Paveldo svarbos suvokimas perduodamas ir ateities kartoms

Vie­ni to­kių yra Ne­rin­ga ir Da­lius Lin­ke­vi­čiai, su­kū­rę ūkį Bir­žų ra­jo­ne ir at­kū­rę So­de­liš­kio dva­rą. Mo­der­nus ūkis su ga­lin­ga ba­ze, vie­nas di­džiau­sių Lie­tu­vo­je se­no­sios tech­ni­kos mu­zie­jų, tau­rių­jų el­nių ban­da, se­no­ji aukš­tai­čių so­dy­ba su vi­sais sta­ti­niais ir dau­gy­be se­no­vi­nių ra­kan­dų, pa­dar­gų ko­lek­ci­jų vi­so­je so­dy­bo­je, duo­nos ke­lio pro­gra­ma nuo au­ten­tiš­ko vė­jo ma­lū­no iki ke­pa­lė­lio duo­nos iš aukš­tai­tės kros­nies, tra­di­ciš­kai ver­da­mas Bir­žų kraš­to alus ir la­bai įdo­mi sa­vi­nin­kų fi­lo­so­fi­ja jau ke­le­tą me­tų vie­ni­ja ne tik bir­žie­čius, bet ir ra­jo­no sve­čius.

Ne­rin­ga, So­de­liš­kių dva­ro so­dy­bą at­sta­tė­te sa­vo lė­šo­mis. Kas pa­ska­ti­no taip įleis­ti šak­nis Bir­žų ra­jo­ne?

Mes pa­tys šio kraš­to gy­ven­to­jai. Au­go­me čia, is­to­ri­jų klau­sė­me iš se­ne­lių, kai­my­nų ir te­tų. Iki šiol svar­bu čia esan­čių pa­sta­tų, iš­girs­tų is­to­ri­jų iš­lie­ka­mo­ji ver­tė. Įkū­rė­me ūkį, pirk­da­mi že­mes įsi­gi­jo­me ir dvar­vie­tę. Ma­no vie­na te­ta ten dir­bo pie­ni­nė­je, ki­ta te­ta ėjo į mo­kyk­lą, ku­ri bu­vo pa­sta­ty­ta dvar­vie­tes te­ri­to­ri­jo­je. Da­bar te­tai jau be­veik de­vy­nias­de­šimt ir ji pa­sa­ko­ja, kaip jau­na lie­pų alė­ja ėjo į pir­mą­jį pa­si­ma­ty­mą su dė­de. Nuos­ta­bu, kad alė­ja iš­li­ko to­kia pat, ko­kia bu­vo te­tos jau­nys­tė­je. Pri­si­mi­ni­muo­se at­gy­ja erd­vės, tar­kim, šo­kių sa­ly­tė. Iš­girs­ti pa­sa­ko­ji­mų apie ją ir gal­vo­ji, kaip ji ga­lė­jo at­ro­dy­ti. Nuos­ta­bus jaus­mas. Tos vie­to­vės ir erd­vės neat­sie­ja­mai su­si­ju­sios su mū­sų praei­ti­mi.

Kaip ma­no­te, kuo šis ūkis iš­si­ski­ria iš ki­tų?

Pir­miau­sia mes pra­dė­jo­me ūki­nin­kau­ti, o vė­liau pir­ko­me že­mes ir at­si­ra­do ki­tų veik­lų. Že­mes pir­ko­me su se­nais pa­sta­tais. Juos par­duo­dan­tys žmo­nės sa­ko: im­ki­te, ko rei­kia, ko ne – iš­mes­ki­te. Taip at­si­ra­do sen­daik­čių rin­ki­mas. Tai, ką su­rin­ko­me, įdo­mu ne tik pa­žįs­ta­miems. Pa­žįs­ta­mų pa­žįs­ta­mi taip pat vis pra­šy­da­vo pa­ro­dy­ti, ką esa­me su­kau­pę. Il­gai­niui pa­ste­bė­jo­me, kad vis daž­niau ei­na­me kam nors ko nors pa­ro­dy­ti, pa­pa­sa­ko­ti. Taip at­si­ra­do kai­mo tu­riz­mas.

