Pasaulio, Europos ir Lietuvos vėjo energetikos vystymosi strateginės kryptys

Martynas Nagevičius, Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas.

   Mūsų konfederacijos ir visų, užsiimančių atsinaujinančių išteklių energetika, tikslas — sukurti tokią ekonomiką, kurioje nebūtų vartojami iškastiniai ištekliai, energetika negausintų CO2 , nebūtų vartojama „purvinaisiais“ būdais gaminama energija, dėl to nevyktų klimato kaita, o mums nereikėtų importuoti energijos išteklių iš kitų šalių. Labai svarbią vietą siekiant šių tikslų užima vėjo energetika.
   Kokie šiandien reikalai su vėjo energetika pasaulyje, Europoje ir Lietuvoje, kokios numatomos tendencijos ir kodėl jos tokios. Lyginti kitų Europos Sąjungos šalių ir Lietuvos situaciją yra gana sudėtinga. Sakykim, vėjo elektrinės Lietuvoje šiandien pagamina apie 500 MW elektros, o Vokietijoje net 50 000 MW. Bet Vokietija daug didesnė, ekonomiškai galingesnė už Lietuvą šalis, taigi šitų skaičių lyginimas nelabai ką reiškia. Todėl aš pamėginau suskaičiuoti, kiek kilovatų (KW) vėjo elektrinių yra įrengta viename šalies kvadratiniame kilometre, kitais žodžiais tariant, kaip dažnai jūs galite pamatyti vėjų jėgainių skirtingose Europos Sąjungos valstybėse.
   Kaip matome, Lietuva gerokai žemiau vidurio — turi kiek daugiau nei 8 KW/km2, o Europos Sąjungos vidurkis 35.97 KW/km2, taigi tas Europos Sąjungos vidurkis didesnis už Lietuvos pajėgumus 4,5 karto. Grafikas gražiai parodo, kurias šalis lenkiame, o nuo kurių atsiliekame labai smarkiai. Nuo pirmaujančios Vokietijos atsiliekame 18 kartų! Linksmiau kalbant, Lietuvoje iki artimiausios vėjo elektrinės reikia eiti 18 kartų ilgiau negu Vokietijoje. O tai reiškia, kad tos vėjo energetikos Lietuvoj dar yra labai nedaug.

Vėjo energetikos plėtros lygiai skirtingose ES šalyse

vejo-energetika

   Pačioje Lietuvoje situacija irgi nevienoda. Sakykime, Pagėgių savivaldybėje šis tankis jau atitinka Vokietijos vidurkį, net vos už jį didesnis – 165, 63 KW/km2. Neblogai atrodo Kretinga, dar įmanomai Šilalė, Šilutė, Mažeikiai, Tauragė, o kiti rajonai turi smarkai mažiau. Tikslas aiškus: jeigu norime tapti tokia energetiškai stipria šalimi kaip Vokietija, vėjo elektrinių tankis visose savivaldybėse turėtų būti kaip Pagėgiuose. Bet Vokietijos žemėse, kur vėjai geri kaip Pagėgiuose, – Bremene ar Šlezvige-Holšteine, vėjo elektrinės stovi dar kokius tris kartus tankiau negu Vokietijos vidurkis, o Lietuvoje — negu Pagėgių savivaldybės teritorijoje.
Vokietija lyderė, tad ją panagrinėkime detaliau. Kaip ji pasiekė tokį lygį? Pirmiausia todėl, kad vėjo energetiką ši pažangi šalis pradėjo plėtoti gana anksti, pirmosios demonstracinės jėgainės buvo pastatytos 1992-1993 metais, jos buvo nesuvokiamai brangios ir atsirado labiau kaip moksliniai projektai. Pirmoji didelė plėtros banga buvo 2002 metais, antroji banga visai neseniai — 2014-2017 metais. Ir šiandien vėjo energetika ten plėtojama labai ryžtingai, investicijos kartais palėtėja, kartais pagreitėja, bet stabiliai išlaikoma augimo tendencija.
Kokie šios valstybės planai? Vokietijos elektros energetikos tinklų operatoriaus duomenimis, dabar jie turi apie 52 000 MW, o iki 2040 metų planuoja padidinti instaliuotą galingumą iki 95 000 MW, taigi vos ne du kartus. Per artimiausius 10 metų jie planuoja pastatyti daug vėjo elektrinių sausumoje ir smarkiai plėtoti tokių elektrinių parkus jūroje.
   O kaip Lietuvoje?
   Čia yra planuojamos elektros gamybos iš atsinaujinančių šaltinių grafikas, apimantis laikotarpį nuo 2007 m. iki dabar ir pateikiantis ateities projekciją. Apačioje parodyta hidroenergetika pas mus daugmaž stabili, jokiose strategijose jos augimo kaip ir nenumatoma. Daugiausia galime kalbėti apie Kauno HESą, kurio gamybos svyravimas priklauso nuo to, kiek Nemune yra vandens. Lietingais metais ši elektrinė elektros pagamina daugiau, sausros metais mažiau. 

