Naujausios
Gruodžio mėnesį kviečiame skaityti Panevėžio ir Pasvalio gimnazijų moksleivių kūrybą. Juozo Balčikonio gimnazijos mokytoja Daina Rasalskienė dalinasi Aistės Židonytės poezija, mokytojos Meldos Jačauskienės mokinys, kuriantis tekstus pseudonimu Augustas Miega, pristato savo kūrybinius ieškojimus, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Beata Viederienė atsiuntė mokinės Emilijos Tarvidaitės žaižaruojančios vaizduotės kupinus tekstus. Taip pat pristatome Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos mokinio Roko Barausko kūrybą, kurio literatūrinius bandymus globoja mokytoja Vitalija Indrišionienė.
Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija
Augustas Miega, 12 kl.
SJSJSJ
Aš esu jaunas
jaunas raudonėlio daigas
savo sode
savo sode
iš molio nudrėbtas
be šonkaulių
jau negreit
jau negreit
ant palangės
niekas žvaigždių nesulaukė
miegas manęs nesulaukė
jaunas raudonėlio daigas savo molio sode
ir prieš mane
išdygo figūra su gaurais
tempianti tinklą šviesos.
Aš čia esu
ir visad buvau
po mano ragais
mano gaurai matė
kaip molį surėdė
kaip molį paėmė
kaip molį nulipdė
į tave
į tave
kaip Jį pakabino
kaip Jo kūnu maitina
aš mačiau kaip jie bėgo
į savo žvaigždynus
aš mačiau kaip jie slepias
šiaurinė tavo mėgstamiausia?
o ta tolumoj
dangaus pakraštyje?
Aš esu senas
ir aš visad čia būsiu
mano atspindys jo tinkle
į mane veda takas
aš esu bokštas
į mane skrenda
vėlės
vėlės
jos man mojuoja
ir tada supranta
Fomalhautas
Fomalhautas
paskutiniai namai
jie dainuoja
ko niekas negirdėjo
nuo to laiko aš
su vienu plaučiu
plieninė siena
tarp manęs ir miego
aš sėdžiu po palange
ir glostau jaučio gaurus
nuo to laiko nemiegu
ir Fomalhautą stebiu.
Jautis
Kai prasibundu vėlai naktimis
Žemdirbys kambary
su sietuvu dešinėj
ir su
dalgiu kairėj
ir su
dešine iškelta
ir su
kaire nuleista
ir su
Jaučio ragais
ir su
Jaučio gaurais
ir jis
laiko veidrodį
ir jis
šaukia mane
ir jis
kviečia
eiti taku
ir aš
parpuolu ant kelių
kol takai rėžia pro pakaušį – visi Jūsų tamstos veidai kitaip susiūtas, uždėtas, apavėtas, tampo taip, lyg matytų iš viršaus, metas Jums ant kelmo prisėst, čia juk tas „čia taip jaučiasi tėviška meilė, ar ne?“ jausmas, čia tas „dugno jausmas yra plokščias“ jausmas, čia tas „dangus šypsos, kai ežeras juokias“ jausmas, o visi limitai iš žemės dalgiu nukirsti, ir visi tikslai padangėj pasėti, metas kasti dangų, nafta nutekėjo jums takais išliejo geležinę skambią penklinę su mikrofonu variu, armonika, boso dažniu į Fomalhautą.
Aistė Židonytė, II klasė
Aistė sako: „Rašau, kad žodžiai taptų tiltais tarp žmonių ir jų jausmų.“
Širdis kalno dugne
Kalno viršūnėje gęsta vakaro žara,
Kaip ir seno klevo lapų šviesa.
Ji tarsi pro krištolinį stiklą
Atspindi pasaulį margą.
O apačioje mirksi žibintas,
Apšviečia tamsą, veda tolyn.
Jo liepsna - širdies daina,
Kurios nei vėjai, nei laikas neužgesina.
Kai naktis apgaubia kalną tylos skraiste,
Girdisi išlikęs širdies plakimas dugne.
