Naujausios
Nyksta palaimintojo popiežiaus pėdsakai
Rytoj Jo Šventenybė popiežius Jonas Paulius II bus skelbiamas palaimintuoju. Beveik prieš 18 metų popiežius bučiavo Lietuvos žemę, lankėsi ir laimino Šiaulius, žmones. Šiandien vietos, kuriose žengė jo koja, daiktai, kuriuos jis lietė, užmiršti. Ar relikvijos dar kam nors reikalingos? Kodėl iki šiol nėra pastatytas jam paminklas?
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Palaimintos vietos
Buvęs Šiaulių švento Ignaco Lojolos bažnyčios rektorius garbaus amžiaus tėvelis Anicetas Tamošaitis iškelia į dangų rankas atgailai: akivaizdžiai mažai pagarbos daiktams ir vietoms, kurias Šiauliuose lankė palaimintuoju prieš Dievą skelbiamas žmogus.
Popiežius Jonas Paulius II Šiauliuose lankėsi 1993 metų rugsėjo 7 dieną. Aukojo mišias šimtatūkstantinei miniai Kryžių kalne, ilsėjosi ir meldėsi Ignaco bažnyčioje ir jėzuitų vienuolyne.
Ignaco bažnyčios jėzuitų vienuolyno kambarėlyje, kuriame ilsėjosi Jonas Paulius II po mišių Kryžių kalne, išlikę tie patys baldai, tik jokio ženklo, kas čia buvo 1993 metų rugsėjo 7 dieną po pietų, maždaug nuo 15 valandos apie pusantros valandos.
Sofa ir puodeliai
Tarybinius laikus primenanti sofa, ant kurios popiežius buvo prigulęs pailsėti, uždengta lininiu audeklu. Gobelenas apsitrynęs, nes čia sodinami vienuolyno ir Ignaco bažnyčios interesantai. Ant sofos nakvoja vienuolyno svečiai šventikai.
Ant durų kabo lentelė su kelio ženklu „plyta“ — įeiti draudžiama, kai kas nors ilsisi ant popiežiaus sofos.
Tėvelis Anicetas pripažįsta, kad vienuolyne būtinas memorialinis kambarys Jono Pauliaus atminimui, ypač dabar, kai jis skelbimas palaimintuoju, o galbūt kada nors bus paskelbtas ir šventuoju.
Šalia — valgomasis. Čia Jonas Paulius II pietavo su vienuolika artimiausių palydovų. Tėvelis Anicetas atidaro indaują: specialiai popiežiaus vizitui pagaminti porceliano indai dabar naudojami visų, kurie pietauja vienuolyne.
Nei kambarėlyje, nei valgomajame jokios lentelės.
Kryžiaus neliko
Ignaco bažnyčioje po Jono Pauliaus II apsilankymo atlikta rekonstrukcija. Bažnyčioje nebėra kryžiaus nuo altoriaus, prie kurio meldėsi popiežius.
Šventoriuje priešais bažnyčios duris auga išlakus ąžuolas. Bažnyčios vargonininkas Antanas Narbutas prisiminė, kad tą patį vakarą po Jono Pauliaus II išvykimo iš Šiaulių, jaunimas pasodino ąžuoliuką jo garbei. Kas žino, kad tai popiežiaus ąžuoliukas?
„Nedaug kas... Reikia nors lentelės“, — sako tėvelis Anicetas.
Arnoto paieškos
Popiežiaus atvykimui visos Lietuvos bažnyčios, kurias aplankė Jonas Paulius II, turėjo pasiūdinusios specialiai tai progai mišių rūbus — arnotus (viršutinė skraistė), siuvinėtas stulas (apeiginė juosta, dedama ant kaklo).
Zakristijos spintoje tarp daugybės arnotų — tik du skaisčiai raudoni. Vargonininkas Antanas su tėveliu Anicetu vis spėliojo, kurį iš jų galėtų būti dėvėjęs Jonas Paulius II? Po kelių valandų spėlionių padėtį išgelbėja bažnyčios zakristijonas. Jis vienintelis žinojo, kur saugomas tikrasis popiežiaus arnotas.
