tas ir vie­nas iš Šiau­lių am­ba­sa­do­rių sos­ti­nė­je, ak­ty­viai da­ly­va­vo Vil­niaus šiau­lie­čių klu­bo veik­lo­je.“

Jo žo­džiais, pa­ti Son­dec­kių šei­ma bu­vo „di­džiu­lis at­ra­di­mas Šiau­liams“.

„Bu­vo mums at­ra­ma“

„Esu iš tų Lie­tu­vos mo­ky­to­jų, ku­rie su pro­fe­so­riu­mi ar­ti­mai bend­ra­vo­me. Daž­nai ma­tė­mės, ta­rė­mės", – sa­ko Ni­jo­lė Pras­ce­vi­čie­nė, smui­ko mo­ky­to­ja eks­per­tė, ug­dan­ti ta­len­tus Šiau­lių Sau­liaus Son­dec­kio me­nų gim­na­zi­jo­je ir 1-ojoje mu­zi­kos mo­kyk­lo­je.

Su­si­tik­da­vo ir jo na­muo­se Vil­niu­je. Pro­fe­so­riaus sve­čiai bu­vo ir jos mo­ki­niai, ne kar­tą jam ir na­muo­se yra gro­ję.

„Są­mo­nin­gai vai­kus vež­da­vau, kad pa­bend­rau­tų su di­din­gu žmo­gu­mi, mu­zi­ku, aukš­čiau­sios kul­tū­ros in­te­li­gen­tu, – pa­brė­žia mo­ky­to­ja. – Tas bend­ra­vi­mas iš­lie­ka kaip do­va­na atei­čiai. Man tai bu­vo žmo­gus, į ku­rį ga­li­ma at­si­rem­ti, pa­si­tik­rin­ti, ar taip dir­bi, ap­tar­da­vo­me, ku­ria link­me su­ka mu­zi­ki­nis gy­ve­ni­mas. Jis ne tik Lie­tu­vos mu­zi­kas – bu­vo pri­pa­žin­tas ir pa­sau­ly­je. Di­de­lio žmo­gaus ne­te­ko­me.“

N. Pras­ce­vi­čie­nės žo­džiais, pro­fe­so­rius sie­kė, jog vai­kai my­lė­tų kla­si­ki­nę mu­zi­ką ir ne­pa­si­duo­tų tuš­ty­bėms.

„Vis ma­nęs klaus­da­vo, ar dar yra, kas no­ri mu­zi­ką gro­ti? Tuo ste­bė­jo­si, – da­li­ja­si mo­ky­to­ja. – Šiau­lius gar­bi­no kaip smui­ko sos­ti­nę.“

Kai S. Son­dec­kis bu­vo pri­vers­tas trauk­tis iš ak­ty­vios kon­cer­ti­nės veik­los Lie­tu­vo­je, Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jai pa­nai­ki­nus jo va­do­vau­ja­mą Lie­tu­vos ka­me­ri­nį or­kest­rą, N. Pras­ce­vi­čie­nei ki­lo „ty­laus pro­tes­to“ idė­ja.

„Su­gal­vo­jau, jog rei­kia Šiau­liuo­se or­ga­ni­zuo­ti tarp­tau­ti­nį aukš­to ly­gio Sau­liaus Son­dec­kio var­do smui­ki­nin­kų ir vio­lon­če­li­nin­kų kon­kur­są, – pri­si­me­na mo­ky­to­ja. – Jis il­gai prieš­ta­ra­vo, kad bū­tų pa­va­din­tas jo var­du. Sa­kė, kaip ga­li­ma, kol gy­vas esu. Džiau­giuo­si, kad įti­ki­nau, jog dėl vai­kų rei­kia tai pa­da­ry­ti, ku­rie tu­ri jį pa­žin­ti. Ma­nau, jog kū­rė­jus tu­ri­me pa­gerb­ti ir įver­tin­ti, kol jie yra gy­vi.“

Po to pa­ts la­bai džiau­gė­si tuo kon­kur­su, ku­ris ta­po tra­di­ci­nis. Į jį su­va­žiuo­da­vo ir po 200 jau­nų at­li­kė­jų. Pats maest­ro sa­vai­tę pra­leis­da­vo Šiau­liuo­se, da­ly­vau­da­vo kon­kur­so ko­mi­si­jo­je.

