
Naujausios
Pražiūrėtos Saulės mūšio aplinkybės Šiaulių žemėje
dr. doc. Vaidotas Kanišauskas
Artėjant 780 m. Saulės mūšio sukakčiai, laikas plačiajai visuomenei susipažinti su „pražiūrėtomis“ mūšio aplinkybėmis. Tiesiogine prasme pražiūrėtomis, nes rašydami apie Saulės mūšį ankstesni tyrėjai nerado laiko apklausti to meto mūšio liudytojų – medinių pilių bei jas menančių piliakalnių. Šįkart ir „prakalbinsime“ Šiaulių krašto piliakalnius – jie mums papasakos daug nežinomų įdomių dalykų apie įžymiausią mūšį mūsų žemėje.
Bet pirmiau – tegu kalba išlikę rašytiniai šaltiniai.
Pagal Hermaną Vertbergė, Livonijos kronikoje įsimintini 1236 m. įvykiai aprašomi taip: „
Po daugelio garsių ir laimingų kovų su netikėliais magistras Volkvinas su kariuomene žygiavo į netikėlių lietuvių (infidelium Letvinorum) kraštą kartu su Heseldorfo ponu ir ponu Donnenbergo grafu, ir ten, Saulės žemėje (terram Sauleorum), Šv. Maurikijaus ir jo draugų kankinių dieną patys lietuviai užmušė 50 ordino brolių ir daugybę tikratikių (multitudine fidelium)„.Eiliuotoje Livonijos kronikoje pateikta daugiau smulkmenų: „
Su kariuomene stipria jie į Lietuvą žygiavo per laukus ir upeliusČia jie degino ir plėšė, į kelius būrius išsisklaidęĮ Saulę jie sugrįžo per pelkes ir per šilynusVieną upelį jie priėjo ir savo priešus pastebėjo. Pagonys ėjo vis artyn. Krikščionys kitos dienos rytą pasitraukt iš čia sumanė, bet turėjo jie kovoti, jiems patiems visai nenorint. Pelkėje silpni jie buvo ir kaip bobas juos ten mušė. Daugel blaškės jų pakrikę ir namo pasprukti bandėKeturiasdešimt aštuoni krito, jie buvo gainioti ilgai. Lietuviai su basliais galiausiai juos išmušė„.Iš to pasakojimo darome tokias akivaizdžias išvadas:
Žemės buvo turtingos, nes priešai daug prisiplėšė.
Nebuvo paimta nė viena pilis, bent šaltiniai apie tai nekalba.
Prisiplėšę livoniečiai susirinko konkrečioje vietoje, vadinamoje Saulė.
Saulės žemių (lietuvių) karinės pajėgos nesirodė, kol nesusirinko pakankamai gausios, kad nugalėtų priešą.
Vietinių žemių (o gal ir platesnės) karinės pajėgos buvo sutelktos operatyviai, matyt, per kelias dienas – turėjo veikti gera signalinė tarpteritorinė sistema.
Medinių pilių išsidėstymas Šiaulių žemėje rodo, kad tai buvo galbūt geriausiai ginama žemė visoje Lietuvos teritorijoje. Taigi, buvo didžiausia klaida į tokią teritoriją įsiveržti kalavijuočiams, net ir su tokiomis gausiomis pajėgomis.
Manau, kad pirminis Livonijos ordino noras buvo užkariauti šias žemes, nes kam tada tokias gausias pajėgas atsivesti. Bet jau žygio metu greičiausiai buvo pastebėtos galingos Ramulėnų, Luponių ir Salduvės pilys, nekalbant apie Jurgaičių mažesnę pilį – ir visas užkariavimo įkarštis išgaravo.
Taigi, priartėjome prie didžiausios šios žemės paslapties – Saulės žiedo pilių sistemos.
Pasirodo, apie dabartinį Šiaulių miestą 13,2 km atstumu (poliniu spinduliu) nuo bendro (polinio) centro, kuris yra Metalistų g. 8 B, ratu išsidėstė šešios galingos pilys–piliakalniai: Jurgaičių (Kryžiaus kalnas), Ramulėnų, Normančių, Bubių, Sauginių ir Luponių. www.piliakalniai.lt žemėlapyje per tuos piliakalnius galima buvo nubrėžti tokį taisyklingą apskritimą, kad tuo nepatikėjau ir, pasinaudodamas LKS piliakalnių koordinatėmis, matematiškai viską ištyriau.