Vėjo energetikos plėtros lygiai skirtingose ES šalyse

vejo-energetika

   Didžiausias augimas numatomas kaip tik vėjo energetikos, kuri nuo pradėtos rimtesnės elektros gamybos 2007 m. šiandien jau yra tapusi svarbiausia elektros energijos gamybos rūšimi Lietuvoje.
   Nacionalinėje energetikos strategijoje iki 2030 m. elektros energijos gamybą iš vėjo numatoma patrigubinti! Bet net ir patrigubinus gamybą vėjo elektrinių tankis Lietuvoje dar bus kokius 6 kartus mažesnis, negu Vokietijoje yra dabar. Toje Lietuvos energetikos strategijoje numatoma sparti biokuro ir atliekų elektrinių, taip pat saulės elektrinių plėtra.
   Pasaulyje tendencijos tapačios — nuolatinis vėjo energetikos augimas. Pirmoji šito spartaus augimo priežastis — vis mažėjanti šitaip gaminamos elektros savikaina. Nuo 2009 m. savikaina sparčiai krinta, šiandien megavatvalandė (MW) jau nekainuoja nė 50 dolerių, t.y. nėra nė 5 centų už kilovatvalandę (KW). Viskas dėl to, kad tobulėja technologijos ir sugebamos pastatyti smarkiai aukštesnės vėjo elektrinės su ilgesnėmis mentėmis. Vienu apsisukimu pagaminama daugiau energijos, be to, aukščiau stabilesni vėjai. Investicijos į vieną elektrinę nedidėja taip sparčiai, kaip didėja gamyba, todėl ta savikaina ir krinta.
Lietuvoje vykstančiuose aukcionuose vėjo jėgainių plėtotojai jau neprašo iš valstybės jokių paramų ir yra pasirengę dirbti rinkos sąlygomis. Vėjo elektrinių Lietuvoje pagaminamos elektros savikaina šiandien žemesnė už rinkos kainą. Iš valdžios prašoma tik leidimų statyti.
   Vėjo elektrinės elektrą šiandien gamina pigiau negu bet kokios kitos elektrinės. Čia kalbu apie visas elektrinių rūšis, ir apie kūrenamas dujomis, ir apie anglimi, net neminiu tokių brangių elektros gamybos rūšių kaip branduolinė energija. Taigi jei valstybės nori plėsti elektros gamybą, pats pigiausias būdas yra vėjo energetika.
   Antroji sparčios vėjo energetikos plėtros priežastis — klimato kaita. Vėjo elektrinės gamina elektrą nedegindamos iškastinio kuro. Žinoma JAV paukščių apsaugos draugija (National Audubon Society) teigia, kad vidutinei klimato temperatūrai pakilus 3 laipsniais, Šiaurės Amerikoje iš viso išnyktų du trečdaliai paukščių rūšių! Turime didelį paradoksą: paukščių saugotojai šiaip jau gana skeptiškai žiūri į vėjo energetikos plėtrą, bet Jungtinėse Amerikos Valstijose tą vėjo energetiką remia. Priežastis paprasta: vėjo elektrinės pakeičia anglimi ar dujomis kūrenamas elektrines, dėl to ne taip šyla klimatas ir paukščiams daroma mažesnė neigiama įtaka. 

