Naujausios
Minėjimo dalyviai pirmiausia sustojo prie Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriaus tvoros, kur atminimo lentoje įrašyta, jog prie bažnyčios šventoriaus buvo numetami išniekinti, sudarkyti Laisvės gynėjų kūnai. Taip okupantai siekė įbauginti gyventojus, taip pat tikėjosi, kad artimieji išsiduos atpažindami nužudytųjų kūnus, ir tokiu būdu, bus galima sunaikinti visą „bandito“ šeimą.
Po to susirinkusieji važiavo į Biržų girią, į Stepono Giedriko-Giriečio žūties vietą. Pakeliui prisijungė paskutiniojo partizanų vado giminaičiai – sesers dukra su vyru ir dukra. Girioje jau laukė S. Giedriko žmona Liucija, dukra Aldona su vyru.
Muziejaus direktoriaus pavaduotoja E. Lansbergienė minėjimą pradėjo S. Giedriko-Giriečio bendražygio Broniaus Krivicko sonetu „Mūsų liko gal iš šimto vienas...“, sakydama, kad šiame sonete galima atpažinti paskutiniojo Pilėnų tėvūnijos partizanų vado istoriją – jis žuvo paskutinysis iš Vyčio apygardos vadų ir vienas iš paskutiniųjų iš mūsų krašto partizanų, tačiau „vėliavą kovos“ garbingai nešdamas iki galo. Kitą B. Krivicko eilėraštį, apie rudenį, kuriame taip pat nuskambėjo žiauraus laikmečio gaida, padeklamavo buvusi S. Giedriko žmona Liucija (kaip paskui pasakys jos dukra Aldona: mama moka atmintinai beveik visus B. Krivicko eilėraščius).
Minėjimo dalyviai iš girios važiavo į Biržus, prie „Aušros“ pagrindinės mokyklos, kur teko mokytis paskutiniajam mūsų krašto partizanų vadui. Toje pačioje mokykloje mokytojavo Giriečio dukra Aldona, tačiau tuo metu mokykloje niekas to nežinojo.
Nuo „Aušros“ mokyklos minėjimas persikėlė į Biržų krašto muziejų „Sėla“, pilies arsenalo salę, kur S. Giedriko dukra Aldona perskaitė jautrų eilėraštį apie savo šeimos likimą. Vakarą pratęsė režisierius Vytautas V. Landsbergis.
S. Giedriko-Giriečio artimieji nuoširdžiai dėkojo visiems, susirinkusiems pagerbti jo atminimą.