Nuo \"ožio testamento\" iki būgno

Nuo "ožio testamento" iki būgno

Tradicinė Žolinės šventė Šiaulių universiteto Botanikos sode šiemet netikėtai sudrebėjo nuo būgnų muzikos. Šventės atidaryme mušamųjų grupė „Ritmas kitaip“ užgrojo tradiciniais lietuviškais būgnais. Šis muzikinis žaidimas netiesiogiai simbolizavo, jog visame pasaulyje žmogus yra neatsiejamas nuo gamtos. Buvo visko – nuo Mergelės Marijos pasveikinimo iki „ožio testamento“.

Alvydas JANUŠEVIČIUS

alvydas@skrastas.lt

Būgnų griausmas

Kunigas Egidijus Venckus visus pakvietė maldai ir priminė krikščioniškąją Žolinės prasmę. Vėliau renginio vedėjas paskaitė ir senovinę šios šventės versiją apie pirmojo derliaus nuėmimą.

Tuomet sudundėjo dvylika tradicinių liaudiškų būgnų, kuriuos pagamino tautodailininkas Albertas Martinaitis. Grupė „Ritmas kitaip“ pirmą kartą prieš publiką stojo būtent su tokiais instrumentais. Vėliau mušė ritmą ir kitokiais netradiciniais mušamaisiais.

Tai ne tik pirmas kartas grupei „Ritmas kitaip“, bet ir savotiškas rekordas – būgnų kalnas: kone daugiausiai vienu metu griaudinčių tradicinių būgnų.

Visi tautodailininko pagaminti būgnai turi savo istoriją. Vienas pavadintas Perkūno būgnu. Jo korpusas išskobtas iš žaibo trenkto klevo. Kiti būgnai nudažyti įvairiais būdais. Trinant žole iš Žaliūkių pievų. Vyšnių uogomis, kurias kadaise galėjo valgyti Šiauliuose meistravęs skulptorius Antanas Raudonis. Velykiniais margučių dažais „gelžuonimi“.

Šiaulių universiteto folkloro ansamblis „Vaiguva“ uždainavo senovinę dainą apie būgną. Tarp vis ilgėjančių ir pasikartojančių posmelių sugriaudėdavo visi žolinėje buvę būgnai. „Medis miške, mišks ant kalna, kalns ant būgna“, – tokie šios dainos žodžiai dvelkia senovišku pasaulio suvokimu.

Ožio testamentas

Tradicinė Žolinių šventė šiemet vėl džiugino vaistažolių ir įvairių žemės teikiamų produktų muge. Šiauliečiai ir miesto svečiai mugėje galėjo pamatyti lietuvių ir latvių tautodailės dirbinių, daugybę arbatų rūšių, medaus, duonos, saldainių, sūrių. Visi stebėjo, kaip gaminamas tradicinis būgnas.

Tautodailininkas A. Martinaitis teigia, kad tradicinių būgnų muzikoje galima įžvelgti ir gilesnių dalykų. Anot jo, tai buvo savotiškas „ožio testamento“ įvykdymas. Ožys nuo seno yra labai svarbus gyvūnas. Jis būtinas bandos gausumui palaikyti. Kai jis tampa nebenaudingu, jo negalima tiesiog papjauti. Lygiai taip pat kaip bitė negali nugaišti – ji miršta.

Ožys būna paaukojamas? Taip, tačiau ne mums įprastomis žiauriomis apeigomis, kurios baigiasi sudeginimu ar palaidojimu po akmeniu. Ožio gyvenimą pratęsia kone visos jo kūno dalys. Yra keletas liaudies dainų, kuriose klausiama – kam teks ožio ragai, plaukai, mėsa. Dainoje atsakoma į šiuos klausimus.

Jau minėtas Perkūno būgnas ir dar keletas yra aptraukti ožio oda. Ragai tampa pučiamaisiais muzikos instrumentais, birbynėmis. Šiais instrumentais pradėjo naudotis medžiotojai gyvūnams privilioti. Iš ožio žarnų suvytos stygos basedlai. Iš kailio galima suvelti veltinį ir panaudoti būgno lazdelei. Mėsą, žinoma, suvalgome. Ožio krauju buvo palaistoma žemė, kad ši kitąmet turėtų jėgų vėl išauginti derlių.