Vėjo energetikos plėtros lygiai skirtingose Lietuvos ir Vokietijos savivaldybėse/žemėse

vejo-energetika


   Kartais oponentai argumentuoja, kad pagaminti pačią vėjo elektrinę — šimto metrų ir dar aukštesnį bokštą, sparnus iš plastiko ir kitų medžiagų ir kt. — reikia daug energijos. Turi iš pradžių sudeginti krūvą anglies, kad paskui šita elektrinė švariai suktųsi ir gamintų švarią energiją. Iš dalies tai teisybė, bet tik iš dalies. Danijos vėjo elektrinių gamintoja Vestas yra pateikusi tokius skaičiavimus: 3,3 MW vėjo elektrinė, dirbanti vidutinio vėjingumo sąlygomis, per 20 metų eksploatacijos laikotarpį energijos pagamina 38 kartus daugiau, nei tos energijos suvartojama žaliavų paruošimui, vėjo elektrinės gamybai, jos statybai, priežiūrai, remontams, išardymui ir utilizacijai. Žodžiu, visas energijos sąnaudas, reikalingas elektrinei pagaminti, pradėta eksploatuoti elektrinė atperka per kelis pirmus veikimo mėnesius. Ši Danijos kompanija planuoja, kad iki 2030 m. vėjų elektrinių bokštų gamyba klimato kaitos atžvilgiu taps neutrali.
   Vėjo elektrinių oponentai vis pabrėžia, kad Vokietijoje ir kitose valstybėse tėra viena kita tokia aukšta jėgainė, kokias šiandien planuojama statyti visoje Lietuvoje. Netiesa, jų galima surasti dešimtis, ypač Pietų Vokietijoje, ten jos statytos jau 2015-2016 m. Dar aukštesnės jėgainės būtų dar ekonomiškai naudingesnės, galingesnės ir dar mažiau pavojingos paukščiams, bet jas gaminti kol kas techniškai sudėtinga, Siemens kompanija galvoja apie 200 m. aukščio jėgaines iki ašies, taigi sparno aukštis galėtų siekti ir 300 m. Kuriamas 3D spausdintuvas, kuris bokštą lieja iš betono. Bet ir jų gamyba, ir gabenimas dar kelia daug keblių klausimų. Žodžiu, šituo aukštinimo keliu eina visas pasaulis, Lietuvoje ir Kelmėje nevyksta nieko ypatinga. Pabaigoje verta pabrėžti tokią kategoriją kaip Lietuvos energetinė nepriklausomybė. Visi seniai labai aktyviai diskutuojame apie Astravo atominę elektrinę, svarstome, kaip čia bus, kaip mums nuo tos elektrinės reikėtų apsiginti, kaip nefinansuoti kai kurių jos veiklos procesų. Sienos neuždarysi, elektrinės jau nesustabdysi. Jeigu šios elektrinės gaminama elektra mums bus nuolat siūloma pigiau, gali ateiti tokia valdžia, kuri sakys: kokios čia baimės, kokie pavojai, gerai, pirkim iš Baltarusijos, subsidijuokim kaimynus, savo pajėgumų nevystykim. Bet valstybė turi laikytis sutartų pamatinių principų. Vienintelis būdas apsiginti nuo tos Astravo atominės elektros — elektrą gamintis patiems. Ir pirmoji pergalė prieš Astravą bus tą dieną, kai Lietuvoje atsinaujinančių šaltinių bus pagaminama elektros daugiau, negu Lietuva elektros suvartoja. Tą valandą nebus jokios galimybės importuoti elektros iš kitur, taip pat ir iš Astravo. O kai visa energija bus pagaminama iš atsinaujinančių išteklių ir jos nuolat turėsime daugiau, negu reikia patiems, Lietuva taps tikrai energetiškai nepriklausoma.

Užs. 9973