Rinkimų kelyje optimistų mažai

Rin­ki­mų ke­ly­je op­ti­mis­tų ma­žai

Šiau­lius ker­tan­ti Til­žės gat­vė pil­na pla­ka­tų su kan­di­da­tais į Sei­mą. Vi­lio­ja šū­kiais: dirbs ūkiš­kai, są­ži­nin­gai, ma­tys ir gir­dės žmo­gų. Rin­ki­mai už sa­vai­tės – ki­tą sek­ma­die­nį. Va­žiuo­ja­me klaus­ti rin­kė­jo: „Kaip gy­ve­ni, žmo­gau? Ar tu­ri pa­si­rin­ki­mą?“ Marš­ru­tas: Aukš­tel­kė – Gin­kū­nai – per Šiau­lius.

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ruta@skrastas.lt

Aukš­tel­kė­je op­ti­mis­tų ne­ran­da­me

Pir­mas už­kal­bin­tas aukš­tel­kiš­kis iš kar­to nu­ker­ta: „Ko­kie rin­ki­mai? Man 28 me­tai, bet nie­ka­da ne­kvie­čia. Nė­jau ir nei­siu“.

Rė­ži­niuo­se dar­žuo­se run­ke­lius ka­sa mo­te­ris. Gy­ve­na kai­me, atė­jo pa­dė­ti svei­ka­tos ne­be­tu­rin­čiai aukš­tel­kiš­kei.

„Ei­nu į rin­ki­mus, bet ką tas bal­sas pa­de­da? – klau­sia Ge­no­vai­tė Ra­ma­naus­kie­nė. – Ko be­ga­li ti­kė­tis, kai gy­ve­ni­mas toks „ge­ras“. Pen­si­jos gau­nu 100 eu­rų – kaip ga­li iš­gy­ven­ti? Kol dar tu­riu svei­ka­tos, ban­dau pri­si­dur­ti iš ša­lies.“

Ši val­džia 2 eu­rus jai „pri­me­tė“ – mat pen­si­ja la­bai ma­ža.

„Ką už tuos du eu­rus nu­pirk­si? Ba­to­no, drus­kos ir ma­ka­ro­nų pa­ke­lį, – juo­kia­si iš to­kio di­dė­ji­mo. – Li­tas dar bu­vo ver­tin­ges­nis, o su eu­ru nuei­ni į par­duo­tu­vę ir grįž­ti tuš­čiu krep­šiu.“

Par­duo­tu­vė­je, to­liau nuo plen­to, pir­kė­jų nė­ra. Par­da­vė­ja Ni­jo­lė sa­ko, jog Aukš­tel­kė­je klien­tų trūks­ta ir kuo to­liau, tuo pra­sčiau. Įmo­nių ne­bė­ra, bal­dų ce­chas lai­ko­si, bet ten li­ko gal tik pu­sė dar­buo­to­jų.

„Pa­gy­vė­ji­mas tik va­sa­rą, kai iš už­sie­nio vai­kai pas tė­vus at­va­žiuo­ja, o da­bar – mi­ręs rei­ka­las, dau­giau pir­kė­jų, tik kai pa­šal­pos iš­mo­ka­mos, – da­li­ja­si mo­te­ris. – Kai­nos ky­la – pie­ni­nin­kai jau pra­ne­šė, kad nuo spa­lio brangs pie­nas, mat Eu­ro­po­je brangs­ta. Kas da­ro­si? Žlug­do smul­kų vers­lą, grei­tai ir mums ne­be­liks dar­bų. Tais pa­di­din­tais mi­ni­ma­liais at­ly­gi­ni­mais ne­bes­pė­ja­me kai­nų vy­tis.“

Jos vy­ras daug me­tų dir­ba už­sie­ny­je. Jo už­dar­bis šei­mą gel­bė­ja.

Eis į rin­ki­mus, nors nė­ra ga­lu­ti­nai ap­si­spren­du­si, už ką bal­suo­ti. Abe­jo­ja, ar ren­kan­tis nau­jus pra­na­šus, kas keis­tų­si.

„Nau­jų priei­na, tai jiems pa­tiems dar vis­ko pri­rei­kia“, – svars­to mo­te­ris.

Aukš­tel­kės bib­lio­te­ko­je tuš­čia. Bib­lio­te­ki­nin­kė Ro­ber­ta Šče­po­na­vi­čiū­tė ti­ki­na, jog pa­si­rin­ku­si, už ką bal­suo­ti.

