Non omnis moriar: In Memoriam Leonidui Donskiui (1962–2016)

Non om­nis mo­riar: In Me­mo­riam Leo­ni­dui Dons­kiui (1962–2016)

Anks­ty­va ir ne­ti­kė­ta in­te­lek­tua­lo Leo­ni­do Dons­kio ne­tek­tis iš­de­gi­no ma­no sie­lo­je žy­mę ir pa­si­ju­tau li­kęs tuš­tu­mo­je. Žmo­gus gy­ve­ni­me tu­ri ne vie­ną Mo­ky­to­ją, o vie­nas jų man bu­vo ir te­bė­ra di­dis Eu­ro­pos mąs­ty­to­jas ir hu­ma­nis­tas, Lie­tu­vos kū­rė­jas ir rep­re­zen­tan­tas Va­ka­rų pa­sau­ly­je, pro­fe­so­rius par ex­cel­len­ce Leo­ni­das Dons­kis. Tai švie­suo­lis, ku­ris ins­pi­ra­vo ma­no kri­tiš­ką mąs­ty­mą ir ku­ris ne kar­tą iš­reiš­kė tai, ką aš no­rė­jau, bet ne­su­ge­bė­jau pa­sa­ky­ti apie šiuo­lai­ki­nę Lie­tu­vą. Aš šį mąs­ty­to­ją pa­ži­nau iš kny­gų, o frag­men­tiš­ki po­kal­biai su juo tik pa­tvir­ti­no, kad tai bu­vo ir yra vers­mė, ku­ri ga­li ta­ve mai­tin­ti, įkvėp­ti ar nu­ra­min­ti.

Šią aki­mir­ką be­pras­miš­ka var­dy­ti šio Lie­tu­vių tau­tos sū­naus aka­de­mi­nius nuo­pel­nus, tė­vy­nė­je ir Va­ka­ruo­se iš­leis­tas kny­gas, pa­ra­šy­tus straips­nius, per­skai­ty­tas pa­skai­tas, dis­ku­si­jo­se iš­sa­ky­tas kri­ti­nes min­tis. Ir šią aki­mir­ką ma­no aky­se sto­vi pa­var­gęs pro­fe­so­rius, ku­ris šių me­tų San­ta­ros-Švie­sos su­va­žia­vi­me Alan­to­je don­ki­cho­tiš­kai kal­bė­jo apie aukš­to­jo moks­lo bū­vį, es­mi­nes pro­ble­mas, su­vok­da­mas, kad di­de­lė da­lis žmo­nių ma­no ki­taip.

„Aka­de­mi­nės lais­vės se­niai ne­bė­ra“, – drą­siai sa­kė Dons­kis. Mo­ra­li­nių prin­ci­pų tu­rė­ji­mas, kri­ti­nis pro­tas, stra­te­gi­nis mąs­ty­mas, ku­rian­čio­ji vaiz­duo­tė ir at­min­tis, at­vi­ru­mas ir ge­bė­ji­mas pri­pa­žin­ti klai­das – tai ver­ty­bės, ku­rias mums sa­vo gy­ve­ni­mu pri­mi­nė vie­nas švie­siau­sių Lie­tu­vos žmo­nių.

Li­ki­mas šiai gė­rį, gro­žį ir es­te­ti­nę pa­jau­tą pro­pa­ga­vu­siai as­me­ny­bei lė­mė bū­ti Ry­tų Eu­ro­pos am­ba­sa­do­riu­mi Va­ka­ruo­se. Jis aka­de­mi­niu ir po­li­ti­niu lyg­me­niu sklei­dė mū­sų pa­tir­tį, įgy­tą to­ta­li­ta­riz­mo epo­cho­je. Mū­sų is­to­ri­ja, at­min­tis ir ideo­lo­gi­niai de­mo­nai, pa­pras­tos tie­sos, už­marš­ties siu­že­tai iki šiol Eu­ro­po­je lie­ka ne­su­vok­ti, o tai liu­di­ja nau­jau­sios ar pla­nuo­tos po­li­ti­kos teo­re­ti­ko kny­gos. Ir Eu­ro­pos Par­la­men­te jis at­sto­va­vo mū­sų in­te­re­sams, kė­lė žmo­gaus tei­sių ir lais­vių klau­si­mus, kū­rė Bal­ti­jos jū­ros re­gio­no stra­te­gi­ją. Ir tik jis – tu­rė­da­mas la­bai įvai­ria­pu­siš­ką gy­ve­ni­mo pa­tir­tį – ga­lė­jo su­for­mu­luo­ti min­tį, kad „lais­vė ir yra ne­sau­gu­mas, neuž­tik­rin­tu­mas“.

Dons­kis mums pa­ro­dė šiuo­lai­ki­nio aka­de­mi­nio pa­sau­lio tik­ro­vę, ke­lią moks­lo žmo­nėms, ku­riuo tu­ri­me ei­ti. Ne vi­si ga­li­me, ne vi­siems pa­vyks­ta, bet fi­lo­so­fas, so­cia­li­nių idė­jų is­to­ri­kas ir kul­tū­ro­lo­gas by­lo­ja, kad nie­ko nė­ra neį­ma­no­mo.

