Naujausios
Prarastas Antanas Krištopaitis
Gegužės 6 dieną, likus tik 14 dienų iki 90— tojo gimtadienio, mirė vienas iškiliausių dailininkų, kraštotyrininkas, teatro dekoratorius, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiaus kavalierius Antanas Krištopaitis. Šiauliai neteko ne tik legenda tapusio dailininko. Neteko ir didžiosios jo kūrinių dalies, nors kūrėjas siūlė, bet miestui jų nereikėjo. Bet įvertino kolekcininkai.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Iškeliaujantys
A. Krištopaičio buto duris atvėrusi Zita Paplauskaitė — Reizmanienė, dailininko pusseserės dukra, kviečia į vienintelį mažytį dailininko kambarį. Moteris paskutinius ketveris metus slaugė pasiligojusį dailininką.
Dalis paveikslų, įtrauktų į testamentą, dar kabo ant sienų. Nemaža dalis nerėmintų darbų — akvarelių ir aliejinės tapybos — išdėliota po visą kambarį, jie dar ieškos savo namų. Didžioji dalis geriausių kūrinių iškeliavo dar esant gyvam dailininkui.
Atvirukų, unikalių jo paties iliustruotų vokų kolekcijos — senuose, laiko nurudintuose segtuvuose. Meno albumai, knygos apie meną dar tebėra iš plytų ir lentų dėl nepriteklių sumeistrautoje „sekcijoje“.
Spintoje tebekabo galifė kelnės, kareiviški diržai, kiti asmeniniai Šiaulių legendos daiktai.
Testamentas
„Tik šis Antano autoportretas priklausys Šiaulių “Aušros“ muziejui“, — pagauna žvilgsnį į ant sienos kabantį paveikslą Zita.
A. Krištopaičio teptukui priklauso apie 60 autoportretų, kurie, kaip unikali ekspozicija, 1996 metais įrašyta į Lietuvos rekordų knygą.
Tik po kurio laiko Zita prasitaria, kad likus maždaug pusmečiui iki mirties A. Krištopaitis pakeitė savo testamentą — iš jo išbraukė „Aušros“ muziejų, palikdamas jam tik vieną vienintelį autoportretą. Iš jo A. Krištopaitis žvelgia išdidus, atlapotais kailiniais.
A. Krištopaičio bičiulis Vytenis Rimkus mena, kad ne kartą su juo kalbėjęs apie tai, kad visą kūrybos palikimą reikia užrašyti „Aušros“ muziejui.
„Jiems nieko nereikia...“, — prisimena dėdės Antano žodžius apie Šiaulių muziejų Zita.
Įsigijo tik tarybiniais metais
Šiaulių „Aušros“ muziejus iš A. Krištopaičio pirmąją akvarelių kolekciją įsigijo 1977 metais: 100 vėjo, garo, vandens malūnų akvarelių.
Kita kolekcija „Bažnyčios, varpinės, koplyčios“ — 525 akvarelės — muziejaus pradėtos pirkti 1978 metais, nupirktos per kelerius metus. Muziejus turi vieną akvarelę iš ąžuolų kolekcijos, keliolika Šiaulių miesto vaizdų.
„Aušros“ muziejaus Dailės skyriaus vedėja Odeta Stripinienė sako, kad kol kas A. Krištopaičio akvareles, esančias muziejuje, galima pamatyti tik virtualioje parodoje muziejaus svetainėje internete. Visą kolekciją ten muziejus perkels vėliau.
„Neįmanoma muziejuje surengti nuolatinės bent dalies A. Krištopaičio darbų parodos. Neturime patalpų“, — paaiškino O. Stripinienė.
Nepriklausomybės metais muziejus neįsigijo nė vieno A. Krištopaičio darbo.
„Siūlė mums A. Krištopaitis savo kolekcijas padovanoti, bet su sąlyga, kad išleistume dovanotų darbų albumą. Mes neturėjome pinigų albumui“, — sakė “Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza.
Muziejininkams teko gudrauti
Buvusi „Aušros“ muziejaus Dailės skyriaus vedėja Augenija Jovaišaitė prisiminė: kai muziejus pirko A. Krištopaičio paveikslus, jo kūryba jau buvo labai vertinama, nors autorius — “sibiriakas“. Tuokart tai buvo uždrausta tema. A. Krištopaitis artimai bendravo su muziejininku šviesios atminties Vincu Vaitekūnu.
A. Jovaišaitė ir kiti muziejininkai turėjo teko gudrauti dėl A. Krištopaičio bažnyčių ir cerkvių akvarelių.
„Jas pavadinome liaudies architektūros paminklais, kad leistų eksponuoti, po to ir nupirkti. Jau tada buvo nuojauta, kad A. Krištopaitis buvo vienas pačių didžiausių miesto menininkų. Muziejui tais laikais norėjosi daug ko, bet ne viskas buvo galima“, — sakė A. Jovaišaitė.
Ne pinigai buvo svarbu
A. Jovaišaitė mena, kad kai kurie A. Krištopaičio darbai galėjo būti pirkti po 25 rublius. Nemažai darbų oficialiai tebuvo įvertinta vos po 6 rublius. A. Krištopaitis tada sutikdavęs ir už tiek, kad tik darbai liktų miestui ir jo žmonėms.
