Pakilęs kaip feniksas iš pelenų vienuolynas prikėlė ir bendruomenės gyvenimą

Ramus, vos keliolikos sodybų Palėvenės kaimas šiaurės Lietuvoje slepia tikrą brangakmenį – vienintelį šiame regione vėlyvojo baroko pavydį – XVII a. Šv. Domininko bažnyčios ir dominikonų vienuolyno ansamblį. Vienuolių abitus menančiais mūrais žavisi turistai, juos smalsiai apžiūrinėja ir greta tekančiu Lėveniu plaukiantys baidarininkai. O vietiniai tuo džiaugiasi ir siūlo jiems ypatingas pramogas.

Be langų – bet smagiai

Tokio tipo objektas šiaurės rytų Lietuvoje – vienintelis. Jis ne tik intensyviai restauruojamas, tačiau ir aktyviai plečiamos edukacinės veiklos tiek suaugusiems, tiek vaikams. Jos suteikia galimybę patirti to meto išskirtinį vienuolijų gyvenimą“, – Palėvenės dominikonų vienuolyno ansamblį pristato Kupiškio r. savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyr. specialistas Vytis Zavackas.

Vienuolynas mums liudija, jog ir anuomet, XVIII–XIX a., regionuose vystėsi aukščiausios kokybės kultūra ir švietimas – šiame ansamblyje buvo rengiami žodynai, rašomi pamokslų rinkiniai ir net iš Vilniaus atkeltos studijos, tokios kaip teologija, retorika ar filosofija, – pasakojo V. Zavackas.

Finansavimas Palėvenės buvusio dominikonų vienuolyno ansamblio restauravimui ir pritaikymui šiuolaikiniams visuomenės socialiniams ir ekonominiams poreikiams skirtas iš 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos prioriteto „Aplinkosauga, gamtos išteklių darnus naudojimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos“ priemonės „Aktualizuoti savivaldybių kultūros paveldo objektus“ lėšų.

Kaimo bendruomenės „Palėvenys“ pirmininkė Laimutė Juknevičienė – viena didžiausių vienuolyno entuziasčių. Dabar sunku patikėti, tačiau 2007 metais įsteigta bendruomenė įsikūrė ne kur kitur, o visiškai apleistame vienuolynui priklausančiame svirne. „Penkerius metus gyvenome be langų, be šildymo, be vandens, o sienos ir grindys buvo išgraužtos gyvūnėlių. Bet gyvenome smagiai ir su viltimi, kad mūsų vienuolyną renovuos ir jis pakils kaip feniksas iš pelenų“, – prisiminė L. Juknevičienė.

Ir iš tiesų šiuo metu pastatas visiškai atnaujintas ir pritaikytas tiek bendruomenės, tiek turizmo reikmėms, mat jame drauge su bendruomene čia įsikūręs ir Kupiškio r. Turizmo ir verslo informacijos centras.

Palėvenės kaime nebuvo nei mokyklos, nei bibliotekos, nei kultūros centro – tik vienas apžėlęs ir sovietmečiu suniokotas vienuolynas, – praeitį prisiminė L. Juknevičienė. – Pradėję bendruomenės veiklą, galvojome, kad svirnas – paprastas pastatas, tačiau paaiškėjo, kad jame nieko negalima net pakrutinti – net gėlytės pasodinti, viskam reikia archeologinių tyrimų. Tačiau vienuolynas prisikėlė, o kartu keliasi ir Palėvenė.“

Dar iki renovacijos bendruomenė čia rengė veiklas. „Kai atvyko Kultūros ministerijos atstovai, mūsų vaikai svečiams nukalė po vinį. Kaip simbolinę pradžią vienuolyno atgimimui“, – prisiminė L. Juknevičienė.

V. Zavackas pažymi, kad pagrindiniai tvarkybos darbai prasidėjo prieš dešimtmetį nuo svirno pastato, o 2018 m. imta tvarkyti ir pagrindinį vienuolių gyvenamąjį pastatą, kur bus atkurtos autentiškos celės ir interjero polichromija, liudijanti aukštą meninę vertę. Pašnekovas pasidžiaugė, kad Kultūros ministerija atkreipia vis didesnį dėmesį į kultūros paveldo objektų reikšmę ir vertę regionuose bei didina paveldotvarkos finansavimo lėšas, kurios padeda išsaugoti retą Palėvenės dominikonų vienuolyno ansamblį.

Malonumas akims ir gomuriui

Palėveniečiai vienuolyno kieme pasistatė molinę rytietišką krosnį – tandyrą, įsirengė virtuvę, kur čirškina ne tik savo krašto, bet ir vienuolių mėgtus patiekalus. Lankytojams papasakoję apie vienuolių gyvenimo būdą ir mitybą, siūlo paragauti, o gal net ir patiems išsikepti ypatingų vienuolyno baronkų, pasivaišinti troškiniu, senovišku virtieniu ir kitais gardumynais, pagurkšnoti arbatos iš upės šlaituose surinktų šaltalankių, šimtamečių liepų alėjos liepžiedžių ir kitų augalų. „Vienuoliai turėjo savo bites, jie buvo nuostabūs ūkininkai, turėjo daug žemių. Pirmieji parsivežė kavą, turėjo vaistinę ir augino žoleles. Mes taip pat įkūrėme arbatų kampelį, prisidžioviname ekologiškų žolelių ir šaltais žiemos vakarais geriame jas užkasdami sausainiais su vienuolyno antspaudu“, – apie jaukią ir su vienuolyno gyvenimu suaugusią kasdienybė pasakojo L. Juknevičienė.

Na, o Palėvenės vienuolyno rūsiuose galima susipažinti ir su alaus gaminimo tradicijomis Kupiškio krašte. Programą veda žymus Kupiškio krašto aludaris Jonas Goštautas. Ką matėte ir regėjote – galėsite užfiksuoti žąsies plunksna – ja rašyti čia būsite greitai išmokyti.

Dėl vienuolyno grožio, nuostabaus peizažo su kalvos apačioje srūvančia Lėvens upe šią vietą pamėgo meno plenerų dalyviai, pro šalį nepraplaukia ir baidarininkai. „Nupjauname takus ir laukiame svečių. Kartu galime ir kiaušinius kepti, ir žuvienę virti. Tai pagrindinė Palėvenio sriuba, mat vienuoliai dominikonai buvo iškasę ir įžuvinę du tvenkinius. Mūsų svajonė – juos prikelti, – atskleidė idėjomis trykštanti bendruomenės pirmininkė, kurią vietiniai jau praminė abate. Jis aplink save buria ne tik čia gyvenančius, bet ir aplinkinių kaimų žmones. Palėveniškiai kuo nuoširdžiausiai kviečia visus atvykti į svečius, o daugiau apie vykdomas veiklas, edukacijas, renginius galima sužinoti feisbuko paskyrose „Palėvenės dominikonų vienuolyno ansamblis“, „Kaimo bendruomenė „Palėvenys“ ir svetainėje https://www.infokupiskis.lt.

Publikacija finansuojama Europos socialinio fondo veiksmų programos prioriteto „Techninė parama, skirta informuoti apie veiksmų programą ir jai vertinti“ lėšomis.

logologo

Užs. 11396