Naujausios
Marytė pasakojo: dar taip neseniai Kubilių kaime švietė žiburėlis. Bet prieš metus jis užgeso. Į Amžinybę išėjo paskutinis šio kaimo žmogus – Alfonsas Meškėnas. Mirė ir Kubilių kaimas, klestėjęs kelis šimtus metų. Garsėjęs savo karčiama. Ir lobiais po žeme. Alfonsas laukuose radęs kirvuką, ietigalį, sidabrinių pinigėlių, bet jų nesureikšminęs, išmėtęs. Alfonsas, paskutinis kaimo žiburėlis, užgesęs pernai. Marytė Undzėnienė savo dienoraštyje aprašiusi našlaitės sodybos nuotaikas:
... Apgaubus žemę sutemai, paskutinėje kaimo sodyboje gailiai kaukia du maži šuneliai. Jie supranta, kad liko vieniši. Nerimastingai blaškosi du katinėliai. O tvarte žvengia arklys. Jie nebeturi savo šeimininko, jis niekada nebegrįš, nebeapkabins, nepaglostys. Vienišas, liūdnas stovi namas tarsi istorijos knyga. Jei jis galėtų prakalbėti, daug papasakotų, oi daug... Kažkur tolyn nuaidėjo to kaimo klegesys, šurmulys, kažkur toli rūkuose sutirpo armonikos melodija. Tik apaugusi, apleista, užvargusi Rovėjos upelė dar čiurlena ir ežeras neramiai šiaušia bangeles, gailiai klykauja gervės...
Su Maryte nusprendėme sugrįžti į tuščią Kubilių kaimą ir jame paieškoti gyvybės.
Kubilių kaimo ulyčioje prie paskutinio kaimo gyventojo Alfonso Meškėno, savo brolio kiemo, lūkuriuoja jo sesuo Genutė Butėnienė, jos sūnus Vytautas ir mūsų Marytė.
– Ulyčioje prieš keliasdešimt metų buvo 14 sodybų. Brolis Alfonsas šiame name gyveno 40 metų. Jo žmona Irutė (Jakubonytė) – vietinė, iš pamiškės. Mūsų su Alfonsu gimtinė – Kvetkai, – prisimena Genutė.
Namas – įspūdingas, didžiulis. Su trim kaminais. Langai – baltomis langinėmis. Marytė išmatuoja : namo ilgis – 24 žingsniai.
– Namas buvo toliu apkaltas, todėl ir pradėjo irti, trūnyti, – pastebi Vytautas.
Pašnekovai atkreipia dėmesį: namui apie 200 metų. Ant namo sienos išdegintas ir numeris: 47. Pasakojama: tai baudžiauninkų prižiūrėtojo, vaito namas... Tas atsikišęs iš namo rąstas ne šiaip sau. Tai barometras, pagal kurį spėliodavo orus. Rąstas – iš raudonosios eglės. Prieš lietų rąstas sienoje persisuka į šoną...
Visas Alfonso triūsas – alyvų, narcizų, svarainių žieduos. Braškių lysvės jau susipynusios į kilimą. Jų ūsai išsišakoję, išsiraizgę. Veržiasi per tvorą. Sodas senas. Viena sutrūnijusi obelis vėtros išsukta šaka. Šaka lyg nusvirusi ranka. Vienintelė žydi. Inkiliukuose čiulba paukšteliai.
– Alfonso pelėdoms inkilai net padaryti, – rodo į aukščiausius medžius Marytė.
Prie lango į žoles įsisupęs murkso suolelis. Atšerpetojęs, apšepęs kaip senolio barzda.
– Alfonsas buvo užkietėjęs žvejys. Ant to šito suolelio brolis skutinėdavo žuvį, – atsidūsta Genutė.
Ant namo sienos Alfonso trofėjus – lydžio galva. Kabo Alfonso vyriškos kelnės. Ir bučelis.
Vytautas atrakina namo duris.
– Alfonsas sėdėdavo prie šito lango, – sako Genutė.
Ant visų langų dar kabo užuolaidos.
Ilsisi žvejo Alfonso spiningas. Vytautas iš kertės ištraukia ir seną valties irklą. Irklas – ant kastuvo.
– Paprastų kaimo žmonių trobų lubos būna žemutės, o čia – aukštos. Krosnis – koklinė. Be šiberių... – išskirtines detales vardija Marytė.
Ant kambario sienų paskutinės šių namų šeimininkės Irutės rankų darbo puošmenos. Pinikai. Spintos durys praviros. Kelios moteriškos palaidinės, suknelės – ant pakabų. Paveiksle besišypsantis popiežiaus Jono Pauliaus veidas. Maldaknygė atversta. O verbos, jau trupančios, bet išsaugojusios savo spalvas. Poezijos rinktinė. Pirmame puslapyje poeto Algimanto Baltakio eilės: „Nėra mirties, yra mintis...“ Ir dainų plokštelė su lietuvių liaudies melodijomis: „Kai aš turėjau kaime mergelę“, „Vestuvinis maršas“... Mano pašnekovai veltui ieško senovinio patefono. Dingęs. Baltos suplėšytos žąsų plunksnos taip ir nebesukimštos į dūknas, pagalves. Išbirusios kaip balti vyšnių žiedai. Ant taburetės guli avikirpės žirklės. Alfonsas buvo ne tik žvejas, bet ir vyndarys. Didžiuliame butelyje sudžiuvę gal obuolių, gal vyšnių, o gal serbentų vyno lašai... Duonkepėje krosnyje be darbo likusi ližė, medinė mentė ilgu kotu duonai pašauti į krosnį... Nieko niekam nebereikia? Ūkininkui Vytautui radybų – dėdės Alfonso valstietiškas padargas. Kaupikas. Kaupiko Vytautas tai jau nebepaliks rūdyti. Išsiveš namo.
– Prie virtuvės – rūkykla. Įdomus tas langelis, velnio akis, prieš pat krosnį. Kai krosnyje ugnis kūrendavosi, langelyje atsispindėdavo šviesa. Prietemoj vaikai ulyčia eidami tą švieselę matydavo, jos labai bijodavo ir namo parbėgę sakydavo, kad matė velnio akį šviečiant. Tėvai kartais savo neklaužadas ta velnio akimi ir pagąsdindavo, – pasakoja Marytė.
Suvirkauja užrakinamos namo durys.
Ulyčia – pro kvepiantį alyvų krūmą. Karklas plėšos pūkus. Kitoje kelio pusėje moja senas plačiašakis kaštonas. Vytautas pasakoja: kai ūkininkai važiuoja su kombainais per ulyčią į savo laukus, kombainas savo šakomis jiems stoja kelią. Kaštono šakos lūžta, džiūsta. Kažkas šakas apgenėjęs.
Gervės palei Rovėją atšokusios vestuves. O pempės klykia laukuos. Nebėr joms kur perėtis...
– Tiek nedaug trūksta. Tik kad šunys lotų ir gaidžiai giedotų. Ir kaimas vėl atgytų, – Marytė mus atvedė prie išblaškytų riedulių.
Štai kur išgulę visi Kubiliai. Baudžiavą, antrojo pasaulinio karo frontą atlaikė, o sutrypė juos melioracija. Iš kaimo liko tik nebylių akmenų krūva. Tiek tų Kubilių...