„Ma­ne ste­bi­na dau­gy­bė pa­ža­dų, jog žmo­nėms bus ge­riau, – da­li­ja­si kan­di­da­tų de­ba­tų įspū­džiu Ro­ber­ta. – Rea­ly­bė­je žmo­nių bal­sas Sei­mui nie­ko ne­reiš­kia. Pro­tes­to pi­ke­tai bu­vo dėl Dar­bo ko­dek­so, Pre­zi­den­tė ve­ta­vo – at­me­tė. Nė Pre­zi­den­tės bal­sas nie­ko ne­reiš­kė – tai kam tas pre­zi­den­tas rei­ka­lin­gas?“

Bib­lio­te­ki­nin­kams at­ly­gi­ni­mai bu­vo pa­kel­ti, bet vis tiek gy­ve­na nuo al­gos iki al­gos – tirp­do pa­ja­mas eu­ro­pi­nės kai­nos.

„Daug ar­ti­mų­jų yra emig­ra­vę. Mes su drau­gu taip pat svars­to­me iš­va­žiuo­ti“, – sa­ko Ro­ber­ta.

Grįž­tų į Lie­tu­vą – tik į ko­kią?

Šiau­lių Dai­nų mik­ro­ra­jo­nas. Jau­nas vy­ras ve­ži­mė­ly­je ve­ža kū­di­kį. Tė­vys­tės ato­sto­gos? Dei­vi­das Ju­cius sa­ko, jog yra stu­den­tas. Su žmo­na ir sū­nu­mi, ku­riam sep­ty­ni mė­ne­siai, gy­ve­na Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je. Ten stu­di­juo­ja ki­no me­ną, už moks­lą ne­mo­ka. Į Šiau­lius pas tė­vus grį­žo ato­sto­gų.

„Va­kar įre­gist­ra­vau sū­nų lie­tu­viu – Lie­tu­vos pi­lie­čiu“, – pa­si­džiau­gia jau­nas tė­vas. No­rė­tų, kad sū­nus mo­kyk­lą pra­dė­tų lan­ky­ti Lie­tu­vo­je. Ar taip bus?

„Pla­nuo­ja­me grįž­ti po po­ros tre­jų me­tų, kai stu­di­jas baig­siu, už­si­dirb­si­me pi­ni­gų, – tei­gia šiau­lie­tis. – Lie­tu­va yra Lie­tu­va – sa­vas kraš­tas.“

Ar eis bal­suo­ti Sei­mo rin­ki­muo­se?

„Grei­čiau­siai nei­siu, – sa­ko. – Iš Lie­tu­vos esu iš­si­re­gist­ra­vęs, o už­sie­ny­je dar nė kar­to ne­bal­sa­vau.“

Ži­no, kad jo tė­vai tik­rai neis bal­suo­ti, nes po­ky­čių ne­si­ti­ki. Sun­kiai gy­ve­na, nors dir­ba, gau­na mi­ni­ma­lius at­ly­gi­ni­mus.

„Prieš kiek­vie­nus rin­ki­mus vis tas pa­ts – daug ža­da­ma, bet pa­pras­tam žmo­gui ma­žai kas kei­čia­si, – įvar­di­ja Dei­vi­das. – Rei­kia, kad dau­giau jau­nų žmo­nių ei­tų į po­li­ti­ką. Po­li­ti­kų kar­tos tu­ri keis­tis.“

Ko­kia tu­rė­tų bū­ti Lie­tu­vos kryp­tis?

„Į jau­nus žmo­nes, į šei­mas, au­gi­nan­čias vai­kus, – vie­na­reikš­miškai at­sa­ko. – Tai yra pa­ma­tas – ne­bus jau­nų žmo­nių, kas tą atei­tį kurs? Žmo­nės emig­ruo­ja, nes neį­ma­no­ma iš­gy­ven­ti iš 350–400 eu­rų al­gos. O jei­gu dar sa­vo būs­to ne­tu­ri, ko ga­li ti­kė­tis?“

Dau­gu­ma jau­nų žmo­nių, jo nuo­mo­ne, star­tui tie­siog ne­tu­ri jo­kio pa­grin­do. Jei­gu no­ri­ma juos su­lai­ky­ti, tai rei­kia ir lanks­tes­nės stu­di­jų rė­mi­mo po­li­ti­kos, ir pa­ra­mos vers­lui pra­dė­ti, būs­tui įsi­gy­ti.