Pro­fe­so­rius bu­vo, yra ir liks pa­sau­li­nio ly­gio moks­li­nin­kas, pa­do­va­no­jęs ori­gi­na­lią fi­lo­so­fi­nę tarp­dis­cip­li­ni­nę min­tį atei­ties kar­toms. Ir neat­si­tik­ti­nai 2003 me­tais Ti­mo Ai­rak­si­nen ra­šė: „Aš prii­mu tai, ką Dons­kis sa­ko sa­vo iš­min­tin­go­je, gi­lio­je ir svar­bio­je nau­jo­je kny­go­je „Nea­py­kan­tos for­mos“. Ma­no ma­ny­mu, tai ga­lio­ja ir ki­tiems jo vei­ka­lams, ku­riuo­se eru­di­tas neor­di­na­riai su­jun­gia fi­lo­so­fi­ją, me­ną, po­li­ti­ką, is­to­ri­ją ir ideo­lo­gi­ją.

Pa­ra­dok­sa­lu, bet so­cia­li­nio ana­li­ti­ko, po­li­ti­kos ir kul­tū­ros ko­men­ta­to­riaus min­čių mes Lie­tu­vo­je dar ne­sa­me su­pra­tę, nes mū­sų mąs­ty­mas la­bai daž­nai te­be­si­re­mia ste­reo­ti­pais, išanks­ti­nė­mis nuo­sta­to­mis ir ne­si­bai­gian­čiu lie­tu­viš­ku pyk­čiu. O Dons­kis mums siū­lė to­le­ran­ci­ją, dia­lo­gą, lais­vą ir ne­var­žo­mą min­tį, mo­ra­lu­mą ir at­vi­ru­mą, to­dėl pel­ny­tai jam 2004 m. už to­le­ran­ci­jos vi­suo­me­nė­je sklai­dą ir ly­gių ga­li­my­bių pro­pa­ga­vi­mą Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja sky­rė Įvai­ro­vės Am­ba­sa­do­riaus Lie­tu­vo­je ap­do­va­no­ji­mą.

Ti­tu­lai su­ku­ria sim­bo­li­nį ka­pi­ta­lą, bet jį tu­rin­tis as­muo mums yra kel­ro­dis ir pa­vyz­dys. Ir jau mū­sų bė­da, kad mes daž­nai ne­ga­li­me gy­ven­ti „be pyk­čio“, kad te­su­ge­ba­me tik pa­gie­žin­gai ko­men­tuo­ti, sė­da­mi bai­mės, nea­py­kan­tos, ne­tie­sos sėk­las.

Aš di­džiuo­juo­si, kad esu am­ži­nin­kas žmo­gaus, ku­rį drą­siai ga­liu pa­va­din­ti vie­nu ryš­kiau­sių XX–XXI am­žiaus Lie­tu­vos pro­tų. Kar­tą ne­for­ma­lia­me po­kal­by­je aš jam pa­dė­ko­jau už jo min­tis, ver­čian­čias ma­ne mąs­ty­ti, per­kai­no­ti sa­vo ver­ty­bes ir ieš­ko­ti to­liau. Jis tik kuk­liai nu­si­šyp­so­jo...

Leo­ni­dai, Ta­vo min­tys, idė­jos ir kny­gos yra di­džiau­sia do­va­na Lie­tu­vai, jos žmo­nėms. Tu iš­lik­si aka­de­mi­nia­me pa­sau­ly­je, nes kū­ry­bin­ga ir skvar­bi Ta­vo Idė­ja jau yra am­ži­na! Ji ver­ta ap­mąs­ty­mų, kri­ti­nės po­le­mi­kos ir tę­si­nių, o tai ir yra moks­li­nin­ko al­fa ir ome­ga. Ir la­bai gai­la, kad moks­li­nė aist­ra ir vi­suo­me­ni­nė veik­la Ta­ve atė­mė iš mū­sų tar­po taip ne­gai­les­tin­gai ir ne­tgi tra­giš­kai. Bet toks li­ki­mas, kaip ro­do žmo­ni­jos is­to­ri­ja, iš­tin­ka dau­ge­lį ge­nia­lių žmo­nių. Ta­vą­jį li­ki­mą api­bend­rin­tų min­tys, ku­rias meist­riš­kai pa­ra­šei apie žan­ri­nės ta­py­bos pa­triar­chą: „Ad­ria­nas Brou­we­ris – grei­tai ir ne­gai­les­tin­gai sa­ve su­de­gi­nęs žmo­gus. Su­de­gi­nęs tam, kad per­pras­tų ir at­ver­tų mums sa­vo epo­chos žmo­nių vei­dus, aist­ras, iš­skir­ti­nius jų gy­ve­ni­mo frag­men­tus ir kas­die­ny­bę. Me­ni­nin­kas, aist­rin­gai my­lė­jęs gru­bią ir ne­pag­ra­žin­tą tik­ro­vę. Ta­py­to­jas, ku­riam nie­kas ne­po­za­vo ir ku­ris neats­ky­rė gy­ve­ni­mo nuo kū­ry­bos. Štai ko­dėl jo gy­ve­ni­mas ir kū­ry­ba su­si­py­nė į vie­ną maz­gą, ku­rio neiš­pai­nio­jo net anks­ty­va mir­tis.“

Ne­ri­jus BRA­ZAUS­KAS,

„Šiau­lių kraš­to“ re­dak­ci­nės ko­le­gi­jos na­rys, UNES­CO Šiau­lių klu­bo pre­zi­den­tas

Gedimino SAVICKIO (ELTA) nuotr.