Nesibaigiantis gerumas

Pa­siū­ly­mas

Vy­tau­to gat­vė­je už­kal­bi­no švie­siap­lau­kė sim­pa­tiš­ka mo­te­ris. Ra­sa Gai­liū­nie­nė. Ir pa­siū­lė te­mą: bū­ti­nai tu­rė­čiau su­si­pa­žin­ti su jų lai­dos kla­sės auk­lė­to­ja Li­li­ja Švi­ti­nie­ne. To­kio šil­tu­mo jos šir­dis... Ra­sa straips­niui jau ir pa­va­di­ni­mą pa­siū­lė: „Ne­si­bai­gian­tis ge­ru­mas“...

Ra­sa pa­pa­sa­ko­jo: ji bai­gu­si Smil­gių aš­tuon­me­tę mo­kyk­lą. Ke­lio­li­ka ber­niu­kų ir mer­gai­čių kla­sės auk­lė­to­ja Li­li­ja Švi­ti­nie­nė auk­lė­jo tre­jus me­tus, nuo penk­tos iki aš­tun­tos kla­sės. 2019 me­tų va­sa­rą bu­vo auk­lė­to­jos ju­bi­lie­ji­nis gim­ta­die­nis. Auk­lė­ti­niai auk­lė­to­jai pa­slap­čia su­ren­gė su­si­ti­ki­mą. Ir gruo­džio vi­du­ry­je ke­li ar­čiau gy­ve­nan­tys auk­lė­ti­niai lan­kė sa­vo auk­lė­to­ją na­muo­se. Auk­lė­to­ja pri­ke­pė jiems če­bu­re­kų, o pa­skui auk­lė­ti­niai jos at­si­klau­sė: ar auk­lė­to­ja dar tu­rės svei­ka­tos kar­tu su jais nuei­ti prie ka­lė­di­nės Bir­žų eg­lės ir nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti? Ra­sa pa­ža­dė­jo pa­si­rū­pin­ti su­si­ti­ki­mų nuo­trau­ko­mis, su­de­rin­ti iš anks­to lai­ką ka­da auk­lė­to­ja Švi­ti­nie­nė ga­lės priim­ti sa­vo na­muo­se, nes auk­lė­to­ja už­siė­mu­si.

Pri­si­mi­ni­mai

Tą šeš­ta­die­nį Vil­niaus gat­vės dau­gia­bu­ty­je ma­ne pa­si­ti­ko iš ma­ty­mo pa­žįs­ta­ma bir­žie­tė. Ji vi­suo­met ele­gan­tiš­ka, iš­si­ski­rian­ti iš mar­gos praei­vių mi­nios. Bet ne­ži­no­jau svar­biau­sio – bu­vu­si mo­ky­to­ja...

Ka­ro vai­kas. Tė­ve­lis iš fron­to ne­beg­rį­žo. Iš Bal­ta­ru­si­jos su mo­ti­na li­ki­mas Li­li­ją at­ve­dė į Lie­tu­vą. Pir­mo­ji gy­ve­ni­mo sto­te­lė: Jur­bar­kas.

– Sva­jo­jau bū­ti gy­dy­to­ja ar­ba mo­ky­to­ja. Su­ti­kau la­bai daug pui­kių, stip­rių as­me­ny­bių, ku­rios ma­ne bran­di­no, tur­ti­no. Ma­no ke­ly­je pa­si­tai­kė dau­giau švie­suo­lių pe­da­go­gų, tas ir lė­mė ma­no pa­si­rin­ki­mą, – kal­bė­jo Li­li­ja Švi­ti­nie­nė.

Kau­nas, Griš­ka­bū­dis, Mo­sė­dis, Bir­žai, Smil­giai... Ir kiek­vie­no­je gy­ve­ni­mo sto­te­lė­je vis pa­lik­ta jos šir­dies da­le­lė. Dirb­ta ne vie­na­me vai­kų dar­že­ly­je. Mo­kyk­lo­je. Bib­lio­te­ko­je. Bend­ra­bu­ty­je...

– 1957 me­tais dir­bau Mo­sė­džio vai­kų dar­že­lio ve­dė­ja. Ir tais lai­kais iš­ka­ria­vau sa­vo įstai­gai juo­dą pia­ni­ną. Ne­se­niai su duk­ra Jū­ra­te ke­lia­vo­me ma­no jau­nys­tės ta­kais, bu­vo­me už­su­ku­sios ir į ma­no pir­mą­ją dar­bo­vie­tę, tą dar­že­lį. Pia­ni­nas dar vei­kia. Duk­ra Jū­ra­tė pri­sė­do prie jo ir pa­skam­bi­no man kū­ri­nį. Ji bai­gu­si Bir­žų mu­zi­kos mo­kyk­lą, – da­li­na­si ke­lio­nės pri­si­mi­ni­mais Li­li­ja Švi­ti­nie­nė.

