
Naujausios
Rinkimų kelyje optimistų mažai
Šiaulius kertanti Tilžės gatvė pilna plakatų su kandidatais į Seimą. Vilioja šūkiais: dirbs ūkiškai, sąžiningai, matys ir girdės žmogų. Rinkimai už savaitės – kitą sekmadienį. Važiuojame klausti rinkėjo: „Kaip gyveni, žmogau? Ar turi pasirinkimą?“ Maršrutas: Aukštelkė – Ginkūnai – per Šiaulius.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Aukštelkėje optimistų nerandame
Pirmas užkalbintas aukštelkiškis iš karto nukerta: „Kokie rinkimai? Man 28 metai, bet niekada nekviečia. Nėjau ir neisiu“.
Rėžiniuose daržuose runkelius kasa moteris. Gyvena kaime, atėjo padėti sveikatos nebeturinčiai aukštelkiškei.
„Einu į rinkimus, bet ką tas balsas padeda? – klausia Genovaitė Ramanauskienė. – Ko begali tikėtis, kai gyvenimas toks „geras“. Pensijos gaunu 100 eurų – kaip gali išgyventi? Kol dar turiu sveikatos, bandau prisidurti iš šalies.“
Ši valdžia 2 eurus jai „primetė“ – mat pensija labai maža.
„Ką už tuos du eurus nupirksi? Batono, druskos ir makaronų pakelį, – juokiasi iš tokio didėjimo. – Litas dar buvo vertingesnis, o su euru nueini į parduotuvę ir grįžti tuščiu krepšiu.“
Parduotuvėje, toliau nuo plento, pirkėjų nėra. Pardavėja Nijolė sako, jog Aukštelkėje klientų trūksta ir kuo toliau, tuo prasčiau. Įmonių nebėra, baldų cechas laikosi, bet ten liko gal tik pusė darbuotojų.
„Pagyvėjimas tik vasarą, kai iš užsienio vaikai pas tėvus atvažiuoja, o dabar – miręs reikalas, daugiau pirkėjų, tik kai pašalpos išmokamos, – dalijasi moteris. – Kainos kyla – pienininkai jau pranešė, kad nuo spalio brangs pienas, mat Europoje brangsta. Kas darosi? Žlugdo smulkų verslą, greitai ir mums nebeliks darbų. Tais padidintais minimaliais atlyginimais nebespėjame kainų vytis.“
Jos vyras daug metų dirba užsienyje. Jo uždarbis šeimą gelbėja.
Eis į rinkimus, nors nėra galutinai apsisprendusi, už ką balsuoti. Abejoja, ar renkantis naujus pranašus, kas keistųsi.
„Naujų prieina, tai jiems patiems dar visko prireikia“, – svarsto moteris.
Aukštelkės bibliotekoje tuščia. Bibliotekininkė Roberta Ščeponavičiūtė tikina, jog pasirinkusi, už ką balsuoti.
„Mane stebina daugybė pažadų, jog žmonėms bus geriau, – dalijasi kandidatų debatų įspūdžiu Roberta. – Realybėje žmonių balsas Seimui nieko nereiškia. Protesto piketai buvo dėl Darbo kodekso, Prezidentė vetavo – atmetė. Nė Prezidentės balsas nieko nereiškė – tai kam tas prezidentas reikalingas?“
Bibliotekininkams atlyginimai buvo pakelti, bet vis tiek gyvena nuo algos iki algos – tirpdo pajamas europinės kainos.
„Daug artimųjų yra emigravę. Mes su draugu taip pat svarstome išvažiuoti“, – sako Roberta.
Grįžtų į Lietuvą – tik į kokią?
Šiaulių Dainų mikrorajonas. Jaunas vyras vežimėlyje veža kūdikį. Tėvystės atostogos? Deividas Jucius sako, jog yra studentas. Su žmona ir sūnumi, kuriam septyni mėnesiai, gyvena Didžiojoje Britanijoje. Ten studijuoja kino meną, už mokslą nemoka. Į Šiaulius pas tėvus grįžo atostogų.
„Vakar įregistravau sūnų lietuviu – Lietuvos piliečiu“, – pasidžiaugia jaunas tėvas. Norėtų, kad sūnus mokyklą pradėtų lankyti Lietuvoje. Ar taip bus?
„Planuojame grįžti po poros trejų metų, kai studijas baigsiu, užsidirbsime pinigų, – teigia šiaulietis. – Lietuva yra Lietuva – savas kraštas.“
Ar eis balsuoti Seimo rinkimuose?
„Greičiausiai neisiu, – sako. – Iš Lietuvos esu išsiregistravęs, o užsienyje dar nė karto nebalsavau.“
Žino, kad jo tėvai tikrai neis balsuoti, nes pokyčių nesitiki. Sunkiai gyvena, nors dirba, gauna minimalius atlyginimus.
