Naujausios
Komentaras
Pasižiūrėkime į veidrodį
Ruta JANKUVIENĖ
Vakar minėjome Aukščiausiosios Tarybos — Atkuriamojo Seimo rinkimų dvidešimtmetį. Tada žinojome, ką ir kodėl renkame. O šiandien, ar žinome?
Šiauliečiai neseniai turėjo progos akis į akį pasimatyti su Vyriausybės nariais. Verti dėmesio buvo politikų pamokymai ir prisipažinimai. Ministrė Rasa Juknevičienė, pasirodo, tik per krizės ir ministravimo metus supratusi, kas ta ekonomika ir valstybės finansai. Už ekonomikos pamokas ji dėkinga finansų ministrei. Siūlo visiems atidžiai klausytis jos kalbų. Tada esą žinosime, iš kur tos pensijos ir fondai, kas jiems uždirba pinigus.
Pensininkai, matyt, jau seniai turėjo suprasti, kad ne jie tuos fondus uždirbo, kad pensijos dalijamos kaip socialinė išmalda — atsiprašau, išmoka.
Jeigu politikos liūtė, dešimt metų Seime priiminėjusi įstatymus, neslepia, kad tik dabar ėmė gilintis į ekonomikos pagrindus, tai ko norėti iš politikos pirmokų „prisikėlėlių“, stojusių prie valstybės vairo.
Nebeturėčiau stebėtis nė Šiaulių miesto tarybos nariais. Štai antrą mėnesį jie svarsto, ką daryti su apskrities įstaigomis — perimti ar ne šias įstaigas iš naikinamos apskrities valdžios. Bet yra tokių, kurie dar klausia: „Kokios čia įstaigos, kodėl mes jas turime perimti?“. Nė negirdėję, kad nuo liepos 1 dienos apskričių nebebus.
Jeigu politikai valstybę ar savivaldybes blogai vairuoja, tai, pasirodo, tik rinkėjų kaltė.
„Seimas — tai jūs. Seime vagių yra tiek, kiek jų yra Lietuvoje, nesąžingų tiek, kiek yra nesąžingų rinkėjų. Tai — aksioma. Susimąstykime“, — teigė šiauliečiams R. Juknevičienė.
Taigi, pažiūrėkime į veidrodį. Atgimimo metais niekam nekilo nė minties juokais rinkti Aukščiausiosios Tarybos deputatus. Dabar sau tai leidžiame. Kas norėjo pajuokauti, tas rinko juokdarius ir šoumenus. Seime šoumenų balsai yra aukso vertės, o jie tęsia šou, neišlipa iš televizijos ekranų.
Kas iš mūsų gali spjauti į darbą, mėnesį gastroliuoti Tailande ar Kombodžoje ir nebūti išmestas iš darbo? Negana to, gauti algą. Seimūnas gastrolierius pasigyrė algos neimsiąs, bet jos sulaukė.
Net jeigu Seimas gastrolieriui surengtų apkaltą, kažin ar ji nebūtų apskųsta Konstituciniam Teismui. Nes ne Seimas yra seimūno darbdavys. Rinkėjas yra ir Seimo, ir savivaldybių politikų darbdavys. Bet toks darbdavys, kuris nė vieno iš jų negali atleisti. O jeigu ir galėtų, ką atleistų? Partijas, pagal kurių sąrašus politikai ateina į šalies ir savivaldybių valdžią? Net vienmandatininkų seimūnų rinkėjas negali pajudinti, kol Seimo kadencija nepasibaigs.
Per dvidešimt nepriklausomybės metų Seimas nesugebėjo sukurti politikų atšaukimo iš valdžios mechanizmo.
Artūras Paulauskas, tik atsidūręs už Seimo borto, ėmė tautą judinti, rinkti parašus, kad Prezidentė piliečių iniciatyva pasirėmusi, galėtų netikusiai dirbantį paralamentą atleisti. Jeigu tai ir pavyktų, ką naujo į valdžią išrinktume? Jau dabar ne vienas dairomės naujo gelbėtojo.
Demokratinių šalių politinės sistemos pagrindas yra partijos. Per pirmuosius demokratinius rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą kandidatus kėlė dvi jėgos — Sąjūdis ir savarankiška Lietuvos komunistų partija. Ne jų sąrašus rinkome, o jų iškeltus kandidatus.
Šiandien partijų turime dvidešimt. Pasirinkimas didelis, bet partijų lietuviai nemėgsta. Jų veikloje dalyvauja vos keli procentai šalies gyventojų, o partijų veiklą vertina ne ką daugiau.
Kiek yra partijų atstovų, kurie pajėgia akis į akį diskutuoti su rinkėjais ir tarpusavyje? Šmėkščioja tie patys veidai, ir jų vienetai — kelių dešimčių nepriskaičiuosi. Partijose stinga jaunimo, o partijų lyderiai didesnės konkurencijos nė nenori. O kokia partijų atsakomybė, kokiam partiečiui įkliuvus su kyšiu? Jokia. Kyšininko narystę stabdo ir sodina į šiltą vietą kitą.
Seime dirbančių partijų reitingai — juokingi. Ant aukščiausio laiptelio pakyla tos, kurias teigiamai vertina vos 14— 15 procentų viešosios nuomonės apklausų dalyvių.
Bet kaip gražiai tais reitingais tauta užliūliuojama. Tik spėjo vieną mėnesį konservatorių reitingai perspjauti opozicijos, premjerui tarnaujantis politologas jau garsina: „Mūsų politika palaikoma, tauta mus supranta.“
Partiniai žaidimai taip yra įsisiūbavę, kad į valdžią partijos gali patekti be jokių rinkimų. Taip Seime atsirado niekieno nerinkta, negana to, oficialiai dar nė neįregistruota Krikščionių partija.
Buvę A. Valinsko „prisikėlėliai“, o vėliau “vienalietuvininkai“ tapo tais krikščionimis. Susiklijavo su nykštukine ekspremjero Gedimino Vagnoriaus partija ir trečią kartą per kadenciją pakeitė “rūbelius“. G. Vagnorius jau kelia galvą: valdantiesiems balsus atiduotų, bet tik už premjero galvą.
Pyksti, rinkėjau, o ko pykti? A. Valinsko partijos programa per rinkimus juk buvo krikščioniška — iš 10 Dievo įsakymų.
Ir tai ne pirmas ir ne vienintelis rinkėjų mulkinimo atvejis. Kažkada Naujajai sąjungai į Seimą koją padėjo įkelti socialdemokratus palikusi Vida Stasiūnaitė. O perbėgėlių iš vienos frakcijos ir partijos į kitą netrūko nė vienos kadencijos Seime.
Tad gal ir politikams šiandien vertėtų pasižiūrėti į veidrodį ir paklausti savęs, kas aš toks ir kam atstovauju.