Bažnyčios tarnai nežino, kur yra ir mišiolas (mišių knyga, svarbiausioji katalikų liturgijos knyga), kurį lietė popiežiaus rankos per mišias Kryžių kalne.
„Jėzuitų vienuoliai nelabai sureikšmina tokius dalykus“, — skėsteli rankomis vargonininkas Antanas.
Nepagarba
Kryžių kalne griūva apleista koplyčia, kurioje Jonas Paulius II aukojo iškilmingas mišias. Grindys ištrūnijusios. Stalas, prie kurio popiežius aukojo mišias ir laimino besimeldžiančius žmones, apverstas aukštyn kojomis. Apsilaupiusi sakykla nustumta į šoną. Laiptai seniai sutręšę. Pamatai — gelžbetoninės konstrukcijos — dar tvirti.
Iki šiol prie koplyčios maldai suklumpa tikintieji, nors ir nėra jokios lentelės, kad čia mišias aukojo Jonas Paulius II.
Neseniai buvo iškelta idėja pagal Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio norą vietoj koplyčios pastatyti bažnyčią, tačiau, paskutinėmis žiniomis, rengiamasi bažnytėlę statyti netoli informacijos centro.
„Reikėjo išsaugoti“
Koplyčios architektas, dirbęs Šiaulių rajono vyriausiuoju architektu, Algimantas Jukna įsitikinęs, kad koplyčią reikėjo išsaugoti.
„Tai yra ženklas, vieta, kur buvo, meldėsi, laimino palaimintasis. Totali mūsų nepagarba Jam parodoma tokiu koplyčios stoviu“, — sakė A. Jukna.
Techniškai, pasak A. Juknos, koplyčią suremontuoti nebūtų nei brangu, nei sudėtinga, nes bazinės konstrukcijos yra kapitalios. „Reikia valios ir supratimo“, — įsitikinęs A. Jukna.
Širdyse, o ne daiktuose
Popiežiaus vizito metu Ignaco bažnyčios rektoriumi dirbo jėzuitas Stasys Kazėnas, šiuo metu dirbantis Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvu.
„Ne daiktų reikia ieškoti, o Jono Pauliaus II palikimo kiekvienam savo širdyje“, — įsitikinęs S. Kazėnas.
S. Kazėnas į klausimą, ką jam pačiam paliko popiežiaus atvykimas, atsakė po ilgokos pauzės: „Jis žmogus — žmonėms. Jis žmogus, o ne Dievas ir kituose mato žmogų“.
S. Kazėnas prisiminė, jog pagal protokolą nebuvo numatytas susitikimas su žmonėmis prie Ignaco bažnyčios, bet jis įvyko. „Jis pamatė susirinkusius žmones, greitai buvo atneštas mikrofonas ir jis be jokio pasiruošimo kalbėjo žmonėms tiesiai į širdis“, — prisiminė S. Kazėnas.
Jo žodžiais, sunku apsaugai buvo saugoti popiežių, nes jis, pavyzdžiui, pamatęs neįgalųjį vežimėlyje, staigiai pakeisdavo judėjimo kryptį ir atsidurdavo, kur jo širdis šaukė.
Jis yra
S. Kazėnas apie popiežių kalbėjo tik esamuoju laiku.
„Jis negali būti praeitis, nes jis paliko mums tai, kas su mumis išlieka visuose gyvenimo vingiuose“, — paaiškino S. Kazėnas.
Tuometinį rektorių S. Kazėną poilsio metu popiežius pasikvietė į savo kambarėlį pasikalbėti asmeniškai. „Jaky mladenky“ (koks jaunas — lenkiškai), — tebeskamba S. Kazėnui popiežiaus nusistebėjimas juo, jaunu bažnyčios rektoriumi.
„Jo atvykimas jau davė ir daug impulsų, kurie realizavosi“, — įsitikinęs S. Kazėnas.
Palikimas gyvas
Pirmiausia, pranciškonų vienuolyną prie Kryžių kalno. Jo palaiminimu vienuolynas čia ir atsirado. 1997 metais liepos pradžioje iš Vatikano į Lietuvą atvežtos ypatingos dvasinės relikvijos: Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II palaimintas Kryžių kalno pranciškonų vienuolyno projektas ir popiežiaus pašventintas būsimo vienuolyno kertinis akmuo, vėliau įmūrytas į vienuolyno pamatus.