Kas žmo­gų sie­ja su se­no­ve ir pro­tė­vių pa­li­ki­mu?

Is­to­ri­jos, pri­si­mi­ni­mai, se­nie­nos, se­no­vi­nės so­dy­bos. Vy­ras bai­gęs me­cha­ni­za­ci­ją, to­dėl jam įdo­mu trak­to­riai, pir­mo­sios ma­ši­nos. Kai iš ko­lū­kio įsi­gi­jo pir­mą­sias dirb­tu­ves, ten bu­vo ir jų. Nuo to ir pra­si­dė­jo. Kuo dau­giau ži­nai, tuo dau­giau no­ri­si ži­no­ti. Vė­liau su­pran­ti, kad la­bai ma­žai ži­nai.

Jū­sų vi­sos veik­los so­dy­ba ne­be­pa­va­din­si – tai jau tar­si at­ski­ras mies­te­lis. Ko­kios veik­los Jums mie­liau­sios, ką la­biau­siai ver­ti­na­te, o ką la­biau­siai mėgs­ta at­vy­ku­sie­ji?

Kiek­vie­nam žmo­gui, ku­ris at­vyks­ta, no­riu pa­dė­ti ras­ti tai, kas jam įdo­mu. Gal trak­to­riai, gal tu­riz­mo so­dy­ba, gal vai­kų zoo­lo­gi­ja, ki­tam įdo­mūs guls­čiu­kai. Sa­ko, ma­no se­ne­lis da­ry­da­vo guls­čiu­kus, gal čia ma­no se­ne­lio pa­da­ry­ta, ir glos­to tuos guls­čiu­kus. Tė­ve­lis su sū­nu­mi at­va­žia­vo, tė­tis sa­ko, ma­no sū­nui pa­tin­ka vis­kas, kas su­ka­si, tai dant­ra­čiai. Ki­tam pail­sė­ti, gam­to­je pa­bū­ti. Mies­to vai­kus ne į zoo­lo­gi­jos so­dą, o į kai­mą at­vež­ti pa­ta­riu. At­va­žia­vo mer­gai­tė, su­si­ža­vė­jo viš­to­mis ir ve­da­si tė­ve­lius pa­ro­dy­ti, ką at­ra­do.

Man bend­rau­ti su žmo­nė­mis – ver­ty­bė. Kai ma­tai, kad žmo­gui pa­tin­ka, tai no­ri­si vis­ką pa­pa­sa­ko­ti.

Kas ska­ti­na puo­se­lė­ti, rink­ti eks­po­na­tus? Be­je, koks eks­po­na­tas Jums bran­giau­sias?

Se­no­vi­nė­je so­dy­bo­je yra spin­ta, ten su­krau­tas ma­no krai­tis. Anks­čiau mer­gai­tės, prieš iš­te­kė­da­mos, tu­rė­jo su­si­krau­ti sa­vo krai­tį. Man pa­si­se­kė, nes ma­no mo­čiu­tė kiek­vie­nam anū­kui da­vė po krai­tį. Štai to­je spin­to­je ir lai­kau sa­vą­jį – lo­va­tie­sės, rankš­luos­tu­kai, stal­tie­sės ma­no mo­čiu­tės, ku­ri mus au­gi­no, megz­ti­nu­kas. Dar da­bar pri­si­me­nu, kaip su tuo megz­ti­nu­ku į Lat­vi­jos baž­ny­čią šven­ta­die­niais va­žiuo­da­vo. Kiek­vie­nam kaž­koks žmo­gus gy­ve­ni­me pa­lie­ka įspau­dą. Man, bro­liui, se­sei tas žmo­gus bu­vo mo­čiu­tė. Ir jos man krau­tu krai­čiu aš ga­liu pa­si­džiaug­ti ir pa­ro­dy­ti.

Ne­rin­ga, ko­kia Jū­sų fi­lo­so­fi­ja dirb­ti ir kur­ti re­gio­ne, sa­vo pa­tir­tį ir lū­kes­čius per­duo­ti ki­tiems? Juk da­bar žmo­nėms iš­vy­ka į kai­mą tam­pa pra­ban­ga ir pra­mo­ga.