„Rei­kia dar ri­zi­kuo­ti“

Dai­nų pės­čių­jų ta­ke prie sa­vo dirbtuvėlės–kiosko sto­vi­niuo­ja bat­siu­vys Vac­lo­vas Lie­kis. Jis eis bal­suo­ti ir sa­vo vai­kus, ir vi­sus ra­gi­na: „Rei­kia dar ri­zi­kuo­ti“.

Kaip gy­ve­na? „Blo­gai gy­ve­nu – vi­sus mo­kes­čius mo­ku, o nau­dos jo­kios.“

Per ra­di­ją iš­gir­dęs pri­bloš­kian­čią nau­jie­ną, kad jei­gu dir­bi su in­di­vi­dua­lios veik­los pa­žy­ma, dar­bo sta­žo pen­si­jai ga­li ne­tu­rė­ti.

„Kaip ši­taip ga­li­ma da­ry­ti? – pik­ti­na­si. – Vals­ty­bei mo­ka­me, val­džios po­nai gra­žiau­sio­mis ma­ši­no­mis va­ži­nė­ja, o mums – nie­ko. Su­ser­ga­me – li­gos pa­šal­pos ne­mo­ka, da­bar ir pen­si­jos ne­bus? Kai Bal­ti­jos ke­ly­je sto­vė­jau, ne­ma­niau, kad taip gy­ven­siu.“

Dir­bo 25 me­tus „El­nio“ fab­ri­ke, kai jis žlu­go, da­rė or­to­pe­di­nius ba­tus. Pas­ku­ti­nius 14 me­tų tai­so ba­tus Dai­nų pės­čių­jų ta­ke.

„Sė­džiu čia kaip ka­lė­ji­me – šuns bū­da, – pa­ly­gi­na sa­vo dar­bo są­ly­gas. – Ko­kios ga­li bū­ti pa­ja­mos, kai per de­šimt me­tų ne­li­ko treč­da­lio žmo­nių. Va­sa­rą iš vi­so tuš­čia – se­nu­kai so­duo­se, o jau­ni­mo ne­bė­ra. Penk­ta­die­niais jau nė ne­dir­bau. Da­bar pa­ts ba­tų tai­sy­mo se­zo­nas, o per die­ną atei­na 5–6 žmo­nės.“

Kur op­ti­mis­tai?

Lie­po­riuo­se ma­ža­ja­me tur­ge­ly­je vie­nin­te­lė par­da­vė­ja lau­kia, kas pirks jos span­guo­les, dar­žo gė­ry­bes.

„Esu vis­kuo nu­si­vy­lu­si – už nie­ką ne­bal­suo­siu,“ – nė į kal­bas ne­si­lei­džia mo­te­ris.

Stab­te­li po­kal­biui dau­gia­vai­kė ma­ma Jur­gi­ta Če­ka­vi­čiū­tė. Ke­tu­ris vai­kus au­gi­na. Trys ma­ža­me­čiai, vie­nas – dar kū­di­kis. Vy­riau­sia­jam sū­nui – 19 me­tų. Jis sto­vi ša­lia ir ne­kant­rau­ja.

„Sū­nus iš­va­žiuo­ja ry­toj dirb­ti į Šve­di­ją, rei­kia su­si­ruoš­ti, – aiš­ki­na mo­te­ris. – Čia nė­ra to­kio dar­bo, kad dau­giau ga­lė­tų už­si­dirb­ti, o pi­ni­gų rei­kia ir pa­čiam, ir mums pa­dė­ti. Sun­ku, bet ver­čia­mės.“

„Ne­rei­kia ti­kė­tis bur­ti­nin­kų“

Prie Dra­mos teat­ro kal­bi­na­me Kęs­tu­tį Vai­čai­tį, pri­si­sta­to esąs in­ži­nie­rius. Pir­ko bi­lie­tus į spa­lio mė­ne­sio spek­tak­lius.