Jis jungia dangų ir žemę
Lyg nematomas pulsas visatos širdyje.
Tie vakarai
Kur dingo tie vakarai tylūs,
Kai jausmai atrodė dar tokie gilūs.
Išblėso juokas, žodžiai nurimo,
O atsiminimų dulkės tyliai pakilo.
Lyg žvakė be liepsnos sudegę,
Pradingo jie dūmų rūke.
Tik migla atneša žodžius,
Prieš daug metų ištartus.
Tie vakarai – tai laivas, į tolį nuplaukęs,
Nuklydo toli, niekada nebegrįš.
Dabar juos gaubia tamsa, tas dingęs pasaulis,
Kur šviesos blyksnis – tik ilgesio aidas.
Emilija Tarvidaitė, 11 klasė
„Emilija labai spalvinga asmenybė“,– sako gimnazistės lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Beata Viederienė. „Nenuspėjama, puikiai valdanti žodį, turinti tūkstantį idėjų ir nė vienos laisvos minutės joms užrašyti.“
Duoti ar neduoti?
Prie manęs sėdi stambi dama su pripieštu apgamu po nosim ir trina šilku apdengtą koją. Senis iš kairės įnirtingai kasosi smilkinį, blizgų ir damos nepudruotą, ant kurio šešėlį meta cilindriukas. Užgęsta šviesos. Atsitraukia užuolaida.
Staiga tu išeini iš vonios, ką tik nusivalei nubėgusį tušą, į kampą nutėškei prabangią sunkią suknią, proginę, kurios kažkas šiandien pasiges. Atrodai tokia gracinga ir tvirta, neišmatuojama, didesnė už pasaulį. Noriu uždėti tau savo mamos kaklaraištį. Mano nugara, įremta į sieną, žliaugia prakaitas, kojos, nors ištiestos ant patalų, baigia nutirpti, jas lyg kas durklu vedžioja, adata bado. Siekiu prasisegti marškinius, bet tu man prieštarauji ir sakai, kad viskam savas laikas. Aš tikrai turiu laiko. Jei tu neturi, paskolinsiu savojo. Mano akys nuslysta žemyn tavo veidu, tavo pėdkelnės bijo mano nagų, aš nieko nebijau. Tau baisu, kad nesumokėsiu.
Banda turčių mano balkone sėdi sulaikę kvapą ir visu kūnu persilenkę į priekį. Tave apima jausmas, kad pasiekei tai, ko visada norėjai. Skruostai dega, akis švelniai merkia šviestuvai, širdis išplaukusi iš kūno ir skraido po salę: plūduriuoja virš neįkainojamų perukų, žele suklijuotų ūsų, velvetu aptraukto jauno mėnulio. Tyla kurtina, šviesa akina, kraujas stingsta iš įtampos. Tu sėdi gluosnyje ant scenos, darbininkai laukia tavo paskutinių žodžių, išspaustos ašarėlės, kad paleistų svirtį, nulaušiančią šaką.
Išmetu tai, ko nebereikia, į šiukšliadėžę ir užrišu maišą, nes turiu bent kiek gėdos. Sujauktoje lovoje, tarp praplėštų paklodžių ir suplotų pagalvių gulėti tikriausiai nebe taip patogu, tad susirenki liemenukus, suknias ir juoką, kitas nesąmones. Kas liko iš pėdkelnių, palieki man. Įspaudžiu į ranką labiausiai susilanksčiusias kupiūras, aplamdytas, senas ir apkramtytas norinčių kažką už jas nusipirkti, tau į delną, ir tu paskui save tiesiog užtrenki duris.