„Popiežiaus rūpesčiu susidraugavo Alvernos (Italija) ir Kryžių kalnai. Alvernos kalne yra pranciškonai, atėjo jie ir į Kryžių kalną. Tai kam mums sukti galvą, kaip prie Kryžių kalno pastatyti dar vieną bažnyčią, jeigu ji jau yra paties popiežiaus palaiminta?“, — svarsto S. Kazėnas.
„Su Jo atvykimu į Šiaulius aiškiai pajudėjo pietinio rajono bažnyčios įkūrimo reikalai. 1992 ar 1993 metais, prieš Jam atvykstant, pietiniame rajone Velykų mišios vyko po atviru dangumi. Susirinko apie penki tūkstančiai žmonių. Aiškiai reikėjo bažnyčios pietinio žmonėms ir ji atsirado“, — sakė S. Kazėnas.
Paminklas pritrauktų tikinčiuosius
„Po jo išvykimo daugeliui buvo aišku, kad Šiauliuose turi atsirasti paminklas Jonui Pauliui II. Bet ... jo iki šiol nėra. Nors ne kartą kalbėtasi su valdžia. Jeigu paminklas atsirastų Šiaulių centre ar prie Ignaco bažnyčios, Lenkijos ekskursantai tikrai prie jo atvažiuotų. O tai reiškia paliktų ir pinigų miesto kavinėse“, — įsitikinęs S. Kazėnas.
Jo teigimu, Ignaco bažnyčia traukos centru galėtų tapti ir įkūrusi muziejų su Jono Pauliaus II palikimu Šiauliuose.
„Man iki šiol nesuprantama, kodėl Ignaco bažnyčia nėra įtraukta į popiežiaus Jono Pauliaus II piligriminio kelio objektus. Katedra, kurioje jis nesilankė, įtraukta, o Ignaco bažnyčia — ne“, — stebėjosi S. Kazėnas.
Kodėl Ignaco bažnyčia?
Kodėl popiežius aplankė Šiaulius, niekam nekilo klausimų — dėl Kryžių kalno. Bet kodėl poilsiui pasirinko ne tuometinę šv. Petro ir Povilo bažnyčią, būsimą katedrą?
„Todėl, kad aš ten dirbau“, — iš pradžių juokavo S. Kazėnas. Bet tai ne juokai. S. Kazėnas, atvykęs atkurti Ignaco bažnyčios, vyresnybės buvo paskirtas ir Kryžių kalno globėju.
„Bevaikštant po Kryžių kalną su vienu aukštu Vatikano dvasininku ir Audriu Juozu Bačkiu, jie manęs užklausė, ar norėčiau, kad būtent į Ignaco bažnyčią atvyktų popiežius. “Žinoma“, — pasakiau. Nors tada dar nebuvo baigtos bažnyčios statybos. Baigėme iki Jo atvykimo“, — prisiminė S. Kazėnas.
Vieta tiko
S. Kazėno teigimu, tuo metu šv. Petro ir Povilo bažnyčia neturėjo patalpų priimti tiek svečių ir juos pavalgydinti. Popiežius pietavo su dar vienuolika artimiausios aplinkos dvasininkų vienuolyno valgomajame, o dar kelios dešimtys palydos žmonių turėjo pietauti lengvai susisiekiamoje aplinkoje. Ignaco bažnyčia šalia jau turėjo įkūrusi katalikišką Tėvo Andriuškos pradinę mokyklą, kurios salėje kaip tik tilpo tiek svečių.
Mokyklos salė, vienuolynas ir Ignaco bažnyčia, pasak S. Kazėno, yra sujungti galerija, todėl svečiai saugiai galėjo pereiti iš vieno pastato į kitą.
Akimirka, dovanota tik tau
Suradome ir Virginiją Čaikauskienę, kurios vadovaujama UAB „Juodlė“, dirbusi buvusioje “Skalsos“ valgykloje šalia Ignaco bažnyčios, ruošė iškilmingus pietus popiežiui ir jo palydai.
