Naujausios
Panaktinėjimai vilos takeliuose
Tradicinė tarptautinė muziejų naktis Šiaulių „Aušros“ muziejuje buvo netradicinė. Šiauliečiai ir miesto svečiai buvo pakviesti ne į Ch. Frenkelio vilos menes, bet į baigiamą rekonstruoti kiemą. Pristatyta nauja kultūros erdvė.
Petras BALČIŪNAS
petras@skrastas.lt
Pasitiko dama ir ponas
Besirenkančius lankytojus pasitiko dailiai išgrįstais takeliais vaikštanti pora — ilga pūsta suknele pasipuošusi dama ir jos kavalierius su surdutu. Atrodė kaip tikri didikai. Dar kitos didikės buvo vilos menėse ir lankytojus vaišino saldainiais.
Išdrįsus paklausti, iš kokio dvaro atvykusi ši pora, paaiškėjo, jog ne iš dvaro, bet iš „Aušros“ muziejaus — istorikė Silva ir archeologas Gvidas.
Vidinis vilos kiemas įpusėtas rekonstruoti, tačiau darbo dar daug, tikimasi jį baigti rudenį. Sutikta kieme ponia Aldona S. neslėpė džiaugsmo, žvelgdama į koncertui parengtą vilos terasą.
„Prieš daug metų esu pagalvojusi, ar kada nuskambės šioje terasoje “Mažoji nakties muzika“, kaip ji skamba Palangos gintaro muziejaus terasoje. Dabar jau to tikiuosi“, — kalbėjo moteris. Ir ji neapsiriko.
Muziejaus nakties progamoje — Švento Kristoforo orkestro, vadovaujamo profesoriaus Donato Katkaus, koncertas. Į šventę atvyko unikalaus Lietuvoje Kretingos kultūros centro teatro — studijos „Atžalynas“ kojūkininkų trupė. O prieš vidurnaktį pasirodė fakyrai iš Vilniaus, parodę spektaklį “Ugnies šokis“. Jis gerokai išgąsdino uodus, kurie temstant pradėjo atakuoti žiūrovus.
„Ką groti — štai klausimas“
Prie Ch. Frenkelio vilos vartų sustoja autobusas. Iš jo kraustosi muzikantai, iš bagažinės traukdami instrumentus. O maestro D. Katkus pradeda blaškytis, nes nežino organizatorių pageidavimų, kokius kūrinius groti. „O ką mes čia turime groti? Turiu išsiaiškinti, ką groti, kiek groti. Aš bijau įžeisti Šiaulius“.
Susitikęs su direktoriumi Raimundu Balza nusiramino, nes sutarė, kad gros tai, kas ir muzikantams miela, ir publikai patinka.
Paklaustas, kelintą kartą atvažiuoja į Šiaulius koncertuoti, D. Katkus atšovė, kad skaičiuoti jam neįdomu, bet vėliau prisiminė, jog mūsų mieste koncertuoja nuo 1965 metų.
„Brangūs eksponatai“
Pradėdamas orkestro pasirodymą D. Katkus į gausiai susirinkusią publiką kreipėsi: „Gerbiamieji ir brangūs muziejaus eksponatai, nes jūs šiąnakt galite atsidurti muziejaus salėse nakvoti. Linkiu, kad blogosios jūsų mintys liktų uždarytos ten, odos fabrike, o šviesiosios liktų čia“.
Maaestro labai gyrė vilą, kurią pavadino tikru turtu, nes secesinio meno pastatuose likę mažai, o šioje viloje jis išsaugotas. „Pagrosime ką nors lyriško, nes čia tokia aplinka, kol dar neišskirstytos žemės krūvos. Kai pasės gėles, bus nebe tas“, — šmaikštavo maestro.
Ir nuskambėjo pirmieji V. A. Mocarto „Mažosios nakties serenados“ akordai. Ponios Aldonos ir daugelio šiauliečių svajonė išsipildė. Iš vilos terasos sklido ne tik ši geniali muziką, buvo atliekama Bukerini simfonija, E. Grygo kūrinys ir kiti. Akustika buvo puiki.
Trys metrai be galvos
Kojūkininkų grupė iš Kretingos atliko miniatiūrą „Atspindžiai veidrodžiuose“. Jie nuolat iš damų rankų paimdavo vendrodžius ir jais visaip manipuliuodavo, naudojo spalvotus dūmus ir įvairias skraistes. Tokio įspūdingo ūgio ypatos ne tik slankiojo aplink žiūrovus, bet ir šoko pagal smagią muziką.
Kai kojūkininkai nusiėmė panašias į mimų kaukes, žiūrovai pamatė, jog tai labai jauni žmonės, įvaldę tokį sudėtingą ir retai kam matomą meną. Sunku įsivaizduoti, kaip tokiame aukštyje nesisuka galvos, kai dar reikia ir vaidinti.
KOJŪKININKAI: Jaunieji kojūkininkai iš Kretingos ne tik puikiai vaidino, bet ir vis provokuodavo žiūrovus.
UGNIS: Ugnis ne tik šoko, bet ir piešė žiedus, abstrakčias kompozijas, ornamentus.
VILA: Chaimo Frenkelio vila iš kiemo naktį atrodė romantiškai ir didingai — tai bus nauja erdvė kultūrai ir pramogoms.
ORKESTRAS: Švento Kristoforo orkestras, diriguojamas maestro Donato Katkaus padovanojo lyriškos muzikos vakarą.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
.