Paaiškėjo, kad apskritimo matematinis tikslumas yra 99 %, o svyravimų paklaida 134 m. Vadinasi, žiedinė pilių sistema yra žmogaus rankų darbas – Sauginių ir Bubių piliakalniai natūralūs, egzistavę iš anksčiau, o likę piliakalniai, greičiausiai, – supilti, t.y. dirbtinės kilmės.
Tuo įsitikinti nesunku – reikia archeologams vieną iš šių piliakalnių rimtai pakasinėti – žemės sluoksniai atskleis, ar tai natūrali kalva ar dirbtinė. Lietuvoje yra daugybė legendų, kuriose pasakojama apie dirbtiniu būdu – ar tai milžinų, ar karių – supiltus kalnus (piliakalnius).
Saulės žiedo pilių sistemos paskirtis
1. Žvalgybinė. Žiedinės sistemos pilys išsidėsto ratu. Vadinasi, nuo tų pilių bokštų patogu stebėti apylinkes. Kiek toli galima matyti nuo tų pilių? Archeologai išmatavo, kad tų piliakalnių šlaitų aukštis toks: Bubių – 14 m, Jurgaičių – 8 m, Luponių – 9 m, Normančių – 7 m, Sauginių – 8 m, Ramulėnų – 8 m, Salduvės – 15 m. Kadangi Žemės planeta yra taisyklinga, 12,742 tūkst. km skersmens (su 40 km paklaida) sfera, tai po nesudėtingų matematinių skaičiavimų (prisiminę, kad liestinė apskritimui sudaro statų kampą spinduliui) nustatome, kiek toli galima matyti nuo nagrinėjamų pilių.
Prie nurodytų šlaitų pridėję 3 m sienai (kad priešas neperliptų) gauname, kad matomumo nuotolis nuo Bubių pilies – 14,7 km, Jurgaičių – 11,3 km, Salduvės – 15,1 km, Sauginių – 11,8 km, Ramulėnų – 11,8 km. Matome, kad nuo Šiaulių žemės valdovo Salduvės pilies, esančios 3 km atstumu nuo polinio žiedinės pilių sistemos centro, buvo matomos likusios žiedinės sistemos pilys – vadinasi, jas užpuolus, valdovas apie tai greitai sužinodavo.
Atstumai tarp gretimų pilių tokie: Luponiai–Jurgaičiai = 14 km, Jurgaičiai–Ramulėnai = 16,3 km, Ramulėnai–Normančiai = 18 km, Normančiai–Bubiai = 14,4 km, Bubiai–Sauginiai = 4 km, Sauginiai–Luponiai = 13,1 km.
Taigi, matome, kad visa Saulės žiedo pilių sistemos kontroliuojama teritorija buvo stebima žvalgų nuo pilių bokštų – dienos metu priešui įsiveržti į Šiaulių žemę ir likti nepastebėtam praktiškai nebuvo šansų.
Išvados:
Livonijos ordino kariuomenė Šiaulių žemėje buvo pastebėta laiku – apie tai, greičiausiai signaliniu laužu ant pastebėjusios pilies aukuro, buvo pranešta žemės valdovui Salduvės pilyje.
Šiaulių žemių Saulės žiedo medinių pilių gynybinė sistema kontroliavo 36,11 % savo teritorijos; priešai turėjo 14,61 % progų joje aptikti žmonių gyvenvietę ir tik 7,12 % progų ją nebaudžiami apiplėšti dienos metu. Naktį pilių žvalgai kontroliavo tik 1,45 % teritorijos, o priešai turėjo vos vieną galimybę iš šimto sėkmingai apiplėšti žmonių gyvenvietę.
„Vytis“ tarpukaryje
2. Puolamoji. Vienodas šešių pilių nutolimas nuo bendro centro pilių sistemos kūrėjams buvo labai svarbus. O tai tampa svarbu tik tuo atveju, jei polinis centras apskritimo viduje yra karinių būrių, sutelktų žiedo medinėse pilyse, greito susibūrimo vieta.
