Naujausios
„ŠIAULIŲ KRAŠTO“ PUBLIKACIJŲ PĖDSAKAIS
Partizano žmona
Partizanų būrio vado Šarūno žmona Aleksandra Liaugeneckienė-Radzevičiūtė nesisvaido tuščiais žodžiais apie Lietuvą. Ji meilę Tėvynei įrodė savo gyvenimu. Po vyro žūties dar penkerius metus slapstėsi bunkeryje. Nepriklausomoje Lietuvoje jos nepripažįsta partizano žmona. Bažnytinė santuoka teismų neįtikino.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Kalnelis su bunkeriu
Liepos 8 dieną sukako 61-eri metai, kai šalia Tyrulių pelkių (Radviliškio rajonas) miškų, pušų apsuptame kalnelyje, buvo sušaudyti penki Lietuvos nepriklausomybės gynėjai – Leono Caporkaus „Šarūno“ būrio vyrai.
Prieš mėnesį su Tyrulių seniūno Rimanto Liukumo ir greta esančio Vendrės kaimo vienkiemyje gyvenančio Žydrūno Labino padedami suradome mažai kam žinomą vietą, kur buvo nužudyti penki Lietuvos partizanai.
Pažliugusiu keliu ėjome apsiavę aulinius, klimpdami į pelkėtą kelią, lydimi ant medžių paliktų partizanų ženklų – kadais nukapotų šakų.
Už poros kilometrų nuo Vendrės kaimo kelias staiga pasitaisė: po kojomis smėlis, virš galvos senos pušys – lyg ne tas pats miškas. Ant kalnelio, prie apgriuvusio bunkerio – paminklas partizanų žūties vietai atminti. Netoliese dar keli vienas su kitu sujungti bunkeriai.
Paminklą partizanams atminti prieš kelerius metus pastatė būrio vado Leono Caporkaus-Šarūno žmona Aleksandra.
Visada širdyje
Kuklus butas viename Šiaulių daugiabučių. Aštuoniasdešimt septynerių Aleksandra Liaugeneckienė-Radzevičiūtė iš pradžių žiūri į mus atsargiai, lyg tikrintų, kokie mes žmonės, ar verta mums pasakoti nepaprastą savo gyvenimo istoriją.
Prie Aleksandros lovos kabo jauno karininko portretas. Tai jos mylimasis, vyras prieš Dievą, sūnaus Antano tėvas Leonas Caporkus-Šarūnas. Lietuvos kariuomenės uniforma, dailus veidas, tiesus stotas.
„Visada mylėjau tik Leoną, tik jis – mano širdyje. Nors tiek daug metų jo jau nebėra“, – gerumu ir ramybe šviečia Aleksandros akys.
Ir likimą jiedu su Leonu pasirinko vieną – mylėti Lietuvą ir aukotis už ją.
Ryšys su Lietuva
Pokaris. Antaniškių kaimas, Šiluvos valsčius. Aplink miškai. Širdyje – aiškus ir nepalaužiamas patriotizmas. Lietuvoje šeimininkauja svetimi.
Į mišką išėjo Lietuvos ginti nuo svetimųjų kaimo vyrai, kaimynai iš gretimų kaimų.
Aleksandra tapo ryšininke. Netoliese jų namų, Šultakio saloje, įsikūrė partizanų vadavietė. Dvidešimt jaunų vyrų bunkeryje. Kaimynai, draugai, saviškiai.
Aleksandra su mama Marcele Radzevičiene ir seserimi Veronika Radzevičiūte kepdavo partizanams duoną, skalbdavo drabužius su mamos Marcelės išvirtu muilu, megzdavo kojines, perduodavo iš kitų būrių ryšininkų gautas žinias, rinkdavo iš kaimynų maistą ir nešdavo miško broliams.
Aleksandros tėvų sodybą partizanai pavadino „Birutės kalneliu“, nors toje sodyboje nebuvo nė vienos Birutės. Pavadinimas – dėl slaptumo.
Negalėjo Aleksandra neremti partizanų, nes ir jos mylimasis sužadėtinis Leonas Caporkus jau buvo miške.