Sve­čiai

Bu­vu­si mo­ky­to­ja Li­li­ja Švi­ti­nie­nė tą šeš­ta­die­nį ke­pė gar­džius vaf­lius. Jos bu­to du­ris vars­tė pla­nuo­ti ir ne­lauk­ti sve­čiai. Ir mums vi­siems rei­kė­jo Li­li­jos Švi­ti­nie­nės dė­me­sio. Pas ją, bu­vu­sią sū­naus auk­lę, už­bė­go Do­man­to tė­ve­liai.

– Ma­no Do­man­tu­kas stu­di­juo­ja už­sie­ny­je. Jam 22 me­tai, bet kai nuo dve­jų me­tu­kų at­si­sė­do man ant ke­lių, tai ir ne­be­sis­ki­ria­me. Kai jis pra­dė­jo lan­ky­ti mo­kyk­lą, auk­le įsi­dar­bi­nau ki­to­je šei­mo­je. Ma­no Lu­ku­tis jau ir­gi užau­go, – džiau­gė­si pa­šne­ko­vė.

Li­li­ja Švi­ti­nie­nė at­si­ne­ša al­bu­mą ir su­pa­žin­di­na: čia jos Do­man­tu­kas, čia – Lu­ku­tis. Štai ir įrė­min­ta Do­man­to pa­dė­ka sa­vo nuo­sta­bia­jai auk­lei. La­bai pra­smin­gi, nuo­šir­dūs žo­džiai. Jie nu­sa­ko vi­sus bend­ra­vi­mo džiaugs­mus. Auk­ly­tė Li­li­ja vi­rė gar­džius vir­ti­nu­kus su ko­pūs­tais, se­kė pa­sa­kas, dai­na­vo dai­ne­les, lan­kė kul­tū­ri­nius ren­gi­nius, o per Už­ga­vė­nes leis­da­vo­si į avan­tiū­rą – pa­si­puo­šę per­si­ren­gė­lių kau­kė­mis jie­du pa­na­miais či­go­nau­da­vo. Do­man­tas at­vi­rai pri­si­pa­žįs­ta – jis pa­vy­dė­jęs sa­vo auk­ly­tės Lu­kui. Lu­kas bu­vo jo kon­ku­ren­tas, bet auk­lė Li­li­ja ber­niu­kus su­tai­kė. Lu­kas dar moks­lei­vis. Jis Li­li­jai ra­šo: "Ačiū Die­vui, kad esa­te"...

Tą šeš­ta­die­nį pas sa­vo auk­lė­to­ją at­sku­bė­jo ir pa­če­riaukš­tie­tis Aud­rius Nak­ti­nis, bu­vęs jos auk­lė­ti­nis dėl rim­tų prie­žas­čių gruo­džio vi­du­ry­je ne­ga­lė­jęs ap­lan­ky­ti auk­lė­to­jos kar­tu su bu­vu­siais vie­ti­niais kla­sės drau­gais.

– Ma­no Aud­riu­kas, – ap­si­ka­bi­no ir prie šir­dies glau­dė suau­gu­sį vy­rą Li­li­ja Švi­ti­nie­nė.

Kla­sės auk­lė­to­ja pri­si­mi­nė anuos lai­kus, kai ji iš­vy­ko iš Bir­žų į ki­tą Lie­tu­vos pa­kraš­tį slau­gy­ti sa­vo sir­gu­liuo­jan­čios mo­ti­nos. Ir vie­ną die­ną ant na­mų slenks­čio ji iš­vy­do jį, sa­vo auk­lė­ti­nį Aud­riu­ką.

– Vai­ke­li, – iš­ta­rė, – juk tau la­bai bran­giai bi­lie­tas kai­na­vo, to­kia il­ga ke­lio­nė per vi­są Lie­tu­vą...

O Aud­riu­kas jai paaiš­ki­nęs: ke­lias jam ne­kai­na­vęs. Jis – po­li­ci­jos rė­mė­jas...

Pa­si­ti­kė­ji­mas

– Už ką taip vi­si my­li­te sa­vo auk­lė­to­ją? – klau­siu Aud­riaus.

Ir Aud­rius il­gai ne­svars­tęs at­sa­ko: kaip ne­my­lė­si­me?.. Auk­lė­to­ja mus užau­gi­no. Nuo penk­tos iki aš­tun­tos kla­sės.

Auk­lė­ti­niai ir auk­lė­to­ja ne­pa­mir­šo, kaip jie, Smil­gių mo­kyk­los abi­tu­rien­tai, iš va­ka­ro va­žia­vo pas sa­vo auk­lė­to­ją – vie­ną­kart mer­gai­tės, ki­tą­kart – ber­niu­kai. Vi­siems lo­vų neuž­te­ko. Vie­nus ji nak­vin­di­no ant so­fos, ki­tus mig­dė ant grin­dų. Sa­vo auk­lė­ti­nius ji ve­žio­jo į Jo­niš­kė­lį, į Žei­me­lį, į Kai­šia­do­ris žval­gy­tu­vių, kad šie pa­si­rink­tų tin­ka­mą spe­cia­ly­bę.