„Prieš kiekvienus rinkimus vis tas pats – daug žadama, bet paprastam žmogui mažai kas keičiasi, – įvardija Deividas. – Reikia, kad daugiau jaunų žmonių eitų į politiką. Politikų kartos turi keistis.“
Kokia turėtų būti Lietuvos kryptis?
„Į jaunus žmones, į šeimas, auginančias vaikus, – vienareikšmiškai atsako. – Tai yra pamatas – nebus jaunų žmonių, kas tą ateitį kurs? Žmonės emigruoja, nes neįmanoma išgyventi iš 350–400 eurų algos. O jeigu dar savo būsto neturi, ko gali tikėtis?“
Dauguma jaunų žmonių, jo nuomone, startui tiesiog neturi jokio pagrindo. Jeigu norima juos sulaikyti, tai reikia ir lankstesnės studijų rėmimo politikos, ir paramos verslui pradėti, būstui įsigyti.
„Reikia dar rizikuoti“
Dainų pėsčiųjų take prie savo dirbtuvėlės–kiosko stoviniuoja batsiuvys Vaclovas Liekis. Jis eis balsuoti ir savo vaikus, ir visus ragina: „Reikia dar rizikuoti“.
Kaip gyvena? „Blogai gyvenu – visus mokesčius moku, o naudos jokios.“
Per radiją išgirdęs pribloškiančią naujieną, kad jeigu dirbi su individualios veiklos pažyma, darbo stažo pensijai gali neturėti.
„Kaip šitaip galima daryti? – piktinasi. – Valstybei mokame, valdžios ponai gražiausiomis mašinomis važinėja, o mums – nieko. Susergame – ligos pašalpos nemoka, dabar ir pensijos nebus? Kai Baltijos kelyje stovėjau, nemaniau, kad taip gyvensiu.“
Dirbo 25 metus „Elnio“ fabrike, kai jis žlugo, darė ortopedinius batus. Paskutinius 14 metų taiso batus Dainų pėsčiųjų take.
„Sėdžiu čia kaip kalėjime – šuns būda, – palygina savo darbo sąlygas. – Kokios gali būti pajamos, kai per dešimt metų neliko trečdalio žmonių. Vasarą iš viso tuščia – senukai soduose, o jaunimo nebėra. Penktadieniais jau nė nedirbau. Dabar pats batų taisymo sezonas, o per dieną ateina 5–6 žmonės.“
Kur optimistai?
Lieporiuose mažajame turgelyje vienintelė pardavėja laukia, kas pirks jos spanguoles, daržo gėrybes.
„Esu viskuo nusivylusi – už nieką nebalsuosiu,“ – nė į kalbas nesileidžia moteris.
Stabteli pokalbiui daugiavaikė mama Jurgita Čekavičiūtė. Keturis vaikus augina. Trys mažamečiai, vienas – dar kūdikis. Vyriausiajam sūnui – 19 metų. Jis stovi šalia ir nekantrauja.
„Sūnus išvažiuoja rytoj dirbti į Švediją, reikia susiruošti, – aiškina moteris. – Čia nėra tokio darbo, kad daugiau galėtų užsidirbti, o pinigų reikia ir pačiam, ir mums padėti. Sunku, bet verčiamės.“
„Nereikia tikėtis burtininkų“
Prie Dramos teatro kalbiname Kęstutį Vaičaitį, prisistato esąs inžinierius. Pirko bilietus į spalio mėnesio spektaklius.
„Nerandate optimistų? – stebisi, bet ir savęs optimistams nepriskiria. – Esu realistas. Mes patys save esame nusibaudę. Reikia baigti meluoti kitiems ir sau.“
Jo žodžiais, Lietuva puiki šalis – graži gamta, vandens pasaulyje jau trūksta, o mes jo turime. Kas užsieniuose geriau? Amerikoje visą gyvenimą pravažinėja autofurgonuose ir bijo išlipti – šaudo, bombos šiukšlių dėžėse.
„Negalime tikėtis, jog ateis į Seimą burtininkai, pamos lazdele ir viskas pagerės. Patys savo gyvenimą kuriame, – pabrėžia K. Vaičaitis. – Bet neiti į rinkimus – didžiausia neatsakomybė. Po perkūnais, jeigu nusišalini, nieko pats nedarai, tai kas gali ką padaryti?“
Tikina, jog nebūtinas nė rinkimų šou.
