Naujausios
Po rektoriaus rinkimų: į priekį ar atgal?
Praėjusią savaitę Šiaulių universiteto taryba išrinko rektorių. Suskaičiuoti studentai. Ką žada tuoj po rinkimų rezultatų paskelbimo išrinkto universiteto rektoriaus Donato Jurgaičio ištarti žodžiai: „Vyks rutininiai darbai. Universitetas pasikeis palaipsniui“?
Apie tai, koks turi būti Šiaulių universitetas ir kas jo laukia – naujosios universiteto tarybos nariai: verslininkas, politikas, asociacijos „Jupoja“ direktorius Vidmantas JAPERTAS, mecenatas, verslininkas, politikas Ramūnas KARBAUSKIS ir buvęs Šiaulių universiteto profesorius, dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Socialinės ir politinės teorijos katedros vedėjas Gintautas MAŽEIKIS.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
KELIAS: Kokiu keliu universitetą ves naujai išrinktas Šiaulių universiteto rektorius Donatas Jurgaitis – reformų ar rutinos?
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Reikia iššūkių ir asmenybių
– Kaip vertinate universiteto rektoriaus rinkimų rezultatus? – klausėme Vidmanto JAPERTO.
– Iš universiteto bendruomenės D. Jurgaitis gavo absoliutų palaikymą jau pirmajame ture. Svarbiausia, kad rektorius yra išrinktas. Rektorius tiek savo rinkimų kalboje, tiek, įsivaizduoju, ir tolesniame komunikavime su visuomene, universiteto bendruomene nevengia atsakomybės už tai, kokį universitetą šiandien turime, kad universitetui reikalingos gana didelės permainos. Reikalingos permainos ne griaunant ir statant iš naujo, o drąsiai priimant naujus iššūkius, ieškant visiškai naujų formų.
Turėjau slaptą viltį, kad pretendentai iš šalies į universiteto rektorius norės ir nepabijos susitikinėti su universiteto bendruomene, tačiau to nebuvo. Žmones trikdo nežinios baimė.
Nenoriu pasakyti, kad tarybos pasirinkimas, renkant universiteto rektorių, nėra geriausias. Galėjo būti ir blogesnių pasirinkimų. Išorinių pretendentų, kurie visiškai nekeltų jokių abejonių, – nebuvo.
– Ką, manote, reikia keisti universitete?
– Daug ką. Universitete egzistuoja blogybė, kad visiems patiko situacija, kai žmonės nenorėjo prisiimti iššūkių, visiems buvo gerai pasidalyti pyrago dalį. Toks ėjimas yra netenkintinas.
Universitetui reikia kalbėtis su išore – verslu, miesto bendruomene. Nes universitetas miestui yra reiškinys, o ne šiaip sau struktūra. Universitetas yra miesto elitas, kuris turėtų miestą timptelėti į viršų. Todėl miesto elitas neturi bijoti prisiimti atsakomybės už jokias sritis. Manau, kad universiteto bendruomenė tą privalės daryti.
Linkiu naujam rektoriui drąsiai formuoti naują komandą žmonių, kurie sakytų, kad reikalingos permainos ne griaunant, o kuriant, pritraukiant aktyviąją bendruomenės dalį – politikus, verslininkus, kultūros sluoksnius. Universitetas turi būti atviresnis.
Nelinkėčiau pasirinkti stručio vaidmens – kišti galvą į smėlį ir laukti, kol tau išspardys užpakalį.
– Kokias praeities opas universitetui reikia išsioperuoti?
– Buvusiai universiteto vadovybei negaliu atleisti, kad universitetas savo rankomis numarino Mokslo ir technologijų parko idėją. Tai buvo vienas iš pirmųjų Lietuvoje bandymų koordinuoti verslo ir universiteto pajėgas, kad sukurtume kažką visiškai naujo. Kiti universitetai sukūrė tokias struktūras, o mums belieka juos vytis.
Sunkiai man suprantamas universiteto fakulteto vadovo oponavimas kūrybinių industrijų – Menų fabriko – atsiradimui Šiauliuose. Nematyti perspektyvų, kurios atsiveria, – man nesuprantama. Tokių „nematymo“ perspektyvų universitete yra gana daug ir su tuo kažką reikia daryti.
Universitetas, išsikėlęs sau tikslus ir pasirinkęs šūkį „Viskas vyksta čia“, padarė elementarią klaidą – užsidarė nuo visko. Nes suvokimas, kad viskas vyksta „čia“ (universitete) – narcicizmas. Universiteto bendruomenė turi būti miesto bendruomenės nariai.
Didelė klaida negirdėti, ką sako žmonės, kurie išėjo iš universiteto. Tie žmonės, turiu vilties, turi ką pasakyti: kaip reikėtų keistis, ką reikėtų keisti.
– Kaip reaguojate į vis netilstančias kalbas, kad Šiaulių universitetas arba bus uždarytas, arba prijungtas prie kito universiteto?
– Mane trikdo tai, kad kažkas Vilniuje prisiėmė arbitro vaidmenį ir nuspręs, kaip turėtų būti su Šiaulių universitetu. Jiems tokios teisės niekas nesuteikė. Antra, tie žmonės, kurie mąsto, kad Šiaurės Lietuva gali būti be universiteto, yra Lietuvos kenkėjai. Tokia jų politika tiesmukiška, kišeninė ir neperspektyvi.
Tokių žmonių, kuriems egzistuoja tik Vilnius ir visa kita Lietuva, pas mus gana daug. Viskas priklausys nuo to, kiek mes sugebėsime susitelkti, patys įrodyti, kad universitetas gali integruotis į bet kurias miesto, regiono gyvenimo sritis – visos durys atviros. Reikia tik asmenybių.
Reikia savos nišos
– Universitetas pradėjo naują etapą. Kokį kelią turi rinktis, kad išliktų? – klausėme Ramūno KARBAUSKIO.
– Mano įsitikinimu, Šiaulių universitetas turi rinktis humanitarinę, mokytojų rengimo kryptį. Tačiau suprantu, kad išrinktas rektorius tuo keliu neis.
Šiaulių universitetas jau ilgą laiką eina kita kryptimi, kuriai nelabai matau ateities ir sunku čia įžvelgti ypatingų pokyčių.
Bandymas kalbėti, kad Šiaulių universitetas ruoštų specialistus verslui, yra truputį keistas, nes verslo Šiauliuose ne tiek ir daug. Todėl tikėtis, kad verslas užsakys daug absolventų ir jiems čia atsiras labai daug darbo, sudėtinga.
Mūsų regiono verslo pagrindas yra žemės ūkis. Rengti žemės ūkio specialistus skambėtų patraukliai, bet jeigu Aleksandro Stulginskio universitetas nesurenka pakankamai studentų, kaip juos surinktų Šiaulių universitetas?
Universitetui pasirinkus humanitarinę kryptį, dideliame ir gana stipriame regione mokytojų ir kitų humanitarinių specialybių žmonių reikės. Humanitarinėje srityje Šiauliai gali plėtoti savo išskirtinumą ir pasiekti tam tikros lyderystės šalies mastu.
Ruošti gerus humanitarinių mokslų specialistus, mokytojus, etnokultūros specialistus. Tame matyčiau universiteto proveržį.
Viena pagrindinių Šiaulių universiteto klaidų, kad universitetas ilgą laiką bėgo nuo humanitarinės krypties, nuo to, kas gali būti stipriausia šiame universitete.
– Kaip vertinate išrinktojo rektoriaus galimybes?
– Bus dirbama su tokiu rektoriumi, koks yra išrinktas. Aš ne tam atėjau dirbti į Tarybą, kad sėdėčiau ir klausyčiausi. Atėjau išsakyti savo nuomonės ir ją pagrįsti.
Tikiuosi, kad bus diskusijų dėl universiteto krypties, vizijų. Kol vyko rinkimai, pokalbiai sukosi daugiausia apie universiteto skolas, apie reformas, apie universiteto vadybą. Tačiau, manau, didžiausia problema yra ne universiteto vadyba, o tai, kur universitetui rasti savo nišą.
Naujų iššūkių bus priversti imtis
– Universiteto rektoriaus rinkimuose laimėjo konservatyvios pažiūros, – „Šiaulių kraštui“ sakė Gintautas MAŽEIKIS.
