Naujausios
Prieš Dievą ir prieš žmones ir džiaugsme, ir varge
Septyniolika metų Kelmės rajone, Lykšilio kaime, gyvenanti Birutė Klimašauskienė slaugo neįgalų vyrą Joną. Paguldo į lovą, pasodina į fotelį, maitina trintu maistu, kalbina, pasakoja, kas vyksta. Jonas atsako galvos judesiais.
Kai vyrą sužalojo virstantis medis, B. Klimašauskienei buvo tik 39-eri. Daugelis giminių ir pažįstamų patarė atiduoti sunkų ligonį į globos namus, o pačiai kurti naują gyvenimą. „Kaip būčiau pažiūrėjusi savo vaikams ir vyrui į akis?“ – savo pasirinkimu nesuabejoja moteris.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Tvarkinguose su miestietiškais patogumais namuose dvelkia šiluma. Jonas Klimašauskas sėdi specialiai jam pritaikytame fotelyje, apkamšytas pagalvėmis.
Birutė pasakė, kad atvažiavo žurnalistai. Vyras graudinasi. Per skruostą nusirita kelios ašaros.
Greitai septyniolika metų, kai Jonas gyvena visiškai priklausomas nuo kitų.
Vasario 24-oji. Jonas su vyresniuoju sūnumi Mindaugu miške pjovė medžius. Virsdama eglė viršūne kliudė tėvą.
Sūnus nešė, po to vežimu išvežė tėvą iš miško iki kelio. Atvažiavo greitoji pagalba. Į Kelmę atskubėjo neurochirgas iš Šiaulių. Operavo. Po to išsivežė ligonį į Šiaulius. 55 paras jis gulėjo ligoninėje. Žmona ir vaikai pasikeisdami budėjo prie lovos. Jis kvėpavo per vamzdelį, buvo maitinamas per zondą.
Kai išrašė iš ligoninės, medikai klausė, ar vešis namo, ar atiduos į globos namus. Pasakė, jog nereikia tikėtis pagerėjimo. Tačiau ... stebuklų pasitaiko.
Šeima nusprendė sukurti stebuklą. Parsivežė ligonį namo. Birutė leido vaistus. Iš pradžių maitino per zondą, paskui – pipete. Dar vėliau maisto galėjo duoti tik po trečdalį arbatinio šaukštelio. Reikėjo labai daug kantrybės ir jėgų.
Ji vežiojo vyrą pas gydytojus. Konsultavosi. Prašė reabilitacijos procedūrų, masažų. Pati išmoko jį mankštinti.
Iš kartono iškirpo dideles raides. Iš naujo mokė vyrą jas pažinti. Pajautė, jog palaipsniui grįžo vyro atmintis.
Galvos judesiais pradėjo atsakinėti į klausimus. Supranta, kai klausi net rusiškai, nes prieš nelaimę mokėjo rusų kalbą.
Pasiekė, kad vyras pajudintų kairę ranką. Remiasi į žemę kaire koja. Žmonai lengviau jį perkelti iš fotelio į lovą ir atvirkščiai. Pradėjo nuryti didesnį kiekį maisto.
Moteris dar kartą savo Jonui gyvybę išgelbėjo prieš dešimtmetį.
Pamatė, kad jam blogai, kvietė greitąją, vežė į Šiaulius. Iš ten operatyviai buvo išvežtas į Kauną. Atlikta dar viena operacija.
Galvoje buvo pradėjęs kauptis skystis. Vėl budėjimai ligoninėje, ilgas gydymas. Tačiau žmona ir tuomet nepritrūko kantrybės. Vyras liko gyvas.
Kalbėdamasi Birutė atlieka kasdienes savo priedermes. Maitina vyrą priešpiečiais. Maistą įkiša į burną mažu šaukšteliu. Kantriai laukia, kol nurys. Duoda sulčių ir vaisių.
Paprašo, kad vyras ją apkabintų sveikesniąja kaire ranka, pakelia jį nuo fotelio ir paguldo į lovą. Kad pakeistų kūno padėtį ir šiek tiek tiek pailsėtų. O ji turės porą valandų paruošti pietus. Pietūs – netradiciniai. Maistas turi būti skystas ir smulkiai sutrintas.