Tuometiniam muziejaus direktoriui Edvardui Cicėnui, tekdavo pagudrauti, kad dailininkas nebūtų nuskriaustas — pirkdavo popieriaus, kitų dailės priemonių ir taip atsilygindavo dailininkui už neprimokėtą sumą.
„A. Krištopaičiui svarbiau buvo ne kokią sumą muziejus gali sumokėti, o tai, kad darbai būtų muziejuje, nes tai pats tinkamiausias kelias tokio lygio kūrybai“, — sakė A. Jovaišaitė.
Be tarybiniais laikais nupirktų A.Krištopaičio darbų nei miestas, nei muziejus daugiau neturi nieko.
„Bukumas“
A. Krištopaitis „Aušros“ muziejui siūlytą padovanoti malūnų akvarelių kolekciją vėliau padovanojo iš Šiaulių kilusiam kolekcininkui Edmundui Armoškai. Nei miestas, nei muziejus nerado savo milijoniniuose biudžetuose pinigų A. Krištopaičio albumams už dovanotus unikalius paveikslus išleisti.
„Daug matau miesto valdžios tingėjimo, nesupratimo, pasyvumo, gal net bukumo, — sakė E. Armoška. — Reikia branginti ir dirbti miestui su tokio lygio žmonėmis, koks buvo A. Krištopaitis“.
Kolekcininkas mano, kad miestas, nepasirūpinęs turėti A. Krištopaičio darbų, prarado daug. Kolekcininko nuomone, A. Krištopaičio darbai unikalūs daugeliu prasmių: istorine, menine, dokumentine, patriotine.
„Tai labai įdomus ir vertingas, puikus palikimas. Ypač malūnų kolekcija, kurta 20 metų: Lietuvoje tokių daugiau nėra. Aš ją turiu, nors ją galėjo turėti miestas, ir niekada jos neparduosiu, galbūt kokiam muziejui kada nors dovanosiu“, — sakė E. Armoška.
Didelė ir labai vertinga A. Krištopaičio kūrybos dalis, pasak E. Armoškos, nugulė privačiose kolekcijose.
Po tam tikro laiko A. Krištopaičio darbai, pasak kolekcininko, pasirodys kolekcininkų aukcionuose ir jų kaina bus labai didelė, nes jų vertė auga kasmet.
Teatro žmonės nereikalingi?
„Antanas paliko man dar daug darbo“, — sklaidydama likusių akvarelių lakštus A. Krištopaičio bute šypsosi Zita.
Dalis darbų bus išdalyta giminėms — tokia buvusi paties Antano valia.
„Bet ką daryti su darbais, kuriuose įamžinti konkretūs teatro žmonės, scenos iš Šiaulių dramos teatro spektaklių? Kaip juos visus surasti ir jiems atiduoti?“, — klausia Zita.
Aktorius ir teatro vadovas Antanas Venckus visu ūgiu su teatriniu kostiumu. Aliejumi tapytas šviesios atminties aktoriaus Liudo Dapšio portretas, aktorės Emilijos Dalios Cinauskaitės portretas su kostiumu iš spektaklio „Kaip žydėjimas vyšnios“.
Šiaulių dramos teatras galėtų turėti puikią ilgamečio teatro dailininko dekoratoriaus A. Krištopaičio tapytų teatro žmonių galeriją.
„Antanas žinojo, kad teatrui tų darbų nereikia. Kai ką iš darbų buvo pasiūlęs, bet teatras neturi kur dėti“, — sakė Zita.
Diplomas prieš talentą
Tarp portretų ir pirmojo Šiaulių vaikų dailės mokyklos direktoriaus J. Samulionio portretas.
Gal miesto vaikų dailės mokyklai galėtų būti padovanota dar keletas Šiaulių dailės patriarcho A. Krištopaičio darbų?
Zita numoja ranka, leisdama suprasti, kad ir jiems kažin ar reikia. Domėtasi, jie ir taip neturį kur dėti paveikslų.
„Kai prieš keletą metų buvo išleistas Šiaulių dailininkų katalogas A. Krištopaičio ten nebuvo. Matai, aš be diplomo... ne dailininkas...“, — prisimena Antano nuoskaudą Zita.
Dėl diplomo A. Krištopaitis nebūdavo anksčiau įsileidžiamas ir į miesto dailininkų metines parodas.
Muziejus bute
„Ar žydi Pinkauskaitė?“, — A. Krištopaitis, dar gulėdamas ligoninėje klausdavo Zitos.
„Pinkauskaitė visada žydės“, — žino Zita. Tame pačiame bute, kur ne vieną dešimtmetį gyveno A. Krištopaitis, yra gyvenusi kita legenda — Šiaulių dramos teatro primadona Potencija Pinkauskaitė. Beveik po A. Krištopaičio buto lango — P. Pinkauskaitės bareljefas. Nebūdavo vasaros, kad ant A. Krištopaičio palangės iš lauko nežydėtų gėlės.