Kodėl ta vieta nėra prie centrinio, šiuo atveju Salduvės piliakalnio? Paaiškinimai keli. Pirma, piliakalniai buvo apjuosti natūralių gamtinių ir dirbtinių gynybos sistemų, pvz., pelkės, ir tai apsunkina didelių būrių ar armijų susitelkimą tokiose vietose.
Antra, didelėms armijoms sutelkti reikalingos gana didelės ir lygios teritorijos, o tai retai būna prie medinių pilių.
Ir trečia, tokie „greito reagavimo“ kariniai būriai būdavo telkiami, kad nubaustų nekviestus įsibrovėlius į gimtąsias žemes. Taip būdavo praktiškai realizuojama lietuvių karinė „sporto“ šaka, kuri vadinama „Vytis“.
Aptartose šešiose išorinėse pilyse ir vidinėje Salduvės pilyje nesunkiai galėjo budėti nuo 50 iki 100 pasirengusių karių. Vadinasi, susibūrimo vietoje susidarytų nuo 350 iki 700 karių būrys. O tai anais laikais buvo gana didelė jėga, galinti sunaikinti nekviestus plėšikiškus nedidelius būrius.
Pastebėjus priešą, greičiausiai būdavo uždegama signalinė ugnis išorinio žiedo artimiausioje pilyje. Po to signalas pakartojamas centrinėje Salduvės pilyje ir prasidėdavo karinio būrio telkimas apskritimo centro-polio vietoje.
Kad kariuomenė telktųsi operatyviau, galėjo būti paruošti geri keliai iš centro į žiedo piliakalnius. Būnant toje centrinėje vietoje gali atrodyti, kad tie keliai sudaro saulės spindulius. Todėl natūralu tą vietą vadinti Saule (nors vienas spindulys eina per Rėkyvos ežerą – jis galėjo būti pavaduojamas kitais keliais, nes per Normančių, Rėkyvos ežero pakraštį, Jurgaičių ir Sidabrės pilis eina tiksli matematinė tiesė). Iš kitos pusės, žiedo apskritimas arba ratas senose kultūrose buvo neginčijamas Saulės (dievo) simbolis. Tai kartu paaiškina, kodėl Šiaulių žemė vadinta Saulės vardu.
Spindulinė pilių sistema
Akivaizdu, kad vietinių pajėgų įveikti įsiveržusiai daugiatūkstantinei Livonijos ordino armijai neužteko, todėl ir generalinio mūšio iš karto nebuvo. Buvo telkiamos gretimų Lietuvos žemių pajėgos.
Ar galima „susekti“, kaip tai vyko? Taip, galima. Tam tikslui pasitarnavo antroji, net galingesnė už pirmąją, Šiaulių žemės pilių sistema – (antros) Saulės spindulinė pilių sistema. Ji taip pavadinta, nes savo pavidalu atspindi spinduliuojančią saulę. Ją sudaro centrinė Salduvės pilis ir per ją einančios 7 matematiškai nepriekaištingos su 3 % paklaida tiesės, ant kurių stovi 3 ar 4 medinės regiono pilys.
Tiesių per pilis tiesumas vėl buvo ištirtas matematiškai, pasinaujojant pilių LKS koordinatėmis – matematinis tikslumas verčia žavėtis tolimais mūsų protėviais. Toje pilių sistemoje nuo Salduvės eina 13 spindulių į gretimas regiono pilis.
Matematinis spindulių su pilimis tikslumas neleidžia jų laikyti atsitiktinai susidariusiomis (vėl turėjo būti pagal planą pilamos atitinkamos pilių kalvos). Greičiausiai tai signalinės sistemos tarp regiono žemių dalis. Jei tos sistemos pagrindas yra uždegtas laužas, tai akivaizdu, kad jis nebus matomas, pavyzdžiui, už 40 ar 80 km (Žagarė I–Salduvė–Kudiniai kaip tik sudaro 80 km atkarpą).
Vadinasi, laužo signalas turi būti dubliuojamas ant tarpinių tiesę formuojančių pilių. Tą dubliavimą galėjo kartoti ant tiesės esantys tarpiniai mediniai bokštai, kurie, akivaizdu, neišliko iki šių dienų.