„Dar vi­sai ne­se­niai su juo kal­bė­jo­mės, kad 2017 me­tais bus jau penk­ta­sis ju­bi­lie­ji­nis kon­kur­sas. Sa­kė, bū­ti­nai tu­riu iki jo gy­ven­ti, ti­kė­jo­si dar pa­bū­ti“, – pri­si­me­na N. Pras­ce­vi­čie­nė.

Epo­cha trau­kia­si

Šiau­lie­tis me­no­ty­ri­nin­kas, pro­fe­so­rius Vy­te­nis Rim­kus pa­ži­no­jo Sau­lių Son­dec­kį nuo paug­lys­tės. Abu mo­kė­si Šiau­lių ber­niu­kų gim­na­zi­jo­je. S. Son­dec­kio ma­ma dės­tė lie­tu­vių kal­bą, bu­vo ir V. Rim­kaus mo­ky­to­ja.

„Jau­čiu, kad ma­no kar­tos epo­cha pa­ma­žu trau­kia­si, ir trau­ki­ma­sis pa­spar­tė­jo, – sa­ko V. Rim­kus. – Ne­se­niai išėjo architektas V. Nas­vy­tis, da­bar – S. Son­dec­kis. La­bai ne­ti­kė­tai, dar ru­de­nį ma­tė­mės Šiau­liuo­se. Dar taip gra­žiai kal­bė­jo­mės – ne apie praei­tį, apie šių die­nų kul­tū­ros pro­ble­ma­ti­ką. Mū­sų nuo­mo­nės vi­sa­da su­tap­da­vo.“

V. Rim­kaus žo­džiais, S. Son­dec­kis ma­nė, jog, ne­pai­sant vi­sų pro­ble­mų, Lie­tu­vos mu­zi­kos kul­tū­ra yra aukš­to ly­gio. Iš­gy­ve­nęs tik, kad val­džia ne vi­sa­da pa­ste­bi au­gan­čius ta­len­tus, jų ne­pa­re­mia.

„Pats bu­vo la­bai ak­ty­vus šiuo­lai­ki­nio me­no žmo­gus, ne­tu­rė­jo praei­ties sind­ro­mi­nio ver­ti­ni­mo, ne­bu­vo iš tų, ku­riems at­ro­do, kad anks­čiau bu­vo ge­riau, – tei­gia pro­fe­so­rius. – Jo po­žiū­ris bu­vo op­ti­mis­ti­nis, jei­gu kri­ti­ka­vo, tai siū­lė ir spren­di­mo bū­dus.“

Pri­si­me­na, jog S. Son­dec­kis Šiau­lius lai­kė mies­tu, ku­ris nu­lė­mė vi­są jo gy­ve­ni­mą, to­dėl su džiaugs­mu čia grįž­da­vo.

„Jis iki pat pa­sku­ti­nės mi­nu­tės bu­vo šiau­lie­tis – ne vil­nie­tis, – tvir­ti­na ir V. Rim­kus. – Vil­niu­je jis at­sto­va­vo Šiau­liams, o už Lie­tu­vos ri­bų – Lie­tu­vai. Bu­vo vie­nas iš žy­miau­sių jos kul­tū­ros vei­kė­jų. Mu­zi­ko­lo­gai dar įver­tins jo in­dė­lį, o šiau­lie­čių už­da­vi­nys – įam­žin­ti jo at­mi­ni­mą.“

Ke­li fak­tai iš Sau­liaus SON­DEC­KIO biog­ra­fi­jos

Gi­mė 1928 m. spa­lio 11 d. Šiau­liuo­se, Lie­tu­vos po­li­ti­nio vei­kė­jo Jac­kaus Son­dec­kio-Son­dos ir Šiau­lių ber­niu­kų gim­na­zi­jos mo­ky­to­jos Ro­za­li­jos Son­dec­kie­nės sū­nus. Žur­na­lis­to Sau­liaus, smui­ki­nin­ko Pau­liaus ir vio­lon­če­lininko Vy­tau­to Son­dec­kio tė­vas.