Aukštai iškėlusi galvą kulniukais caksi neišmatuojamai ilgu viešbučio koridorium. Po kojom kilimas raudonas, baltos sienos migdo, baltos šviesos žadina. Gerai įsiklausysi ir išgirsi plojimus, dvi cimbolais grojančias beždžionėles, porą fanfarų. Miško ūžesį, upelio, kelionėn plukdančio rūtos žiedelius, šniokštimą, tankų vasaros kvėpavimą. Riksmus, „bravo“, dar daugiau aplodismentų; šiandien gavai dvigubą atlyginimą. Tave vėl įsupa tas jausmas, kai reikia lenktis, o taip dar norisi pastovėti ir pažiūrėti į žiūrovų veidus, kai žandikaulį maudžia, nes per smarkiai šypsaisi. Prieini mygtuką, jį elegantiškai nuspaudi, ir liftas tave nutrenkia tiesiai į gatvę.
Cigaretė spiegia tarp manų dantų, o dūmai strimgalviais lekia kuo greičiau nuo šito smukdančio balkono. Sumindau filtrą, pažiūriu žemyn ir tavim groja. Prieš dėdės batus ausinė kepurė, o jis savo gyvenimo istoriją griežia smuiku. Tavo stygas tampo ir stryku brauko už pinigus. Kažkada grakštus medis, dabar pigus gluosninis braukalas su arklio plaukų siūlais, prie kaklelio laikomais taip tvirtai, jog ant pirštų žymės lieka. Tu eini šlapiu šaligatviu, tamsa įsisuka į šalčio striukę ir tyko tavęs už kulisų. Toliau žengi ir šypsaisi.
Esė
Žiema, kai gera kalbėti su savimi
Žiema – tik sąvoka, tik vienas per tūkstančius metų iš indoeuropiečių prokalbės į lietuvių kalbą atbridęs žodis. Bet pagrindiniai žiemos simptomai, jei galima taip sakyti, – ligos, vienuma ir tamsa, tinka ne tik jai. Todėl žmonės į žmonas rudeniui ir siūlo žiemą – per daug panašūs. Aplink mirtis, nebūtis, gyvename kriptoje, iš kurios prieš pat pavasarį reikia išsiveržti su trenksmu. Tai kuo tada ta žiema tokia ypatinga?
Žiemą šalta. Ne visada, bet dažniausiai būna sniego. Ta balta nebūtis už lango niekam neatrodo patraukli.
S. Nėries „Senelės pasakoje“ irgi balta, bet gražu. Apšerkšniję. Šerkšnas – kaip atskiras meno kūrinys, kurį kabinčiau dailės galerijoje šalia Čiurlionio darbų. Nepaisant to grožio, senelė neseka pasakų lauke ant apsnigto kelmo. Norisi būti namie – pirkioj, troboj ar bute – ir bendrauti.
Tas negyvas sniego baltumas iš žmonių išspaudžia gyvastį. Aš rinkčiausi kalbėtis, o ne lįsti į Dievo šaldytuvą už durų, kur ant kas antro takelio pliurza.
Žiemą jaučiamės jaukiai, pro baltas tvoras raudonomis rogutėmis iš mūsų čiuožia šiluma, pašnekesiai, juokas, svajonės ir giliausi niekam nepasakoti troškimai. V. Mačernis viename savo laiškų mini, kad namuose pats vienas, bet jam niekas netrukdo. Jis kalba su savimi.
Bet jei nėra namų – pastogės, šilumos, žmonių, tai kaip kalbėtis pačiam su savimi, kai visi girdi, kai žiemužė sugeria tavo karštį ir gyvybę ir tirpdo sniego patalą ant mano tako į mokyklą, maišo katilą pliurzos? Esu įsitikinusi, kad Hansas Kristianas Andersenas turėjo namus, bet jo sukurta mergaitė su degtukais – tikrai ne! Kai baigėsi degtukai, kai žiema surijo šilumą, baigėsi ir jos vienišas gyvenimas...
Žiemos atmosfera mus gąsdina. Tam mes ir traukiamės į šiltus kambarius su krosnimis ir radiatoriais, ir šildytuvais. Todėl mes ir kalbamės su senelėmis, pažįstamais ir nepažįstamais, įsivaizduojamais gyviais, su savimi.