„Ne­ran­da­te op­ti­mis­tų? – ste­bi­si, bet ir sa­vęs op­ti­mis­tams ne­pris­ki­ria. – Esu rea­lis­tas. Mes pa­tys sa­ve esa­me nu­si­bau­dę. Rei­kia baig­ti me­luo­ti ki­tiems ir sau.“

Jo žo­džiais, Lie­tu­va pui­ki ša­lis – gra­ži gam­ta, van­dens pa­sau­ly­je jau trūks­ta, o mes jo tu­ri­me. Kas už­sie­niuo­se ge­riau? Ame­ri­ko­je vi­są gy­ve­ni­mą pra­va­ži­nė­ja au­to­fur­go­nuo­se ir bi­jo iš­lip­ti – šau­do, bom­bos šiukš­lių dė­žė­se.

„Ne­ga­li­me ti­kė­tis, jog ateis į Sei­mą bur­ti­nin­kai, pa­mos laz­de­le ir vis­kas pa­ge­rės. Pa­tys sa­vo gy­ve­ni­mą ku­ria­me, – pa­brė­žia K. Vai­čai­tis. – Bet nei­ti į rin­ki­mus – di­džiau­sia neat­sa­ko­my­bė. Po per­kū­nais, jei­gu nu­si­ša­li­ni, nie­ko pa­ts ne­da­rai, tai kas ga­li ką pa­da­ry­ti?“

Ti­ki­na, jog ne­bū­ti­nas nė rin­ki­mų šou.

„Ar vie­nas ki­to mies­te ne­pa­žįs­ta­me, kai mū­sų tiek ma­žai li­kę, – tei­gia jis. – Lie­tu­vo­je rea­liai gal tik 2,5 mi­li­jo­no. In­ter­ne­tą at­si­ver­tęs apie kiek­vie­ną dū­še­lę ga­li su­ži­no­ti.“

Po­li­ti­kams siū­ly­tų baig­ti da­lin­ti ne­rea­lius pa­ža­dus – nė vie­nas iš jų 150 tūks­tan­čių dar­bo vie­tų, kaip ža­da, ne­su­kurs.

„Sei­mo ki­toks dar­bas, dirbk bend­ra­pi­lie­čių la­bui kad ir opo­zi­ci­jo­je – ir žmo­nės ta­ve įver­tins“, – sa­ko šiau­lie­tis.

Po­ky­čių vi­siems rei­kia

Iš mies­to Sa­vi­val­dy­bės išei­na Jū­ra­tė Rau­du­vie­nė, il­gai čia dir­bu­si vie­šų­jų ry­šių spe­cia­lis­te, sky­riaus ve­dė­jo pa­va­duo­to­ja. Re­for­ma pa­nai­ki­no jos pa­rei­gy­bę.

„16 me­tų dir­bau Sa­vi­val­dy­bė­je, pa­ti ka­žin, ar bū­čiau pa­si­ry­žu­si išei­ti, o da­bar džiau­giuo­si. Po­ky­čiai – vi­siems ge­ras da­ly­kas – jau tu­riu dar­bo pa­siū­ly­mų. Jei­gu tu­ri pro­fe­si­ją, ne­pra­pul­si, – tei­gia ji. – O nuo Sei­mo ma­no gy­ve­ni­mas nie­kaip ne­prik­lau­so.“

Ji vi­sa­da pa­rei­gin­gai bal­suo­da­vo, šį kar­tą nei­šeis, nes iš­va­žiuo­ja į už­sie­nį.

Svars­to, jog nu­si­vy­li­mas rin­ki­mais at­si­ran­da, kai žmo­nės po­ky­čių ne­ma­to.

„Ta­da sa­vo bal­su tik už­tik­ri­ni kaž­kam ge­rą dar­bo vie­tą – ir tiek, – sa­ko ji. – Sei­me, aiš­ku, yra ge­rų, pro­tin­gų žmo­nių, rei­kia tik juos at­si­rink­ti. Ne vie­nas kan­di­da­tas da­bar aiš­ki­na, kaip par­kus su­tvar­kys, gat­ves re­mon­tuos – bet tai – Sa­vi­val­dy­bės, o ne Sei­mo na­rio dar­bas.“

Gin­kū­nuo­se – ir ge­rai, ir blo­gai

„Ma­žiau de­pu­ta­tų bū­tų ge­riau, o apie ši­tuos nie­ko ne­ži­nau“, – ro­do į kan­di­da­tų pla­ka­tus skel­bi­mų len­to­je gin­kū­niš­kis Vy­tau­tas.