Nulemtas pasirinkimas
Leonas neturėjo kito pasirinkimo, tik miškas, tik pasipriešinimas.
Lietuvos kariuomenės karininkas prasidėjus II pasauliniam karui buvo išvarytas į frontą kautis sovietų pusėje. Leonas su penkiais kareiviais pabėgo iš fronto. Grįžo į namus. Kol vokiečiai buvo okupavę Lietuvą, Leonas laikėsi namie, dirbo Šiluvos valsčiuje sekretoriumi.
Užėjus rusams, iš karto buvo areštuotas. Išvežė į Šiaulių kalėjimą. Giminė atvežė auksinių pinigų kalėjimo prižiūrėtojams ir Leoną išpirko. Vos grįžus namo po trijų dienų vėl buvo areštuotas.
Vėl pavyko pabėgti. Tada kelias tebuvo tiesiai į mišką.
Išniūniuotos ilgesio dainos
Aleksandra iki šiol nežino, kas išdavė jų ryšius su partizanais. Žinota tiksliai, kas, kaip ir su kuo bendrauja.
Žinojo net tai, kad seserys Radzevičiūtės su partizanais pušynėlyje netoli namų šventė 1946-ųjų metų Velykas. Niūniavo partizanų kurtas ilgesio ir meilės dainas, nes balsu dainuoti negalėjo, kad kas neišgirstų.
Garsiau galėdavo padainuoti tik partizanų bunkeryje.
„... Rankšluostin įausiu „Lietuva, tėvyne“,
Tu didvyrių žemė, mes tavo vaikai.
O kai jau žemelė bus nuo kraujo soti,
ir kada sugrįši tu su žirgeliu,
atnešiu vandens tau moliniam ąsoty,
duosiu nusišluostyt rankšluosčiu dailiu“, – uždainavo prisiminusi tų laikų dainą Aleksandra.
Išdavystė
1946 metų rugpjūčio 10 dieną „Birutės kalnelio“ ryšininkes seseris dvidešimt vienerių Aleksandrą, jos seserį Veroniką ir jauniausią penkiolikametę Apoloniją areštavo ir išvežė į Šiluvą. Į NKVD areštinę.
Tąkart drauge su Radzevičiūtėmis areštavo nemažai kaimynų, kai kuriuos pavyko užverbuoti ir jie išdavė partizanus, jų dislokacijos vietas.
Penkias dienas Radzevičiūtes tardė – reikalavo išduoti partizanus. Pirštai tarp durų. Negalima nei atsigulti, nei atsisėsti, tik pritūpti rankas iškėlus.
Enkavedistas Aleksandros švarkelyje surado įsiūtą maldaknygę. Sesuo Veronika enkavedistui sušuko: „Duokit man pasimelsti!“. Tas metė maldaknygę į kampą sakydamas: „Melskis.., kad teisybę pasakytum!“.
Vakare, po tardymo enkavėdistai gerai išgėrė. Pirmoji pro girtus budelius spruko Veronika. Aleksandra – kiek vėliau. Visai pro šalį sargybinių, bet jie nesuspėjo pačiupti. Šūviai. Kulkos Aleksandrą stebuklingu būdu aplenkė, nors šaudyta iš kelių metrų.
Miškas išgelbėjo
Kaip Aleksandra atsidūrė už NKVD būstinės spygliuotų vielinių tvorų, pati nežino. Mena tik nuo to momento, kai pasiekė artimiausią mišką. Girdėjo, kad nuo Šiluvos pusės ilgai dar šaudė ir skalijo sarginiai šunys.
Iš pradžių nesiorientavo, kur atsiradusi. Pasislėpė po eglute, užsimaskavo žolėmis, šakomis. Iki kitos nakties bijojo ir sujudėti. Suprato, apylinkės apsuptos, tėvų namai – taip pat. Pasirinko kelią per pelkę. Slapstydamasi pasiekė sužadėtinio mamos namus.
Krūmuose laukė, kol išauš. Namie tylu. Pagalvojo, kad visi Caporkai areštuoti. Laikas slinko kankinamai ilgai. Galiausiai pamatė sužadėtinio Leono brolį su grėbliu. Iš jo sužinojo, kad sesuo Veronika jau pas partizanus. Liepė laukti vakaro, ateisiąs Leonas.