Pro­fe­so­rius, Lie­tu­vos ka­me­ri­nio or­kest­ro me­no va­do­vas, di­ri­gen­tas, Lie­tu­vos mu­zi­kų drau­gi­jos gar­bės na­rys, Di­džio­jo Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no I ir V laips­nio or­di­nų ka­va­lie­rius. 1955–1986 m. – M. K. Čiur­lio­nio me­no mo­kyk­los sty­gi­nių or­kest­ro va­do­vas, 1959–1987 m. – Kon­ser­va­to­ri­jos Sty­gi­nių inst­ru­men­tų ka­ted­ros ve­dė­jas.

1960 m. sa­vo ini­cia­ty­va įkū­rė Lie­tu­vos ka­me­ri­nį or­kest­rą. 1971 m. įteik­ta vals­ty­bi­nė pre­mi­ja. 1976 m. jo va­do­vau­ja­mas or­kest­ras lai­mė­jo I vie­tą tarp­tau­ti­nia­me Ber­ly­no jau­ni­mo or­kest­rų kon­kur­se. 1999 m. Sau­liui Son­dec­kiui Šiau­lių uni­ver­si­te­tas su­tei­kė Gar­bės dak­ta­ro var­dą.

Prof. S. Son­dec­kis su M. K. Čiur­lio­nio me­no mo­kyk­los sty­gi­nių or­kest­ru pel­nė auk­so me­da­lį tarp­tau­ti­nia­me H. fon Ka­ra­ja­no fon­do kon­kur­se (1976). Su jo va­do­vau­ja­mu Lie­tu­vos vals­ty­bi­niu ka­me­ri­niu or­kest­ru kon­cer­ta­vo pa­sau­lio gar­se­ny­bės M. Rost­ro­po­vi­čius, J. Fran­cas, N. Gut­man, G. Kre­me­ris, D. Ge­rin­gas, J. Baš­me­tas ir ki­ti. Di­ri­ga­vo Vo­kie­ti­jos, Pran­cū­zi­jos, Ru­si­jos, Švei­ca­ri­jos fil­har­mo­ni­jų or­kest­rams.

Dau­ge­lio tarp­tau­ti­nių fes­ti­va­lių da­ly­vis ir svar­bių ša­lies kul­tū­ros ren­gi­nių idė­jos au­to­rius bei glo­bė­jas. 2000 m. pro­f. S. Son­dec­kis ta­po Na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­rea­tu.

Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­čio var­das su­teik­tas 2000 me­tais.

Pa­gal Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės inf.

NE­TEK­TIS: Lie­tu­vos le­gen­di­nio mu­zi­ko, di­ri­gen­to, pro­fe­so­riaus Sau­lius Son­dec­kio ne­tek­tis ypač skau­di šiau­lie­čiams.

Sau­liaus Son­dec­kio min­tys iš „Šiau­lių kraš­to“ pub­li­ka­ci­jų

Sa­vos „fut­bo­lo ko­man­dos

„Nuo vai­kys­tės val­gau „Rū­tos“ fab­ri­ko sal­dai­nius – ma­mai ne­leis­da­vau jo­kių ki­tų pirk­ti, tik „Rū­tos“. Jos sa­vi­nin­kas An­ta­nas Gri­ce­vi­čius bu­vo tė­vų drau­gas. Per Ka­lė­das ir Ve­ly­kas vi­sa­da mums at­siųs­da­vo di­džiu­lę dė­žę sal­du­my­nų. To­dėl man „Rū­ta“ – lyg ma­no fut­bo­lo ko­man­da. Kiek Šiau­liuo­se dar to­kių „ko­man­dų“?