Ant centrinės Salduvės pilies galėjo būti prietaisas, fiksuojantis matomų degančių laužų ant pilių regioninę priklausomybę. Dubliuojančios informacijos–laužo sistema egzistavo tarp Salduvės ir rytų žemių (Aukštaičiai ar Upytės žemė), tarp Salduvės ir vakarų žemių (dabartinių Kuršėnų keletas pilių ir toliau esantis Papilės pilių duetas), tarp Salduvės ir pietvakarių žemių (centrinė Žemaitija), tarp Salduvės ir pietinių žemių (be atitinkamų pilių čia galėjo pasitarnauti ir Dubysos upė). Akivaizdu, kad ši sistema egzistavo ir tarp Šiaulių ir Žiemgalių žemių, bet šiems tapus Livonijos sąjungininkais, turėjo būti nebenaudojama.
Spinduliuojančios Saulės pilių sistema
Žemėlapis sudarytas autoriaus
Prietaisas, kuriuo naudodamiesi senovės lietuvių matininkai galėjo „išdėlioti“ medines pilis Šiaulių žemėje, yra „groma“. Tai – senovės romėnų matavimo prietaisas, nesudėtingos konstrukcijos, bet labai efektyvus įvairiuose žemės matavimuose.
„Groma“ – senovės romėnų matavimo prietaisas, kuriuo naudojantis buvo galima „išdėlioti“ Šiaulių žemės pilis pagal norimą planą
Generalinis mūšis
Priešas buvo pastebėtas, su gretimomis Lietuvos žemėmis susisiekta, kariniai būriai atvyksta – liko aptarti pačio mūšio eigą. Pasirodo, Saulės mūšis buvo tipiškas persekiojimo taktikos mūšis. Livonijos kronikose yra užfiksuoti 7 lietuvių taikytos persekiojimo taktikos atvejai: 1208 m. prie pasienio; 1236 m. Saulės mūšyje; 1278 m. prie Ašeradės; 1298 m. prie Treyderos, kai lietuviai susijungė su rygiečiais; 1347 m. per įsiveržimą į Sembą; 1348 m. per Strėvos mūšį; 1375 m., kai kryžiuočiai įsiveržė į Vaiguvos žemę. Iš tų mūšių aprašymų sužinome, kad „Vyties“ karinė taktika apima:
gerą signalinę sistemą tarp pilių;
gerą žemių saugojimą per stebėjimo bokštus ant pilių ir kelių sargybinių dėka;
centralizuotą vadovavimą, kuris padeda sutelkti pakankamas karines pajėgas norimoje vietoje;
persekiodami bėgantį priešą, lietuviai leidžia žinoti, kad jis yra persekiojamas, tuo jam keldami siaubą ir jį demoralizuodami;
generalinį mūšį lietuviai pradeda iš anksto numatytoje, priešui nepalankiausioje vietoje prie upės, dažniausiai savo žemių paribyje, puldami priešą iš visų pusių.
Dabar jau viskas aišku, kaip vyko Saulės mūšis. Ar jis galėjo vykti mūšio oficialioje vietoje ties dabartiniu Jauniūnų kaimu Joniškio raj.? Vieta visiškai galėjo būti Šiaulių žemės paribys, upė yra – taigi, patenkintos generaliniam mūšiui būtinos sąlygos. Truputį trikdo didelis atstumas iki tos vietos nuo Šiaulių miesto. Tačiau kito įžymaus Ašeradės mūšio pavyzdys, kada 1279 m. lietuviai vijosi nuo Kernavės apylinkių iki Dauguvos upės (taigi, gana toli) prie Ašeradės ir ten įvyko generalinis mūšis, rodo, kad prie Jauniūnų galėjo vykti Saulės mūšis.
Saulės mūšis. Dail. A Krykas
Saulės mūšio vieta ties Jauniūnais, Joniškio rajonas
Saulės žiedo pilių sistemos Žvaigždė. Žemėlapis sudarytas autoriaus.
„Vytis“ tarpukaryje.
„Groma“ – senovės romėnų matavimo prietaisas, kuriuo naudojantis buvo galima „išdėlioti“ Šiaulių žemės pilis pagal norimą planą.