Apie par­ti­jas dar ži­no, bal­suos už „nu­skriaus­tuo­sius“, nes pa­ts to­ks jau­čia­si.

Kuo ga­li džiaug­tis, kai vi­są am­žių dir­bęs ir išė­jęs į pen­si­ją gau­na tik 280 eu­rų. „Ge­rai gy­ve­na tik tas, kas prie val­džios lo­vio priei­na“, – pik­ti­na­si Vy­tau­tas.

Ties Gin­kū­nų ka­pi­nė­mis – pa­sku­ti­niai su­si­ti­ki­mai. Pa­mink­lų ga­my­bos kie­me lū­ku­riuo­ja vai­ki­nas. Ti­ki­na, jog tė­vams vers­las pui­kiai se­ka­si.

Į kie­mą įsu­ka sunk­ve­ži­miu­kas, vai­ruo­to­jas su­tin­ka kal­bė­tis, jei­gu ne­bus įvar­dy­tas. Pa­sa­ko­ja, kad dir­ba dar ir vals­ty­bės tar­ny­bo­je. Šei­mos gy­ve­ni­mas po eu­ro įve­di­mo pa­blo­gė­jo. Au­gi­na tris vai­kus, ir kad ga­lė­tų iš­leis­ti juos į moks­lus, tu­ri pa­pil­do­mai dirb­ti – pa­gal pa­ten­tą. To­dėl yra ir ak­men­ta­šys.

„Aš ži­nau, už ką bal­suo­ti, – sa­ko jis. – Tik kai par­ti­jos po rin­ki­mų su­si­jun­gia į koa­li­ci­jas, iš jų pro­gra­mų ma­žai kas be­lie­ka.“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

BIB­LIO­TE­KI­NIN­KĖ: Ro­ber­ta Šče­po­na­vi­čiū­tė ne­sle­pia, jog su drau­gu svars­to emig­ruo­ti: „Bib­lio­te­ki­nin­kams at­ly­gi­ni­mai pa­di­din­ti, bet gy­ve­na­me nuo al­gos iki al­gos.“

VIL­TIS: Dei­vi­das Ju­cius su šei­ma iš Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos grį­žo trum­pam: „Sū­nų įre­gist­ra­vau Lie­tu­vos pi­lie­čiu, pla­nuo­ja­me grįž­ti, kai baig­siu stu­di­jas, už­si­dirb­si­me pi­ni­gų, no­rė­čiau, kad sū­nus aug­tų Lie­tu­vo­je.“

BAT­SIU­VYS: Vac­lo­vas Lie­kis tai­so šiau­lie­čiams ba­tus ma­žo­je sa­vo dirb­tu­vė­lė­je: „Blo­gai gy­ve­nu – vals­ty­bei vi­sus mo­kes­čius mo­ku, o da­bar gir­džiu, kad nė pen­si­jai ne­bū­siu už­si­dir­bęs.“

KAI­NOS: Par­da­vė­ja Ni­jo­lė sa­ko, jog mi­ni­ma­lūs at­ly­gi­ni­mai kai­nų tie­siog ne­be­pa­ve­ja: „Pie­ni­nin­kai pra­ne­šė, kad nuo spa­lio brangs pie­nas, nes Eu­ro­po­je jo kai­na ky­la – kas čia da­ro­si?“

BAL­SAS: Ge­no­vai­tė Ra­ma­naus­kie­nė, kad pri­si­dur­tų prie 100 eu­rų pen­si­jos, ei­na tal­ki­nin­kau­ti: „Ką tas ma­no bal­sas duos, kai gy­ve­ni­mas toks ge­ras?“

TAR­NYS­TĖ: Žmo­nėms tar­nau­ti siū­lo­si dau­gy­bė kan­di­da­tų.

NUO­MO­NĖ: Gin­kū­niš­kis Vy­tau­tas sa­ko, jog ži­no už ko­kią par­ti­ją bal­suo­ti – už „nu­skriaus­tuo­sius“.

REA­LIS­TAS: In­ži­nie­rius Kęs­tu­tis Vai­čai­tis: „Ne­ga­li­me ti­kė­tis, kad į Sei­mą ateis bur­ti­nin­kai.“

PO­KY­ČIAI: Jū­ra­tė Rau­du­vie­nė išei­na iš dar­bo dėl Sa­vi­val­dy­bės re­for­mos, bet po­ky­čiais džiau­gia­si.