Stebėjosi Leonas tik tuo, kaip Aleksandrai iš tokių žiaurių nagų gyvai pabėgti pavyko.
Aleksandrą nusivedė į savo būrį, į pelkėtą mišką. Iš Šultakio salos būrys jau buvo pasitraukęs suėmus Radzevičiūtes.
Trejos vestuvės
Leonas su Aleksandra susituokė ne iš karto, galiojo sužadėtuvių įžadai. Gimė sūnus Antanas.
1947-ųjų rudenį Žąsaičių kaime, Šiaulėnų valsčiuje, ūkininkų Petrašiūnų sodyboje Šaukoto kunigas Radzevičius (vardo Aleksandra nepamena, bet greičiausiai Bronius, vėliau klebonavęs ir Kairiuose) sutuokė tris laisvės gynėjų poras: Aleksandrą su Leonu Caporkumi, partizanas pavarde Žiogas susituokė su Janina Dzimidaite, o partizanas Zaklička su mergina iš Žąsaičių kaimo.
Vyriausybės globėjas
Aleksandros ir Leono sūnus Antanas buvo atiduotas auginti vyriausiajai Aleksandros seseriai Elenai Stoškienei.
Tik būdamas devynerių Antanas sužinojo, kad tikroji jo mama yra Aleksandra.
Paminklą tėvo vadovauto būrio atminimui miške, Tyrulių pelkėse, Antanas statė drauge su mama.
Leono Caporkaus-Šarūno partizanų būrio vadavietė buvo įsikūrusi Gudelių kaime, ūkininkų Daukšų sodyboje, po daržine iškastame bunkeryje. Į šunų būdas buvo išvesta oro anga, dangtis į bunkerį buvo slepiamas po šiaudais.
Leono Caporkaus būrys priklausė Prisikėlimo apygardai, Leonas Caporkus-Šarūnas – Vyriausiosios partizanų vadovybės, kuriai vadovavo Juozas Šibaila-Merainis, globėjas. Vadovybė, Aleksandros tvirtinimu, taip pat glaudėsi Gudelių kaimo Daukšų sodybos bunkeryje.
Žūtis
1951 metų liepos 8-osios rytą Leonas Caporkus su savo vadovaujamu būriu išėjo susitikti su kitu būriu. Nepasiekę kelionės tikslo, nes naktys buvo trumpos, apsistojo netoli Tyrulių, Vengrių kaimo miške, kur tarp pelkių buvo iškasti bunkeriai.
„Šarūno“ būrio partizanai buvo apsupti ir susprogdinti.
Aleksandra taip ir nesužinojo, kur buvo palaidoti nužudyti jos vyro vadovaujamo būrio partizanai.
„Man sakė, kad vienas stribas žino palaidojimo vietą, bet nesako. 1000 litų jam buvo siūlyta, bet vis tiek nepasakė“, – atsiduso Aleksandra.
Viena moteris Aleksandrai yra pasakojusi, kad vežant kūnus vežimais kraujas tekėjo ant kelio. Sudžiūvusio kraujo pėdsakai buvę žymūs visą vasarą: smėlis užpusto, lietus nuplauna, ir vėl atsiveria kraujo žymės.
Kaimo bunkeryje
„Sužinojus apie Leono žūtį, mėnesį neparodžiau ašarų, negalėjau kalbėti, nieko negirdėjau. Vyriausiąją Lietuvos vadovybę su Juozu Šibaila-Merainiu, adjutantu Viktoru Šniuoliu-Vitvyčiu išsivedė į kitą būrį. O aš likau su dar vienu partizanu Gudelių kaimo bunkeryje. Galiausiai ir tas partizanas pasakė, kad rūpintumėmės kiekvienas savimi“, – pasakojo Aleksandra.
Maitindavo geri žmonės, išeiti iš bunkerio mažai kur galėdavo, nes enkavėdistai siautėjo visa jėga. Aleksandra bunkeryje pasiilgdavo saulės šviesos. Taip bunkeryje Aleksandra praleido penkerius metus.