Pir­miau­sia Me­nų gim­na­zi­ja, ku­riai su­tei­kė ma­no var­dą. Tai – ma­no Al­ma Ma­ter. Jos pra­džia – mu­zi­kos mo­kyk­la, ku­rią 1939 me­tais pra­dė­jau lan­ky­ti, kai ji bu­vo per­kel­ta į Šiau­lius iš Klai­pė­dos.

Gra­žių pa­sie­ki­mų da­bar tu­ri ši mo­kyk­la. Džiau­giuo­si, kad čia ir ma­žų vai­ku­čių at­si­ra­do.

Kiek ge­rų mu­zi­kos mo­ky­to­jų yra Šiau­liuo­se – Ma­ry­tė Mar­ke­vi­čie­nė, Ni­jo­lė Pras­ce­vi­čie­nė – jų išug­dy­ti akor­deo­nis­tai, smui­ki­nin­kai gar­si­na Lie­tu­vą.

Ber­niu­kų ir jau­nuo­lių cho­ro „Da­gi­lė­lis“ va­do­vas Re­mi­gi­jus Ado­mai­tis – aukš­čiau­sios tarp­tau­ti­nės kla­sės pe­da­go­gas.

Šiau­lių uni­ver­si­te­tas pa­ro­dė man to­kią gar­bę ir iš­kė­lė pir­muo­ju gar­bės dak­ta­ru. O tai ir me­no ži­di­nys – kiek ren­gia pa­ro­dų ir kon­cer­tų! Uni­ver­si­te­tas uži­ma svar­bią vie­tą kul­tū­ros gy­ve­ni­me. Jis tu­ri lik­ti ir iš­lik­ti, gar­sin­ti Šiau­lius.

Daug gra­žių da­ly­kų da­ro­ma Šiau­liuo­se. Džiau­giuo­si, kad ma­tau vėl auk­su pa­deng­tą „Šau­lio“ skulp­tū­rą, ku­rią kū­rė bu­vęs šiau­lie­tis Sta­nis­lo­vas Kuz­ma.“

Pat­rio­tiz­mas – iš tė­vo, iš šei­mos

„Pat­rio­tiz­mas ir mei­lė Šiau­liams ne iš dan­gaus nu­kri­to – ma­no tė­vas Jac­kus Son­dec­kis toks bu­vo. Jis tik pen­ke­rius me­tus bu­vo mies­to bur­mist­ru, bet vi­są am­žių rink­da­vo po tru­pi­nė­lį vis­ką apie Šiau­lius. Di­džiu­lius seg­tu­vus in­for­ma­ci­jos, laik­raš­čių iš­kar­pų bu­vo su­kau­pęs. Be­veik 50 me­tų – nuo 1944 iki 1989 me­tų – pra­lei­do emig­ra­ci­jo­je, o Šiau­liai jam bu­vo vis­kas.

Tė­vui bū­nant bur­mist­ru Šiau­liuo­se ir ša­li­gat­viai, ir van­den­tie­kio,ir ka­na­li­za­ci­jos tink­lai pra­dė­ti klo­ti. Tė­vas dėl to iš­si­kvie­tė iš Vil­niaus ge­riau­sią spe­cia­lis­tą, in­ži­nie­rių Ste­po­ną Kai­rį, Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­rą, bu­vu­sį Šiau­lių ber­niu­kų gim­na­zi­jos auk­lė­ti­nį, tuo­me­ti­nį So­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jos pir­mi­nin­ką.