Apie ligonį moteris sukasi visą dieną. Vasarą, kai tenka lauke paravėti gėlynus ar sutvarkyti aplinką, savo žmogų išsiveža į pavėsinę.
Čia jam paruoštas specialus fotelis. Gali pabūti lauke ir stebėti žmonos darbus.
Naktį moteris gula šalia vyro. Taip lengviau jį slaugyti. Kas trys valandos užsidega šviesą, apžiūri, ar vyras normaliai kvėpuoja, apverčia ant kito šono.
Be to, yra ką apkabinti. Birutė sako, jog jai jaukiau, kai pakyla stiprus vėjas, griaudžia perkūnija, ar kai pasijunta nesaugi.
Dar tuomet, prieš septyniolika metų, kai įvyko nelaimė, moteris meldėsi, kad vyras gyventų, koks bebūtų – kad tik bent gyvas kupstelis namuose.
„O su kuo pasikalbėčiau? Likome vieni du. Nors vyras ir nekalba, bet žinau, kad viską atsimena ir viską supranta. Ypač džiaugiasi, kai atvažiuoja anūkėlė. Kai sūnus nuvežė į Klaipėdos jūrų muziejų, per delfinų pasirodymą net apsiverkė. Mirė jo tėvas – visą naktį blaškėsi, nemiegojo. Viską jaučia. Tik pasakyti negali“, – kalbėjo Birutė.
Jiedu visur ir visada kartu. Sūnus Donatas tėvus nuveža prie jūros. Keliavo į Šiluvą, Kernavę ir Trakus. Per Tėvo dieną padovanojo poilsį Nidoje. Tėvą pasodina automobilyje, priekyje. Jis susidomėjęs žiūri pro langą.
„Dabar lengviau. Nebelaikau gyvulių. Namuose įsirengėme patogumus. O pradžioje dar turėjau ūkį. Reikėjo melžti karves. Iš tvarto grįždavau pavargusi, o troboje – ligonis. Neturėjau tuomet, ką daryti. Vyresnysis sūnus buvo tik aštuoniolikos, jaunesnysis – paauglys. Reikėjo padėti vaikams išsimokslinti, atsistoti ant kojų.“
Mama labiausiai bijojo, kad berniukai be tėvo sudrausminimo neišeitų klystkeliais. Išleisdavo į vakarėlius, bet sugrįžę turėdavo papūsti, kad mama įsitikintų, jog nevartojo svaigalų.
Sūnūs išaugo geri. Mindaugas gyvena čia pat, Lykšilyje. Ūkininkauja.
Jaunėlis Donatas svajojo tapti gydytoju. Bet atsitikus nelaimei, meldė Aukščiausiojo, kad tėvas nemirtų. Pažadėjo pasiaukoti kunigystei.
Tapo kunigu. Po to dar baigė bioteisės magistro studijas. Ketina studijuoti ir pedagogiką, nes dėsto mokiniams tikybą. Dirba klebonu Užventyje, netoli tėvų namų. Todėl labai dažnai gelbsti savo mamą nuo depresijos. Pajaučia, kad ją prislėgė rutina, nuveža į teatrą ar koncertą. Kad nors kelioms valandoms atitoktų nuo namų ir ligonio.
Sūnūs vertina ir gerbia savo mamos pasiaukojimą. Birutė to nesureikšmina. Sako, jog nuo mažens pripratusi prie vargo. Jų šeimoje augo šeši vaikai. Kai jai buvo 17 metų, neteko mamos. Ne tik pati turėjo kabintis į gyvenimą, bet dar padėti ir mažesnei seseriai.
Ir dabar. Tiesiog gyvena tokį gyvenimą, koks jai duotas. Ir meldžia Aukščiausiąjį, kad pati nesusirgtų.
Vytauto RUŠKIO nuotr.
LEMTIS: Birutei Klimašauskienei teko savo vyro slaugytojos dalia. Moteris oriai priėmė lemtį.
KARTU: „Nors vyras ir nekalba, bet žinau, kad viską atsimena ir viską supranta", – sako Birutė Klimašauskienė, slauganti savo vyrą Joną.