„Ar vienas kito mieste nepažįstame, kai mūsų tiek mažai likę, – teigia jis. – Lietuvoje realiai gal tik 2,5 milijono. Internetą atsivertęs apie kiekvieną dūšelę gali sužinoti.“
Politikams siūlytų baigti dalinti nerealius pažadus – nė vienas iš jų 150 tūkstančių darbo vietų, kaip žada, nesukurs.
„Seimo kitoks darbas, dirbk bendrapiliečių labui kad ir opozicijoje – ir žmonės tave įvertins“, – sako šiaulietis.
Pokyčių visiems reikia
Iš miesto Savivaldybės išeina Jūratė Rauduvienė, ilgai čia dirbusi viešųjų ryšių specialiste, skyriaus vedėjo pavaduotoja. Reforma panaikino jos pareigybę.
„16 metų dirbau Savivaldybėje, pati kažin, ar būčiau pasiryžusi išeiti, o dabar džiaugiuosi. Pokyčiai – visiems geras dalykas – jau turiu darbo pasiūlymų. Jeigu turi profesiją, neprapulsi, – teigia ji. – O nuo Seimo mano gyvenimas niekaip nepriklauso.“
Ji visada pareigingai balsuodavo, šį kartą neišeis, nes išvažiuoja į užsienį.
Svarsto, jog nusivylimas rinkimais atsiranda, kai žmonės pokyčių nemato.
„Tada savo balsu tik užtikrini kažkam gerą darbo vietą – ir tiek, – sako ji. – Seime, aišku, yra gerų, protingų žmonių, reikia tik juos atsirinkti. Ne vienas kandidatas dabar aiškina, kaip parkus sutvarkys, gatves remontuos – bet tai – Savivaldybės, o ne Seimo nario darbas.“
Ginkūnuose – ir gerai, ir blogai
„Mažiau deputatų būtų geriau, o apie šituos nieko nežinau“, – rodo į kandidatų plakatus skelbimų lentoje ginkūniškis Vytautas.
Apie partijas dar žino, balsuos už „nuskriaustuosius“, nes pats toks jaučiasi.
Kuo gali džiaugtis, kai visą amžių dirbęs ir išėjęs į pensiją gauna tik 280 eurų. „Gerai gyvena tik tas, kas prie valdžios lovio prieina“, – piktinasi Vytautas.
Ties Ginkūnų kapinėmis – paskutiniai susitikimai. Paminklų gamybos kieme lūkuriuoja vaikinas. Tikina, jog tėvams verslas puikiai sekasi.
Į kiemą įsuka sunkvežimiukas, vairuotojas sutinka kalbėtis, jeigu nebus įvardytas. Pasakoja, kad dirba dar ir valstybės tarnyboje. Šeimos gyvenimas po euro įvedimo pablogėjo. Augina tris vaikus, ir kad galėtų išleisti juos į mokslus, turi papildomai dirbti – pagal patentą. Todėl yra ir akmentašys.
„Aš žinau, už ką balsuoti, – sako jis. – Tik kai partijos po rinkimų susijungia į koalicijas, iš jų programų mažai kas belieka.“
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
BIBLIOTEKININKĖ: Roberta Ščeponavičiūtė neslepia, jog su draugu svarsto emigruoti: „Bibliotekininkams atlyginimai padidinti, bet gyvename nuo algos iki algos.“
VILTIS: Deividas Jucius su šeima iš Didžiosios Britanijos grįžo trumpam: „Sūnų įregistravau Lietuvos piliečiu, planuojame grįžti, kai baigsiu studijas, užsidirbsime pinigų, norėčiau, kad sūnus augtų Lietuvoje.“
BATSIUVYS: Vaclovas Liekis taiso šiauliečiams batus mažoje savo dirbtuvėlėje: „Blogai gyvenu – valstybei visus mokesčius moku, o dabar girdžiu, kad nė pensijai nebūsiu užsidirbęs.“
KAINOS: Pardavėja Nijolė sako, jog minimalūs atlyginimai kainų tiesiog nebepaveja: „Pienininkai pranešė, kad nuo spalio brangs pienas, nes Europoje jo kaina kyla – kas čia darosi?“
BALSAS: Genovaitė Ramanauskienė, kad prisidurtų prie 100 eurų pensijos, eina talkininkauti: „Ką tas mano balsas duos, kai gyvenimas toks geras?“
TARNYSTĖ: Žmonėms tarnauti siūlosi daugybė kandidatų.
NUOMONĖ: Ginkūniškis Vytautas sako, jog žino už kokią partiją balsuoti – už „nuskriaustuosius“.
REALISTAS: Inžinierius Kęstutis Vaičaitis: „Negalime tikėtis, kad į Seimą ateis burtininkai.“
POKYČIAI: Jūratė Rauduvienė išeina iš darbo dėl Savivaldybės reformos, bet pokyčiais džiaugiasi.