S. Kai­rys nu­ro­dė tas vie­tas, iš kur van­de­nį rei­kia rink­ti.

Tė­vo rū­pes­čiu bu­vo pa­sta­ty­ta ir Vin­co Ku­dir­kos mo­kyk­la – pir­mo­ji Nep­rik­lau­so­my­bės lai­kų mo­kyk­la. Sim­bo­liš­ka, kad bū­tent jo­je įsi­kū­rė iš Klai­pė­dos vo­kie­čių iš­va­ry­ta mu­zi­kos mo­kyk­la.

Esu la­bai dė­kin­gas, kad prie Sa­vi­val­dy­bės pa­ka­bin­ta tė­vo at­mi­ni­mo len­ta. Šir­dį glos­to ir dėl to, kad tas pa­sta­tas bu­vo tė­vo nuo­sa­vy­bė.

Kai An­ta­nas Sme­to­na par­ti­jas už­da­rė, tė­vas ir ki­ti so­cial­de­mok­ra­tai iš­si­da­li­jo par­ti­jos tur­tą ir nau­do­jo jį lab­da­ros tiks­lais. Liau­dies na­mai bu­vo so­cial­de­mok­ra­tų tur­tas, ati­te­ko tė­vui, ir jis už tą pa­sta­tą vi­sus mo­kes­čius mo­kė­jo.

Šian­dien tu­riu vi­sus do­ku­men­tus, kad tai tė­vo nuo­sa­vy­bė, bet jie sim­bo­liš­kai pa­do­va­no­ti mies­tui. Nie­ka­da ne­pra­šiau, kad grą­žin­tų – iš ma­no pu­sės bū­tų ne­są­ži­nin­ga pre­ten­duo­ti.

„Auš­ros“ mu­zie­jus, ku­rio lan­ky­mas mū­sų šei­mo­je bu­vo lyg kul­tas – tė­vai kas sek­ma­die­nį ves­da­vo, vi­sus eks­po­na­tus min­ti­nai ži­no­jo­me, Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­ja – Ber­niu­kų gim­na­zi­ja, ku­rio­je mo­kiau­si, Dva­ro gat­vė, ku­rio­je gy­ve­no­me – vi­sa tai ma­no Šiau­liai, ma­no kū­nas. O tė­vo so­din­tas ąžuo­liu­kas ir šian­dien au­ga Pri­si­kė­li­mo aikš­tė­je.“

Mei­lė mies­tui

„Man at­ro­do, kad šiau­lie­čiai tu­ri įgim­tą pa­trio­tiz­mo jaus­mą ir tu­ri, į ką orien­tuo­tis. Į to­kius švie­suo­lius, kaip pro­fe­so­rius Vy­te­nis Rim­kus, ad­vo­ka­tė Graž­by­lė Venc­laus­kai­tė.

G. Venc­laus­kai­tė, kai po ka­ro mū­sų šei­mai bu­vo la­bai sun­ku, ne­pra­šo­ma sky­rė ma­no se­se­riai sti­pen­di­ją, kad ga­lė­tų baig­ti uni­ver­si­te­tą. Iki šiol esa­me jai už tai dė­kin­gi.“

Jaut­rus kultūros ir valstybės likimui

Vil­niu­je vei­kė bend­ri­ja „Šiau­lie­čių klu­bas“, vie­ni­jan­ti bu­vu­sius šiau­lie­čius. Šios bend­ri­jos val­dy­bos pir­mi­nin­kas bu­vo pro­fe­so­rius S. Son­dec­kis. Bend­ri­ja laiš­ku krei­pė­si į kul­tū­ros mi­nist­rą, Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to di­rek­to­rę, ki­tas ins­ti­tu­ci­jas, kad bū­tų iš­sau­go­tas Šiau­lių vals­ty­bi­nio dra­mos teat­ro fa­sa­das. Sie­kė jį ap­sau­go­ti nuo „eu­ro­re­mon­to“ (plas­ti­ki­nių du­rų ir kt.), ne­si­ty­čio­ti iš teat­ro pro­jek­to au­to­rių – bu­vu­sio Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos ar­chi­tek­tū­ros ka­ted­ros ve­dė­jo Sta­sio Ku­do­ko ir ar­chi­tek­to, 1922 – 1930 me­tais Šiau­liuo­se dir­bu­sio sta­ty­bos sky­riaus ve­dė­ju, Ka­ro­lio Rei­so­no kū­ry­bi­nio dar­bo.