A. Krištopaitis savo butą testamentu paliko Zitai su teise perleisti jį tik giminės žmonėms.
Muziejaus šiame bute kol kas nebus. Nors A. Krištopaitis yra turėjęs tokių minčių.
Artimas A. Krištopaičio bičiulis, ištikimas barzdaskutys, kai dailininkas jau gulėjo ligos patale, karininkas Algirdas Ulčinas pasakojo, kad A. Krištopaitis, garbinęs viską, kas susiję su karių amunicija, technika, uniformomis, karo istorija, buvo sumanęs butą užrašyti Kunigaikščio Vaidoto batalionui, kad čia būtų įkurtas karinės tematikos muziejus. Tačiau batalioną iš Šiaulių iškėlė į Ruklą ir ši idėja žlugo.
A. Krištopaitis buvo sukaupęs gausią Lietuvos kariuomenės uniformų atviručių kolekciją, kurią paliko A. Ulčinui. Nemažą dalį paveikslų karine tematika A. Krištopaitis paliko Vilniaus karininkų ramovei, dalį — Kunigaikščio Vaidoto batalionui.
Blusos skūra
„Antanui sakydavau, kam jis tiek visko per gyvenimą sukaupė, jog netelpa nei namuose, nei muziejuose. “Jeigu daiktas didesnis už blusos skūrą — nešk namo“, — Antano Krištopaičio žodžius prisiminė jo giminaitė.
Zita pasiliks vienintelę vertybę — A. Krištopaičio viso gyvenimo kūrinių kopijas. Originalai kažin, ar kada sugrįš į Šiaulius.
AUTOPORTRETAS: Apie 60 Antano Krištopaičio autoportretų kolekciją, kuri buvo pripažinta Lietuvos rekordu, pasklido daugiausia į giminių namus. Dalis autoportretų dar likę namuose ir po dailininko mirties.
PALIKIMAS: Zita Paplauskaitė — Reizmanienė, slaugiusi dailininką, sako, kad milžiniška dalis jo kūrybos palikimo iškeliavo iš buto dar jam gyvam esant, tačiau liko dar nemažai kūrinių, kuriais teks pasirūpinti.
ATMINTIS: 2007 metai. Antanas Krištopaitis tada turėjo kuo džiaugtis — tik ką tada buvo išleistas jo pirmasis kūrinių albumas iš malūnų kolekcijos.
TEATRAS: Dailininko bute liko teatro žmonių portretai.
GENEOLOGIJA: Antanas Krištopaitis giminei paliko unikalų geneologinį medį — vos atkeliamą didžiulį albumą su penkiasdešimčia senosios giminės žmonių portretų, giminės dokumentais, žemėlapiais, kur likimas blaškė jo giminę. Iš nuotraukos tapytas A. Krištopaičio senelis Pranas Krištopaitis.
TUŠTUMA: Daugelis paveikslų iš namų iškeliavo dar dailininkui esant gyvam.
MUZIEJUS: Šiaulių „Aušros“ muziejaus Dailės skyriaus vedėjos Odetos Stripinienės rankose A. Krištopaičio tapyta Aukštelkės bažnyčia, kurią drauge su kitais kūriniais muziejus įstengė įsigyti tik tarybiniais metais.
Jono TAMULIO, Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Antanas Krištopaitis
(1921 05 21, Valdomai, Gruzdžių valsčius — 2011 05 06 Šiauliai). Palaidotas Gruzdžių kapinėse.
Mokėsi Valdomų pradinėje mokykloje, Šiaulių berniukų gimnazijoje. 1940 metais abiturientas Antanas Krištopaitis buvo areštuotas, po dviejų metų nuteistas ir išvežtas į Rusiją 10-čiai metų kalėti. Kalėjimuose ir lageriuose, Urale ir Sibire praleido 17 jaunystės metų. Tremtyje dirbo lagerio dailininku, vėliau dailininku Ulan Udės operos ir baleto teatre, sukūrė scenografiją 14 operų ir baletų.
1958 metais grįžo į Lietuvą, į Šiaulius. 1958— 1982 metais Šiaulių dramos teatro vyresnysis dailininkas dekoratorius, dekoracijų cecho vedėjas, dekoravo daugiau nei 120 spektaklių.
Važinėdamas po Lietuvą nuliejo ir nupiešė apie 600 bažnyčių, apie 200 malūnų, daug istorijos ir gamtos paminklų.
Išleisti trys dailininko kūrinių albumai: „Lietuvos malūnai Antano Krištopaičio akvarelėse“, “Lietuvos bažnyčios Antano Krištopaičio akvarelėse“, “Lietuvos medžiai Antano Krištopaičio akvarelėse“.
1997 metais įteiktas Mikelio prizas už aktyvų dalyvavimą Šiaulių kultūros gyvenime, kraštotyros darbe, istorinio, architektūrinio paveldo fiksavimą.
2001 metais įteikta Pelikso Bugailiškio premija.
2003 metais rugsėjo 11 dieną suteiktas Šiaulių Garbės piliečio vardas,
2007 metais prezidentas Valdas Adamkus A. Krištopaičiui įteikė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžių.