Naujausios
Pigiausi pirkimai tampa brangiausi
Vyriausybėje ir Seime besitęsiant diskusijoms, kaip reikėtų pakeisti Viešųjų pirkimų įstatymą, verslo atstovai ir mokslininkai vieningai tvirtina: svarbiausia įteisinti nuostatą, kad daiktą arba paslaugą būtų galima pirkti ne tik pagal mažiausios kainos kriterijų. Taikant tik jį, pirkinys dažnai būna prastos kokybės ir ilgainiui jam išleidžiama net daugiau pinigų dėl brangesnės eksploatacijos, nuolatinio remonto. Be to, pigiausias paslaugas siūlančios įmonės tai gali padaryti tik todėl, kad moka algas vokeliuose. Tad valstybė ir čia pralošia.
 |
| Viešųjų pirkimų tarnybos vadovas Žydrūnas Plytnikas ELTA nuotr. |
Daug naujovių
Ūkio ministrė Birutė Vėsaitė yra pateikusi Viešųjų pirkimų įstatymo pataisas, kurioms įsigaliojus viešieji pirkimai būtų privalomi ir politinėms partijoms, kaip buvo iki šių metų pradžios. Numatoma suteikti daugiau skaidrumo, nustatant, kad pasiūlyme nurodyta prekių, paslaugų ar darbų kaina, išskyrus jos sudedamąsias dalis, nebūtų laikoma konfidencialia informacija. Nauja būtų ir tai, kad pirkimas mažos vertės viešuoju supaprastintu pirkimu būtų laikomas, kai prekių ar paslaugų pirkimo vertė yra mažesnė nei 200 tūkst. litų (šiuo metu – 100 tūkst. litų), o darbų pirkimo – 1 mln. litų (šiuo metu – 500 tūkst. litų).
Tačiau svarbiausia yra ši nauja nuostata: „Perkant prekes, paslaugas ar darbus pateikti pasiūlymai gali būti vertinami vadovaujantis ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo arba mažiausios kainos kriterijumi. Vykdant projekto konkursą ar perkant menines, kultūrines paslaugas, pateikti pasiūlymai gali būti vertinami pagal perkančiosios organizacijos nustatytus su pirkimo objektu susijusius kriterijus, kurie nebūtinai turi remtis mažiausia kaina ar ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo vertinimo kriterijumi“.
Projekte numatyta, kad ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas išrenkamas pagal perkančiosios organizacijos nustatytus su pirkimo objektu susijusius kriterijus. Tokiais kriterijais, be kainos, būtų kokybės, techninių privalumų, estetinių ir funkcinių charakteristikų, aplinkosaugos charakteristikų, eksploatavimo išlaidų, veiksmingumo, garantinės priežiūros ir techninės pagalbos, pristatymo datos, pristatymo laiko arba užbaigimo laiko kriterijai.
Nelogiška tvarka
Verslininkų teigimu, ir šiuo metu leidžiama perkant remtis ne mažiausios kainos, o ekonominio naudingumo kriterijais, tačiau valstybės ir savivaldybių institucijos, kadangi tai nėra aiškiai reglamentuota, paprastai bijo pirkti brangiau, kad nebūtų apkaltintos išlaidavimu.
Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos vykdomasis direktorius Rimvydas Pranaitis piktinasi dabartine tvarka, kad pirkimai vykdomi atsižvelgiant į mažiausios kainos pasiūlymus.
„Mūsų asociacijai, savaime aišku, labiausiai rūpi pirkimai, susiję su projektavimu. Mes siūlome, kad projektavimo darbai nebūtų pasirenkami vadovaujantis mažiausios kainos kriterijumi, nes tai yra nelogiška. Visų pirma, pralaimi valstybė, nes nuperkamos prasčiausių firmų paslaugos. Projektas dažniausiai būna nevykęs, todėl prireikia pinigų papildomiems projektavimo darbams. Intelektinių paslaugų kainos iš viso iš anksto nustatyti neįmanoma. Todėl turi būti perkama pagal naudingiausią pasiūlymą – ką konkreti firma gali padaryti. O paskui kaina galėtų būti derybų objektas“, – tvirtino R. Pranaitis.
Kam pirkti šlamštą?
Anot jo, Viešųjų pirkimų tarnybai tokie pasiūlymai buvo pateikti prieš ketverius metus, tačiau jokio atsako nesulaukta. Projektuotojai pirmadienį ketina susitikti su tarnybos vadovu Žydrūnu Plytniku ir aiškintis, kodėl taip yra.
„Ir su visuomene buvo aptarta. Tačiau kažkodėl pirkimai toliau tebevyksta mažiausios kainos pagrindu. O tai yra nesąmonė. Pagal ekonominį naudingumą pirkti leidžiama ir dabar, tačiau nėra detalesnio paaiškinimo, todėl tokių pirkimų savivaldybės, valstybės institucijos vengia“, – stebėjosi R. Pranaitis.
Jam antrino ir Lietuvos statybininkų asociacijos vadovas Adakras Šeštakauskas. Tiesa, jis nedaugžodžiavo ir buvo itin kategoriškas.
„Pirkimai pagal mažiausios kainos kriterijų yra nesąmonė, absurdas. Jokiais būdais to negalima palikti. Kaip galima tokiam dalykui pritarti? Juk už mažiausią kainą galima nupirkti tik prasčiausią daiktą, prasčiausias paslaugas“, – įsitikinęs A. Šeštakauskas.
Sunku rasti išeitį
Panašios nuomonės laikėsi ir Lietuvos mokslų akademijos narys ekspertas, Vilniaus universiteto profesorius habil. dr. Artūras Žukauskas. Tiesa, jis pridūrė, kad tokioje korumpuotoje valstybėje kaip Lietuva leidžiant pirkti ne už mažiausią kainą kyla korupcijos, pinigų švaistymo pavojus. Tačiau esą ir palikti taip, kaip yra, negalima.
„Problema ta, kad netaikant mažiausios kainos kriterijaus pirkimai taptų neskaidrūs. Tą sakantys politikai yra teisūs. Ekonominio naudingumo kriterijų taikyti yra sunku dėl dviejų priežasčių. Pirmas dalykas – kaip surašyti kriterijus, kuriais remiantis būtų galima pirkti. Kai vyko diskusija, aš vienai Specialiųjų tyrimų tarnybos darbuotojai pasiūliau susirašyti kriterijus važiuojant į „Akropolį“ pirkti batų. Juk tai neįmanoma. Įmanoma tik pirmiau išsirinkti batus ir pagal juos surašyti kriterijų lentelę. Kriterijai visada bus pritaikyti konkrečiam poreikiui ir jokio skaidrumo nebus. Bet, kita vertus, įsigyti reikalingą prekę už mažiausią kainą yra neįmanoma, nes dažniausiai galima įsigyti tik šlamštą. Todėl nežinau, kokia galėtų būti išeitis.
Reikia diskutuoti visiems susėdus – politikams, Viešųjų pirkimų tarnybai, Valstybės kontrolei. Civilizuotose valstybėse, kur nėra korupcijos, kur viešieji pirkimai nenaudojami kovai su korupcija, viskas paprasta – perkama pagal ekonominį naudingumą. O pas mus su ta korupcija didžiulė bėda. Tačiau, atvirai sakant, net nežinau, ką daryti, kaip rasti viduriuką. Jei kirsi vienu kirviu, pirkimuose įsigalės korupcija, jei kitu – įsigyjamos nereikalingos prekės ir švaistomi pinigai“, – tvirtino A. Žukauskas.
Pigūs daiktai kainuoja brangiau
Akademiko teigimu, reikia kokiu nors būdu vykdant viešuosius pirkimus rasti balansą tarp kovos su korupcija ir poreikio tenkinimo, nes palikti taip, kaip yra dabar, negalima.
„Kai perki reikalingą, kokybišką, bet brangesnį daiktą, iškart esi apkaltinamas korupcija. Kai dirbau Amerikoje, buvo labai paprasta. Pirkdavau tik reikalingus daiktus. Kai jų pirkimų tarnyba klausdavo, kodėl neperku pigiau, atsakydavau: man tas daiktas nepatinka, nes aš nepasitikiu tuo gamintoju. Ir tiek žinių. O pas mus... Vilniaus universitete buvome vieną mokslinį prietaisą nusipirkę už mažiausią kainą, tai jį visą garantinį laikotarpį reikėjo remontuoti, o po garantinio termino tik siurbė pinigus, nes reikėjo nuolat mokėti už remontą. Ir tas pigumas per gerklę išėjo. Ne tik siurbė pinigus, bet ir neveikė, kaip turi veikti. Perkant paslaugas už mažiausią kainą – irgi tas pats. Laimi konkursus tie, kas algas moka vokeliuose, nekokybiškai dirba“, – tvirtino profesorius.
Konkursas – ir dėl 3 litų
A. Žukausko teigimu, dažnai pirkimai užsitęsia metus ar dvejus ir, pavyzdžiui, perkant kompiuterį, jis jau įsigyjamas technologiškai pasenęs. O pirkimai taip ilgai vyksta ne tik dėl dažno konkurso pralaimėtojų kreipimosi į teismą, bet ir ES direktyvos vertimo klaidos.
„Moksle yra didelė mažos vertės pirkimų problema. Vykdant mokslinius tyrimus, pirkimus reikia vykdyti labai greitai. Problema yra vadinamasis pirkimo vertės skaičiavimas. Jei prekės vertė viršija 100 tūkst. litų, jau reikia skelbti konkursą, jei viršija 600 tūkst. litų – jau tarptautinio konkurso reikia. O dabartinėje tvarkoje yra absurdų. Tarkime, vykdant mokslinius darbus konkurso būdu už 100 tūkst. litų nusipirkta reagentų. Viskas gerai. Tačiau jei reikia už 3 litus įsigyti nesuplanuotos rūgšties, nes prieš metus pirkdamas reagentus nežinojau, kad jos reikės, man dėl 3 litų reikia rengti konkursą. Tas pats yra radijo komponentams, optiniams prietaisams ir t.t. Tai yra lietuviškas išradimas dėl vertimo klaidos. Įsivaizduojate, nusiperka kas nors mikroskopą už 100 tūkst. litų, o norint paskui voltmetrą už 10 litų nusipirkti reikia skelbti konkursą. Pirkai prieš metus kompiuterių, po metų prisireikė kokios nors detalės vienam jų – reikia skelbti konkursą“, – stebėjosi A. Žukauskas.
Pirkimams – pusė šalies biudžeto
Akademikas pagrįstai tvirtina, kad reikia surasti aukso viduriuką: užtikrinti, kad perkančiosios organizacijos galėtų ne tik rinktis mažiausios kainos kriterijų, bet ir pasiekti, kad konkursai būtų skaidrūs, mat viešųjų pirkimų srityje sukasi milžiniški pinigai. Štai pernai viešiesiems pirkimams (neskaitant supaprastintų) išleista 14,66 mlrd. litų – maždaug pusė metinio Lietuvos valstybės biudžeto. Šiemet per pirmąjį ketvirtį prekių ir paslaugų pirkta už 2,387 mlrd. litų.
Šiemet daugiausiai kainavo statybos darbai. Jų pirkta už 1,2 mlrd. litų, o tai sudaro 50,4 proc. visos viešiesiems pirkimams išleistos sumos. Antroje vietoje yra naftos produktai, kuras, elektra ir kiti energijos šaltiniai – 184,3 mln. litų, arba 7,7 proc., trečioje – medicinos įranga, farmacijos ir asmens higienos produktai (162,9 mln. litų, arba 6,8 proc.), ketvirtoje – transporto įranga ir pagalbiniai transportavimo gaminiai (156,1 mln. litų, arba 6,5 proc.). Kitoms reikmėms išleista mažiau nei po 100 mln. litų.
Skaičiai
94,4 – tiek procentų viešųjų pirkimų pernai vyko pagal mažiausios kainos kriterijų
5,6 – tiek procentų pirkimų pernai Lietuvoje vyko pagal ekonominio naudingumo kriterijų
80 – vidutiniškai tiek pirkimų visoje ES vykdoma pagal ekonominio naudingumo kriterijų
Šaltinis: Viešųjų pirkimų tarnyba
Parengta pagal dienraštį „Respublika“