– Žmonės, kurie laikosi konservatyvių pažiūrų, kurie remia vienas kitą, laimėjo jau ne pirmus ŠU rinkimus. Tai rodo, kad pagrindinė universiteto bendruomenės dalis nusiteikusi vengti stiprių arba radikalesnių žingsnių, didesnių reformų. Nors, mano manymu, senas/naujas rektorius bus priverstas jų imtis.
Manau, universitetas iš esmės turės keistis, nepriklausomai nuo to, koks yra rektorius. Turės keistis ir tie asmenys, kurie jį remia, ir tam yra bent keletas labai svarbių iššūkių.
Pirmiausia, jau anksčiau, dirbdamas laikinuoju rektoriumi, Donatas Jurgaitis suprato, kad reikia spręsti įvairias nekilnojamojo turto – pastatų – problemas, kurios yra nesuderintos su universitete studijuojančių studentų skaičiumi. Tai didelis iššūkis.
Antras dalykas, kuriam D. Jurgaitis galbūt ne visada buvo pasirengęs, reformuodamas skyrius, – rengti projektus įvairiems struktūriniams fondams tam, kad renovuotų turimą technologinę bazę, kad padėtų technologijų fakultetui ir kitų gamtos mokslų specialybėms. Turint omenyje, kad tas atsinaujinimas labai brangus, o pinigų, surenkamų iš studentų už mokslą, krepšelius, vos ne vos pakanka atlyginimams ir skoloms padengti.
Norint universitetui bent kiek konkuruoti ar apskritai – išlikti, kurti naujas technologines, gamtos mokslų specialybes, neišvengiamai reikės atsigręžti į konkuravimą įvairiuose finansavimo fonduose. Ši sritis, mano manymu, Šiaulių universitete yra gerokai apleista. Kiti universitetai labai daug investuoja į šias sritis, turint omenyje, kad tai vienintelis atsinaujinimo šaltinis. Kitų atsinaujinimo šaltinių universitetai tiesiog neturi. Todėl šioje srityje reikės labai didelės reformos.
Struktūriniai ar fondų pinigai neaišku, kada pasirodys Šiaulių universitete, nes tai ilgalaikiai procesai. Be to, pats universitetas turi įnešti savo dalį. Bet kokiu atveju, norint atsinaujinimo, galimybės įnešti savo dalį į projektus, būtina bus subalansuoti finansus. Todėl rektorius neišvengiamai turės ieškoti išteklių, kur dar galima susispausti. Matant, kad fakultetuose jau beveik nebėra kaip mažinti nei etatų, nei atleisti žmonių, neišvengiamai rektorius dar labiau turės reformuoti administracinį sektorių. Toks susispaudimas negali būti populiari reforma.
Turint omenyje geopolitinę, politinę situaciją, Švietimo ir mokslo ministerija tikrai negaus daugiau pinigų – biudžetas, skiriamas švietimui, gali net ir mažėti. Todėl universitetų situacija nuo to nepagerės. Vadinasi, universitetai, tokie, kaip Šiaulių ar Klaipėdos, turės galvoti, kaip užsidirbti daugiau. Vadinasi, idėja būti regioniniu universitetu, kas reiškia, remti regiono kultūrą, pedagogiką, socialinį darbą – nėra komerciniai projektai. Šiuos projektus visi universitetai plėtoja valstybės sąskaita. O jeigu tos sąskaitos bus vis mažiau, reikės atsisukti ne apskritai į regioną, o į rinką, tai yra – į komercinę pusę bei suderinti humanitarinius, socialinius ir menų fakultetų aspektus su rinkos iššūkiais. Tai bus nelengva.
Girdint, kad sakoma, jog rutiniškai toliau plėtosime darbus ir palaikysime savo konservatyvią dėstytojų komandą, stipresnių žingsnių nedarysime, tai veikiau yra gražūs ir raminantys žodžiai. Mano manymu, naujai išrinktas rektorius, puikiai žinodamas situaciją universitete, bus priverstas imtis stipresnių žingsnių. Kitaip neįmanoma.
Naujai išrinktam rektoriui reikės susirasti ir žmogiškųjų išteklių. Kur ir kaip jis tuos žmogiškuosius išteklius suras, jo sprendimų reikalas.