„Posakis – naudos kaip iš ožio pieno – jau įgauna kitokią prasmę. Kitaip tariant – ožio kūno dalių panaudojimas yra tarsi pagarba šiam svarbiam gyvuliui“, – sako A. Martinaitis.

Vaisingumo simbolis

Etnokultūros žinovai Žolinių šventę netiesiogiai sieja su senovės graikų satyrais ir net lietuvišku ožio aukojimu.

Etnomuzikologė Varsa Zakarienė teigia, kad ožys yra tiesiogiai susijęs su vaisingumo kultu. Dainos apie ožį būdavo atliekamos tokiose vietose, kur yra pretekstas skatinti vaisingumą. Žolinė – tinkama šventė tokioms dainoms. Tai tarsi atsidėkojimas gamtai už derlių.

Pasirodo, jog senovės grakai būtent tokiu metu švęsdavo Satyrijas arba vyno dievo Dioniso šventę. Būtent tokiu metu yra nuimamas vynuogių derlius. „O kas yra satyras? Pusiau ožys, pusiau žmogus. Tai ne atsitiktinis sutapimas. Matyt daugelyje kraštų žmonėms patikdavo ožiukas savo vislumu“, – teigia etnomuzikologė.

V. Zakarienė priminė, kad yra net sutartinių, kuriose giedama, kad oželis jau nebešokinėja. Ką daryti? Toliau giedama, kam bus išdalintos ožio kūno dalys: „Tai tiesioginė užuomina apie senovinį ožio aukojimo ritualą, vaisingumo kultą. Iš ožio pagaminti muzikos instrumentai – apeiginiai. Būgnas su ožio oda – jau ne eilinis būgnas“.

Pasaulis ant būgno

Etnologai randa dainose apie būgnus užuominų apie pasaulio sutvėrimą. Kalnas ant būgno, ant kalno medis, o medyje – lizdas. Lizde kiaušinis, kiaušinyje paukštis, o iš paukščio – plunksnos. O iš plunksnų – patalai, kuriuose guli bernelis ir mergelė.

Būgnas, pasak V. Zakarienės, vienas archaiškiausių muzikos instrumentų. Jis primena griaustinį – Perkūno griausmą. Jo garsas simbolizuoja vaisingumą, todėl puikiai tinka Žolinės – pirmojo derliaus ir gamtos gausumo šventei pagarsinti. Gal dėl savo senovinės reikšmės būgnas būdavo ir pagrindinis šamanų ar apeigų instrumentas.

V. Zakarienė įsitikinusi, kad ožys aukojamas buvo giliai tikint, kad pasaulyje nusistovėjusi tvarka išliks, o visi gyvi padarai pratęs savo giminę. Paaukoti ožį prireikdavo tada, kai užklupdavo nelaimės, ar neužderėdavo derlius. Senasis bandos vedlys – į būgnus, o ožkoms – naujas jaunas ir stiprus ožys.

Etnomuzikologės nuomone, Lietuvai dabar reikėtų paaukoti kokį ožį: „Būtų ne pro šalį sustiprinti mūsų tautos bendruomeniškumo jausmą ir atstatyti vaisingumą. Kas yra tas senasis bandos ožys – neįvardinsiu. Savanorių manau tikrai neatsiras, tačiau „atpirkimo ožių“ neabejoju kad bus daug“.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

GRIAUSMAS: Grupė „Ritmas kitaip“ per Žolinių šventę pirmą kartą ritmą mušė tradiciniais lietuviškais būgnais.

ŠVENTĖ: Nors dangus žadėjo lietų, tačiau Botanikos sode buvo gausu lankytojų dar iki šventės atidarymo.

RAGANA: Žolinėje buvo vietos ir Kriaunų raganai.

ŽALUMA: Žolinės – šventė, kurioje susitinka įvairių epochų kultūros.

GAMYBA: Studentė Justina šventės metu toliau gamino prieš porą savaičių pradėtą būgną.

ARBATA: Susirinkusieji galėjo paragauti žolelių arbatos.

Autoriaus nuotr.

TESTAMENTAS: „Kam teks ožio ragai?“. Į tokį klausimus galima rasti atsakymus liaudies dainose.

„Etnomuzikologės nuomone, Lietuvai dabar reikėtų paaukoti kokį ožį: „Būtų ne pro šalį sustiprinti mūsų tautos bendruomeniškumo jausmą ir atstatyti vaisingumą“.