Paskelbti tarmiško diktanto nugalėtojai

Bibliotekos nuotr.
Biržietiškos tarmės diktanto rašymo nugalėtoja – Skrebiškių k. gyventoja Celina Mikalauskienė.
Biržų J. Bielinio viešoji biblioteka paskelbė biržietiškos tarmės diktanto nugalėtojus. Pirmoji vieta atiteko Skrebiškių kaimo gyventojai, Celinai Mikalauskienei, antroji – gimusiai Rokiškyje, bet dabar gyvenančiai Biržuose, Janinai Krūminienei, trečioji – Naciūnų kaimo gyventojai Ritai Lansbergienei.

Taip pat apdovanota Rasa Viederytė iš Klaipėdos, kuri konkurse dalyvavo nuotoliniu būdu. Konkursas vyko gegužės 7-ąją – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Šio renginio idėjos autorė – vyresnioji bibliotekininkė Rita Venskūnienė, parengusi diktanto tekstą. Diktantas buvo diktuojamas tarmiškai, o užrašyti dalyviams teko bendrine lietuvių kalba.

Diktanto tekstas – tarmiškas

Rita Venskūnienė

„Pavasaria čėsus“

„Led ne led atэja pavasar‘s. Visks aug, žaliuoj. Ir ašė atsistojo pre durų adverijas pasimatuot‘. Akurat, par žiemų paaugt, apgul̃‘nė pusę sprindžią. Išlakio oran, nėr kų nusitvert‘. Tetę po kutį liuobias, girdžias kėp karves mūk‘ ir viedrэ skumb. Pavaikio kurkį po diendaržį, kačiokų paglosčio, ain gryčion. Mamyte taisa val‘git‘ unt plytes, zacirkų tarp puodą verd. Bab pogulia gul‘ su visu kantičk runkos užmigs. A man‘ verkint‘ prireikia unt viršugričia. Tinai man‘ baisė patink būt‘. Bab man‘ vis guzdin nelipt unt aukšta, bo ti žiurkes laksta. Užsikar‘ kapečiom, a šič‘ visokia turtą nesvietn galybe. Čeverykų, lakierkų, vailakų, filciukų, kaliošų, visokių visokiausių čebatų. Atrund net sava pažymių knygelį pa spalės. Ale ven dvoikes, staigė vėl‘ užkas ko gilio. Didžiausis keselys su vilnom padėts. Tėp ir stov‘ akys, kėp vasarų geriuks kirpam. Unt bolkes užala giles džiust. Unt vieną čvieką ir žirklas avelэm kirpt‘ kab ir didel‘s bezmėns. Unt kitą – visokių talubų, fufaikų prikabint, mana išaugtines drapanas, senasэ karmons, vindzlalis su punčiakom. Kito kertė – vituškos, virves, punčė, vilnų matkel‘s.Tolio mamytes visus padėjims: sudynų daugybe ir dežela su peilėm ir videl‘čės. Palubė liepžedžė ir apinių visus maišus kvėp‘. Tete, mat, aludar‘s. Biržų krašt‘ kožnam kiem‘ gi als, kėp gi kitėp?

– Miliut‘, Miliut‘! – išgirst kėp man‘ šauk‘ mamyte. – Kalečnė reik‘ karts kur nebūt‘!.. Lip žemėn, zacyrk aušt, kadė kadžių jieškam,– baras. – Patrov atauš.

Tik spėjam pavalgyt, Kairia Adolp atalakia su birbyn‘. Pasmirst dūmos vis ulyč‘. – Kū tujė, mergaičk!? – rėk‘ no tola.

– Aš ne mergaičk, aš Miliute, – surauk‘ unčiak‘s ašė.

A jam bil‘ tik šydit‘s.

– Sėdž‘ nakty šuvu juods, mislij, kad červonsų puods,“ – uždainuoj dėde. Be šposų nikėp negal‘. Ain abud su tet‘ lazaunėn, kur visokių griozdų piln. Varstots tetes stov‘, obl‘s, apcūgэ, penzelэ, m`uterkas. Meistravs tete, man ir kraselį naravių sukala. Kart su švoger‘ visų šėpų padare. Žiūr‘ – ir bab jo aran sėdž‘ preš saulutį. Gražiajų skarelį užsirišus, ružavэs kvetkelės baltam dugny. A paukščių čilbэjims vakar‘ ir špakэ ir pimpes parskryda. Užverč‘ galvų – žūsų pulks kad klyk‘, džiaugias sugrįži namo.

– Atais‘ ryt – keturiom! – da surek‘ atsisveikindams dėde.

Aisim ir mes vis‘ unt sava gryčių pasilsėt‘ ir pabaigt‘ da vienų pavasaria dienų.“

 

Susijusios naujienos