Žiema, kai gera kalbėti su savimi, yra tokia, kai dalinamės savo vidumi namų viduje. Tai ar žmonės prieglaudose, gatvėje, bendraudami patys su savimi stingdančiame šaltyje, iš tikrųjų kalba su pačia žiema? Ar tai žiema išvilioja iš jų šilumą, sugeria jų vienišus žodžius, o sniegas pasmaugia, virsdamas į kurtinančią tylą? O gal tai rudens darbas?..
Pasvalio Petro Vileišio gimnazija
Rokas Barauskas, 11 klasė
SIELOS DIALOGAS
Dialogą kiekvienas iš mūsų supranta skirtingai, subjektyviai. Kiekvienam iš mūsų šis žodis turi tam tikrą vertę, kiekvienas pamatome skirtingai nupieštą vaizdą. Vieni mano, kad tai tik sąvoka, vartojama literatūroje ir neturinti jokios galios realiame gyvenime. Kitiems tai akimirksniu asocijuojasi su konfliktu, ginčais, diskusija. Ir aš turiu savą supratimą: dialogas man nėra tik sąvoka. Man tai – kasdienybė.
Pastaruosius dešimtmečius žmogaus vertės klausimas iškyla vis dažniau, ypač dėl nūdienos įvykių, žmogaus proto pažengimo ir besisupančios neribotos informacijos aplink mus. Svarbi ir sielos reikšmė. Tikrai graži sąvoka, bet ji taip pat lieka neapibrėžta. Kaip galima paaiškinti nepaaiškinamą dalyką? Man ta mįslinga siela ir yra mano anksčiau minėtas dialogas, ta kasdienybė. Juk jei kiekvienas iš mūsų ją turime, tai kiekvienas ir susiduriame su diskusijomis savyje, su savo paties dialogais. Dažnai žmonės tai nuvertina, kai kurie mano esą vieningi ir teigia neturintys jokių kontrastų savyje, jokių konfliktų ir abejonių. Lai jie toliau sau meluoja, bet žmogus negali egzistuoti be to ir dar save priskirti žmonių rūšiai. Juk mes nesame robotai, nors mus tik jie ir supa. Mes esame mėsa ir kaulai, bet viduje turime tokių nepaaiškinamų ir sudėtingų dalykų. Dialogas vyksta ir paprasčiausiuose momentuose: kai svečiuojiesi parduotuvėje, svarstai, ką valgysi vakariene, ar nori vištienos, ar pernelyg tingi stovėt virtuvėj, gal ko nors atsigerti, gal ledų? Prisiminkime kokį nors nervingą įvykį, mūsų išsiblaškiusias arba kaip tik koordinuotas mintis, kaip mes šokinėjame tarp galimų variantų ir būdų, kaip tą situaciją geriausiai išspręsti. Tai lygiai toks pat dialogas, kaip ir dialogas tarp žmonių. Tai tavo sielos kovos. Jose daug kontrastų, įvairių atšakų ir galimybių. Kiti visa šita įvardija kaip širdies ir proto santykius, kai jausmai konkuruoja su racionaliu mąstymu arba visiškai priešingai. Kad ir kaip pavadintum šį kasdienį reiškinį, tai vis tiek yra dialogas, kurio dalis mūsų atidžiai neanalizuoja arba bijo bandyt.