Man rū­pi, kad vi­sa tai iš­lik­tų. Aš kiek­vie­ną kar­tą gal­vo­ju, kaip žmo­gus ga­li par­duo­ti sa­vo šei­mos daik­tus, tar­kim, ly­gin­tu­vą. Tuo ly­gin­tu­vu ly­gi­no jo ma­ma, mo­čiu­tė, o gal ir pro­mo­čiu­tė. Kaip žmo­gus ga­li už ke­lis eu­rus tai par­duo­ti? Tas, ku­ris par­duo­da, net ne­mąs­to, jam at­ro­do nor­ma­lu. Jei­gu tik­rai neat­si­ran­da vie­tos, kur pa­dė­ti tą ly­gin­tu­vą, te­gul at­ve­ža pas mus, mu­zie­ju­je sto­vės ir tik­rai nie­kur ne­dings. Tai iš­lie­ka­mo­ji mū­sų pro­tė­vių ver­tė. Kuo to­liau, tuo ver­tin­ges­ni tie daik­tai tam­pa. Kaž­ka­da jau mū­sų vai­kai neat­pa­žins, kas tai per daik­tas ir kam jis skir­tas. Net ir da­bar daž­nai pa­si­tai­ko, kad ro­dai ra­kan­dą ir nie­kas ne­ži­no, kam jis bu­vo skir­tas. Ateis lai­kas, kai daug ko taip ne­be­pa­žin­si­me.

Kaip ma­no­te, kas ska­ti­na žmo­nes lik­ti sa­va­me kraš­te, nie­kur neiš­ke­liau­ti?

Mus že­mė pri­ri­šo prie sa­vo kraš­to, pra­dė­jo­me ūki­nin­kau­ti. Vi­sa­da sa­kau, dirb­ti ga­li vie­na­me ar ki­ta­me ga­ra­že, o že­mė yra že­mė. Tai ta­vo že­mė, po ją vaikš­čio­jo ta­vo pro­tė­viai. Ki­tur gi ki­ta že­mė.

Sau­go­ti, at­kur­ti, puo­se­lė­ti se­no­vės pa­li­ki­mą – di­džiu­lė at­sa­ko­my­bė. Ko­kia Jū­sų il­ga­lai­kė vi­zi­ja?

No­riu ti­kė­ti, kad kaž­ku­ris iš vai­kų pe­rims ir iš­lai­kys tai, ką su­kū­rė­me, su­kau­pė­me is­to­ri­ją iš tų daik­tų. La­bai sma­gu, kad mū­sų vy­res­nė­lė dir­ba so­dy­bo­je. Jau­nė­lę la­biau trau­kia to­li­mes­ni kraš­tai, Vil­nius, did­mies­tis, no­ri­si šur­mu­lio, o pa­gran­du­kas dar neu­žau­gęs. Ti­ki­mės, kad jį trauks mū­sų veik­la. Tai pa­guo­da, kad bus vis­ko tą­sa.

Lie­tu­viai mėgs­ta kai­mo tu­riz­mą, o kaip už­sie­nie­čiai?

Mums leng­va kal­bė­ti apie už­sie­nie­čius, nes nuo mū­sų 3 km ir Lat­vi­ja. Mus lan­ko ir len­kai, su­lau­kia­me sve­čių iš ki­tų ša­lių: ang­lų, vo­kie­čių, da­nų, es­tų. Kiek­vie­nas at­ran­da, kas juos pas mus do­mi­na. Sma­gi is­to­ri­ja apie sen­daik­tį, ku­rio nė vie­nas lie­tu­vis neį­var­di­jo. At­vy­ko šve­das, pirš­tu dū­rė ir pa­sa­kė, kad su juo cuk­rų smul­kin­da­vo, o daik­tas lie­tu­viš­kas, nau­do­ja­mas Lie­tu­vo­je. Daž­nai už­sie­nie­čiai nak­vy­nei ap­si­sto­ja, tech­ni­kos mu­zie­jų ap­lan­ko. At­va­žiuo­ja tiks­lin­gai, svar­bu, kad bū­tų su at­vi­ra šir­di­mi ir di­de­liu no­ru!