Galiausiai Aleksandrai sesuo išrūpino pasą Juzės Bružnelytės vardu, ir ji išėjo dirbti į Tyrulius valytoja. Jeigu kas pažinojo Tyruliuose moterį Juzės Bružnelytės vardu ir pavarde, tai ji iš tikrųjų buvo Aleksandra.
Priesaika
Kažkas pažino Aleksandrą. 1957 metais areštavo. Tardė Šiauliuose, Raseiniuose, Tytuvėnuose. Reikalavo pasakyti, kur yra partizanai. Tuo metu jau daugelis Prisikėlimo apygardos partizanų buvo žuvę.
„Kartojau ir kartojau enkavėdistams: nežinau. Jeigu pasakysiu – išduosiu. Negalėjau. Juk buvau davusi priesaiką! Geriau mirti, bet neišduoti. Todėl mirtis man nebuvo baisi. Baisu buvo tik dėl to, kad gyvi papuolėme į enkavėdistų rankas ir galime neišlaikyti kankinimų. Ne mums pritrūko kantrybės – jiems“, – pasakojo Lietuvos laisvės kovų pasipriešinimo dalyvė.
Aleksandra sulaukė amnestijos. Gavo valytojos darbą Tyruliuose. Turėdavo registruotis milicijoje kiekvieną rytą ir vakarą. Po dvejų su puse metų gavo darbą valgykloje. Buvo bent pavalgiusi.
Nepriklausoma Lietuva nepatikėjo
Galiausiai Aleksandra gavo pasą mergautine pavarde – Radzevičiūtė, nes su Leonu Caporkumi buvo tik bažnytinė santuoka, ir moteris negalėjo vadintis mylimo vyro pavarde.
Būtent dėl to, kad santuoka buvo bažnytinė, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Aleksandrai nepavyko įrodyti teisme, kad ji buvo teisėta Leono Caporkaus žmona. Nors liudijo pats partizanų šeimą sutuokęs kunigas Radzevičius.
Aleksandra dėl tokio teismo sprendimo negavo ir kompensacijos už žuvusį vyrą – Lietuvos partizaną Leoną Caporkų-Šarūną.
Aleksandra atsidūsta: „Ką man šitiek iškentėjus reiškia ta kompensacija? Mano dvasia prieš Lietuvą švari ir man daugiau nieko nereikia.“
ISTORIJOS PRADŽIA
„Kelias per pelkes nuvedė į partizanų vadavietę“, „Šiaulių kraštas“ 2012 06 09.
„Likimas nuvedė į Tyrulių pelkes“, „Šiaulių kraštas“, 2012 05 26.
„Dukros sužinojo tėvo istoriją“, „Šiaulių kraštas“, 2012-05-12.
„Širdis – Lietuvoje, namai – Latvijoje“, „Šiaulių kraštas“, 2012 04 14.
Jono TAMULIO nuotr.
GYVENIMAS: Aleksandra Liaugeneckienė-Radzevičiūtė savo gyvenimą paaukojo Lietuvai. Areštai, kankinimai, žudymai nepalaužė priesaikos Lietuvai davusios moters.
VADAS: Pagarbiausioje Aleksandros namų vietoje kabo jos vyro prieš Dievą Leono Caporkaus-Šarūno portretas. Jame vyras su Lietuvos kariuomenės uniforma.
PARTIZANAI: Lietuvos pasipriešinimo kovų dalyviai. Būrio vadas Leonas Caporkus-Šarūnas – viduryje.
ŠEIMA: Gaudento ir Marcelės Radzevičių šeima iš Antaniškių kaimo, Šiluvos valsčiaus išaugino net dvi dukras – Lietuvos pasipriešinimo kovų dalyves. Aleksandra nebeatpažįsta, kuri iš seserų nufotografuota ant tėvo rankų.
PALIKIMAS: Aleksandra Liaugeneckienė-Radzevičiūtė saugo senų nuotraukų, kuriose jai brangūs žmonės. Šalia – proanūkė.
PAMINKLAS: Miške, netoli Tyrulių (Radviliškio rajonas) Aleksandra Liaugeneckienė su sūnumi Antanu savo vyro Leono Caporkaus-Šarūno ir jo bendražygių atminimui pastatė paminklą.