Pro­fe­so­riui bu­vo ne­ra­mu, kad kei­čiant fa­sa­dą, kei­čia­si Šiau­lių se­na­mies­čio vei­das: „Juk Šiau­liai tiek ne­daug be­tu­ri pa­vel­do pa­sta­tų, kad dar ga­din­tų tai, ką tu­ri­me... Kam to rei­kia? Šiau­liams at­sto­vau­jan­tis vaiz­das su­ga­din­tas. La­bai gai­la“

***

Maest­ro Sau­lius Son­dec­kis nie­ka­da ne­ty­lė­jo, kė­lė vie­šu­mon ko­rup­ci­jos fak­tus, o pro­tes­to var­dan net pa­ts sa­ve bu­vo pa­smer­kęs kul­tū­ri­nei trem­čiai. Jam skau­dė­jo ir dėl iš­švais­to­mų vals­ty­bės lė­šų, ir dėl ne­bran­gi­na­mų jau­nų ta­len­tų.

„Tai tau­tos tra­ge­di­ja. Kal­ba, kad kul­tū­rai vi­sa­da ma­žai pi­ni­gų. O kas pa­tik­ri­no, kaip tie skir­ti pi­ni­gai bu­vo iš­nau­do­ti. Aš apie tai se­niai kal­bė­jau, bet kaip į sie­ną. Sa­kiau, tai taip pa­pras­ta – pa­tik­rin­kit Fil­har­mo­ni­jo­je, kiek mo­ka­ma Lie­tu­vos at­li­kė­jams ir ko­kius ho­no­ra­rus iš biu­dže­to lė­šų gau­na už­sie­nio gast­ro­lie­riai. Vals­ty­bės kont­ro­lė pa­tik­ri­no. Ži­not, koks san­ty­kis? Vie­nas prie 45. Įsi­gi­lin­ki­te į tuos skai­čius ir su­pra­si­te, kaip skau­džiai skriau­džia­mi Lie­tu­vos me­ni­nin­kai.“

Skan­da­lin­gas pro­jek­tas „Vil­nius – Eu­ro­pos kul­tū­ros sos­ti­nė“ ne­prasp­rū­do pro maest­ro akis, jis pa­ts pri­si­dė­jo ren­giant Eu­ro­pos kul­tū­ros sos­ti­nės pro­gra­mą Grai­ki­jo­je, Pat­ros mies­te.

„Da­ly­va­vau pen­kio­se Eu­ro­pos kul­tū­ros sos­ti­nė­se: Ber­ge­ne, Kro­ku­vo­je, Sa­lo­ni­kuo­se, Li­sa­bo­no­je ir Pat­ro­je. Tu­riu pa­tir­ties, ga­lė­jau pa­kon­sul­tuo­ti, duo­ti idė­jų, pa­siū­ly­mų, tu­riu pa­žin­čių, ga­lė­jau pri­trauk­ti į pro­gra­mą žy­miau­sių at­li­kė­jų ir, ti­kiuo­si, ne už pa­tį aukš­čiau­sią ho­no­ra­rą. Ma­no­te, ma­no pa­tir­ties kam nors pri­rei­kė?