Deja, pernelyg drąsus bridimas į savianalizę gali būti žalingas, kartais net mirtinas žingsnis. Sakau tai ne iš idėjos, bet iš savo asmeninės patirties. Kurį laiką buvau įstrigęs situacijoje, panašioje į Hamleto. Keletas bendraamžių juo mane ir laikė, bet aš jų nekaltinu. Iš dalies to ir neneigiau, net nebandžiau neigti ar elgtis, kad būtų kitaip. Slinkau tarsi nukritęs lapas vandeny, slinkau tarp mirties ir gyvenimo. Viso to šaltinis ir liko netinkamas sielos dialogas, vienos pusės pirmenybė ir kariškas kategoriškumas, kuris viską užvaldė ir nepaliko erdvės kam kitam, tuo labiau vietos atsikvėpti. Pernelyg didelė savikritika, kuri, galiausiai, gali žmogų priversti siekti nepasiekiamos tobulybės ir likti pastoviai be rezultato, likti nusivylusiam ir savimi nepatenkintam. Kartas po karto vis labiau tai išbado, naikina, kaip lašas po lašo ir akmenį pratašo. Todėl, kaip ir kitose situacijose, reikia laikytis saiko, vykdyti savyje dialogą tvarkingai, sklandžiai, be jokių išsišokimų ir panašių nukrypimų. Panašiai teigė Seneka: „Didžiausia išmintis – pažinti ribas.“ Įsivaizduok, jog kalbėtum su tikru žmogumi akis į akį ir perteik tą kalbėdamas su savimi. Laikykis kultūros, būk supratingas ir užjaučiantis. Tik taip žmogus gali pasiekti rezultatą – radęs savyje harmoniją.
Tai tik vienas iš mano supratimų apie „dialogą“, nors galiu dar prie to paties pafantazuoti apie neįmanomą scenarijų. Manau, kad kiekvienam iš mūsų teko bent kartą apmąstyti praeitį, svajoti apie ateitį. Dažnai mes įsivaizduojam, kaip praeities „aš“ reaguotų mus pamatęs dabar. Ką jis pagalvotų? Ar pritartų, džiaugtųsi, ar kaip tik būtų nusivylęs ir pasišlykštėjęs savimi pačiu? Nors ir toks svarstymas visiškai tuščias, kadangi yra retorinis ir niekada atsakymas jam nebus surastas, tačiau taip pat jis padeda mums pamatyti, kaip pasikeitėme per tam tikrą laiką. Pats mėgstu kartkartėmis apie tai pagalvoti ir analizuoti save, savo asmenybę. Analizuoti, kaip gyvenimo kliūtys mane paveikė. Tačiau galiu būti ramus žinodamas, kad nesu šiuo klausimu vienas. Galų gale čia ir slypi visas gyvenimo grožis. Žmogų skausmas ugdo ir tik skausmo akivaizdoje mes suprantame ir pamatome tikrąjį save. Per skausmą suprantame, kad esame gyvi. Kiekvienam verta pagalvoti, kokie mes buvome ir kokie esame dabar, kaip pasikeitėme. Svarbu yra nebijoti to dialogo su praeitimi, tos savianalizės. Bet būtina išlikti saikingiems, nes, kaip ir realiame gyvenime, pernelyg ilgi pokalbiai vargina ir kartais priverčia mus elgtis neapgalvotai. Privalome laikytis harmonijos. Jau Antikos laikais saikas buvo viena labiausiai žmogaus vertinamų savybių, ji buvo laikyta pusiausvyros, harmonijos, o kartu ir gyvenimo pagrindu.
Taigi, dialogas tai nėra tik žodis. Dialogas vyksta visur ir visada, be jo mes negalime įsivaizduoti savo pasaulio, visuomenės ir be jo negalėtume išgyventi. Tai pagrindinė priemonė, kuri mums padeda kasdienybėje daryti sprendimus, ugdyti savo asmenybę. Be dialogų visumos nebūtų nieko, ką dabar regime aplink. Dialogą mes suprantame skirtingai, bet visose šio žodžio reikšmėse siunčiama viena žinutė: „Svarbiausia – išmokti tylėti savo viduje, nes tik tada išgirsti tiesą.“
Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna „Nevėžis“ – tai nuo 2013 m. vykstantis Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos projektas, buriantis jaunuosius literatus, dailininkus ir fotografus bei savo profesijai atsidavusius mokytojus Panevėžio mieste ir regione. Kūrybos laukiame el. paštu – nevezis@pavb.lt. Dėl kilusių organizacinių klausimų kreipkitės el. paštu arba tel. 0 45 50 20 39.