Vaišėms buvo patiekta veršienos suktinukų, nors veršienos, mena V. Čaikauskienė, rudenį tais laikais buvo labai sunku gauti. Dar — vištienos sultinys su bandelėmis su sūriu.
„Labiausiai nustebino tai, kad jokio specialaus pageidavimo, jokio spaudimo, prie kurio buvome jau įpratę rengdami vaišes tarybiniams funkcionieriams“, — mena V. Čaikauskienė.
Likus dviems savaitėms iki popiežiaus vizito buvo atvykusi iš Vatikano delegacija, kuriai buvo surengti bandomieji pietūs. Viskas tiko.
Išeidamas iš bažnyčios Jonas Paulius II paprašė, kad visi, kas rūpinosi jo priėmimu, maitinimu ateitų gauti palaiminimo, jis norėjo kiekvieną iš jų pasveikinti asmeniškai.
"Tas kelias sekundes jis matė tik tą vieną žmogų, kurį laimino. Jis nežiūrėjo į priekį, kokio ilgio eilė jo dar laukia. Ta akimirka padovanota tik tau", -prisiminė ir S. Kazėnas.
PALAIMINTASIS: 1993 metų rugsėjo 7 dieną popiežius lankėsi Šiauliuose. Lietuvai tai buvo pirmasis per daugiau, nei 600 metų krikščionybės istorijos Dievo vietininko žemėje apsilankymas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
KAMBARĖLIS: Kambarėlyje, kur ilsėjosi popiežius išlikę tie patys baldai tik nėra jokio atminimo ženklo, kad prie jų lietėsi palaimintasis.
INDAI: Vienuolyno valgomojo indaujoje po popiežiaus vizito likę balto porceliano indai, iš kurių dabar valgo visi vienuolyno svečiai.
ĄŽUOLAS: Šventoriuje auga ąžuolas, kurį popiežiaus išvykimo vakarą pasodino Šiaulių jaunimas. Nedaug kas žino, kad toks ąžuolas auga Šiauliuose.
MALDA: Vizito metu Jonas Paulius II buvo suklupęs maldai Ignaco bažnyčioje, tačiau vėliau bažnyčia rekonstruota, neišlikęs ir kryžius nuo tuometinio altoriaus, kurį, esą, išsivežė vienas iš kunigų.
KYŽIUS: Popiežiaus kryžius Kryžių kalne buvo apšlakstytas ir krauju: 1995 metų rugsėjo 26— osios naktį čia buvo nužudytas Kryžių kalną ir popiežiaus kryžių saugojęs 22 metų šiaulietis policininkas Tomas Naumovas.
MIŠIOS: Mišių stalas, kurį lietė popiežiaus Jono Pauliaus II rankos mėtosi aukštyn kojomis aptriušusioje koplyčioje.
KOPLYČIA: Koplyčia, kurioje Jonas Paulius II aukojo mišias, apgriuvusi tik iš išorės, bazinės konstrukcijos dar sveikos.
ARNOTAS: Bažnyčioje ne iš karto surado arnotą ir stulą, kuriuos dėvėjo Jonas Paulius II per mišias Kryžių kalne.
ŠIRDIS: Buvęs Šiaulių Ignaco bažnyčios rektorius Stasys Kazėnas įsitikinęs, kad svarbiausia yra tai, ką kiekvienas iš mūsų laikome širdyje prisimenant popiežiaus apsilankymą Šiauliuose.
Jono TAMULIO nuotr.
Popiežiaus beatifikacija — po stebuklo
Palaimintųjų ir Šventųjų skelbimo kongregacija Vatikane pripažino stebuklą, priskiriamą Jonui Pauliui II. Stebuklas — prancūzų vienuolės Mari Simon Pjer pagijimas nuo Parkinsono ligos. 49 metų prancūzė vienuolė stebuklingai išgijusi, kai ji ir kitos vienuolės pasimeldė velioniui popiežiui, praėjus keliems mėnesiams po šio mirties 2005 metais. Paskelbti šventuoju, pagal bažnyčios kanonus reikia įrodytų dviejų stebuklų.