(...) Par­duo­da vis­ką tie niek­še­liai. Vil­nius tam­pa Eu­ro­pos kul­tū­ros sos­ti­ne, o jie drįs­ta pi­ni­gus kimš­ti į ki­še­nę, su­nai­kin­ti to­kią po­zi­ci­ją, to­kią gar­bę...“

***

Maest­ro mo­kė­jo džiaug­tis kū­ry­bin­gais žmo­nė­mis: „Yra tiek nuo­sta­bių da­ly­kų Lie­tu­vos kul­tū­ros pa­dan­gė­je. Jais ga­li­ma bū­tų di­džiuo­tis. Kad ir jū­sų „Da­gi­lė­lis“. Ar apie jį skai­tė­te di­džiu­lių straips­nių na­cio­na­li­nė­je spau­do­je? O J. Ja­no­nio gim­na­zi­jo­je kiek yra švie­sių mo­ki­nių. Jie man pa­do­va­no­jo sa­vo kū­ry­bos lei­di­nį. Skai­čiau, ir ne­ga­lė­jau at­si­ste­bė­ti jų ta­len­tu ir in­te­lek­tu. Ar jie pa­skelb­ti pa­vyz­džiu jau­ni­mui?

Lie­tu­vo­je yra vi­siš­kai iš­kreip­ta kul­tū­ri­nės hie­rar­chi­jos pi­ra­mi­dė, ku­rios apa­čio­je ieš­ko­ki­me rost­ro­po­vi­čių, o vir­šu­je spin­di Zvon­kė.“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

„Da­gi­lė­lio“ dai­na­vi­mo mo­kyk­los nuo­tr.

PA­MO­KOS: Re­mi­gi­jus Ado­mai­tis, ber­niu­kų ir jau­nuo­lių cho­ro va­do­vas, sa­ko, jog iš pro­fesoriaus Sau­liaus Son­dec­kio ga­vo ne tik mu­zi­ki­nes, bet ir gy­ve­ni­mo meist­riš­ku­mo pa­mo­kas.

PO­ZI­CI­JA: Ni­jo­lė Pras­ce­vi­čie­nė, smui­ko mo­ky­to­ja eks­per­tė, ini­ci­ja­vo Šiau­liuo­se tarp­tau­ti­nį Sau­liaus Son­dec­kio var­do smui­ki­nin­kų ir vio­lon­če­li­nin­kų kon­kur­są, kai Maest­ro pa­te­ko į val­džios ne­ma­lo­nę ir jo va­do­vau­ja­mas Lie­tu­vos ka­me­ri­nis or­kest­ras bu­vo pa­nai­kin­tas.

BEND­RA­MIN­ČIAI: Pro­fe­so­rius Vy­te­nis Rim­kus pa­ži­no­jo Sau­lių Son­dec­kį nuo jau­nų die­nų ir lai­kė sa­vo drau­gu: „Dar vi­sai ne­se­niai su­si­ti­kę Šiau­liuo­se kal­bė­jo­mės – ne apie praei­tį, apie šių die­nų pro­ble­ma­ti­ką. Man su juo gin­čy­tis ne­te­ko, nuo­mo­nės su­tap­da­vo.“

VER­TI­NI­MAS: Is­to­ri­kas Rai­mun­das Bal­za, „Auš­ros“ mu­zie­jaus di­rek­to­rius, pa­brė­žia Sau­liaus Son­dec­kio ir jo tė­vų šei­mos są­sa­jas su Šiau­liais: „Son­dec­kiai – tai mies­to is­to­ri­ja.“

ŽENKLAS: Šiauliuose Sauliaus Sondeckio vardas 2010 metais suteiktas konservatorijai. 

Vla­di­mi­ro Gu­le­vi­čiaus (EL­TA) nuo­tr.

IS­TO­RI­JA: Sau­lius Son­dec­kis su sū­nu­mis Vy­tau­tu (kai­rė­je) ir Pau­liu­mi (de­ši­nė­je) bei vio­lon­če­li­nin­ku ir di­ri­gen­tu Mstis­la­vu Rost­ro­po­vi­čiu­mi 1993-iai­siais me­tais.

Kęs­tu­čio Jan­kaus­ko (EL­TA) nuo­tr.

ŠVEN­TĖ: Sau­lius Son­dec­kis Moks­lei­vių dai­nų šven­tė­je 1987-ai­siais me­tais.