Smil­gių aš­tuon­me­tė­je mo­kyk­lo­je, pa­sa­ko­ja mo­ky­to­ja Švi­ti­nie­nė, ji į gy­ve­ni­mą iš­ly­dė­jo dvi lai­das. Aud­riaus lai­do­je mo­kė­si 7 mer­gai­tės: Ra­sy­tė, Jū­ra­tė, Eri­ka, Ra­mu­tė, Re­na­ta, Gra­ži­na, Vir­gi­ni­ja ir 5 ber­niu­kai: Pet­ras, Drą­sius, Rai­mis, Gin­ta­ras, Aud­rius.

– Pa­var­dė­mis jų nie­ka­da ne­va­di­nau, tik var­dais. Juos vi­sus la­bai nuo ma­žų die­nų ger­biau kaip as­me­ny­bes. Jie to­kie bu­vo skir­tin­gi, bet ko­kie įdo­mūs. Šil­ti, at­vi­ri. Juos mo­ky­da­vau: tik tie­są sa­ky­ki­te, vai­kai. Ir jie man nie­ka­da ne­me­luo­da­vo. Jais ti­kė­da­vau. Juos gy­niau. Jų neiš­duo­da­vau. Kar­tais už tai iš mo­kyk­los val­džios gau­da­vau ir py­los. Mo­ki­niai mo­ky­to­jo ne­tu­ri bi­jo­ti. Jis ne bau­bas, o drau­gas, – tvir­ti­na bu­vu­si mo­ky­to­ja. Ir pri­du­ria: – Ir tos ki­tos jos lai­dos auk­lė­ti­niai la­bai ge­ri.

Bu­či­niai

Džiau­gia­si šir­dis, kai gat­vė­je ne­ti­kė­tai kaž­kas iš nu­ga­ros ap­ka­bi­na, pri­glau­džia, pa­bu­čiuo­ja į skruos­tą. Gat­vė­je pa­ma­tę iš to­lo šyp­so­si, už­kal­bi­na.

– Aną­dien su­ti­kau mo­te­rį su kū­di­kio ve­ži­mė­liu. Ji klau­sia: – Ne­pa­žįs­tat? Ne... – sa­kau. O mo­te­ris pri­si­sta­to: – Auk­lė­to­ja, aš bu­vu­si Au­re­li­ja La­to­nai­tė... – Pre­ky­bos cent­re kar­tą pa­si­svei­ki­no aukš­tas vy­riš­kis: – La­ba die­na, mo­ky­to­ja... Sa­kau jam: Aš ne­be mo­ky­to­ja, aš – pen­si­nin­kė. O vy­riš­kis: bu­vot ma­no mo­ky­to­ja. Neat­pa­žįs­ta­te?.. Iš akių – ma­ty­tas, o to­liau – ne­be­ži­nau. Jis pa­de­da pri­si­min­ti: Re­mi­gi­jus Vi­ri­nas, bu­vęs mo­ki­nys... – pa­sa­ko­ja mo­ky­to­ja.

Li­li­ją Švi­ti­nie­nę gle­bės­čiuo­ja ir bu­čiuo­ja jos auk­lė­ti­niai, bu­vę mo­ki­niai ir jų tė­ve­liai. Smil­gių kraš­tas – ma­no žmo­nės, – il­ge­sin­gai at­si­dūs­ta pa­šne­ko­vė. Ir vėl pri­si­me­na: Bir­žuo­se su­ti­ko bu­vu­sią Smil­gių am­bu­la­ro­ri­jos fel­če­rę Eri­ką Mak­ric­kie­nę. Ir Eri­ka nu­si­ste­bė­jo: – O, Vieš­pa­tie, kaip grei­tai tas lai­kas bė­ga... O Li­ly­tė mū­sų vi­są lai­ką jau­na...

Nes smil­gie­čių Li­ly­tė vi­sų la­bai my­li­ma. Ir ji my­li vi­sus...

Staig­me­nos

– Jie bai­gė mo­kyk­lą, pa­si­rin­ko spe­cia­ly­bes, kū­rė šei­mas, au­gi­no vai­kus, bet ry­šiai ne­nut­rūks­ta. Su kai ku­riais daž­nai su­si­tin­ka­me, su kai ku­riais – re­čiau. Tik vis po vie­ną. Bu­vo ir du šios kla­sės su­si­ti­ki­mai. Pas­va­jo­da­vau: kaip šau­nu bū­tų ka­da nors mums vi­siems vėl su­si­tik­ti. Ir auk­lė­ti­niai at­spė­jo ma­no min­tis. Ma­no ju­bi­lie­ji­nį gim­ta­die­nį ši­to­kią staig­me­ną pa­do­va­no­jo. Ne­ti­kė­tą su­si­ti­ki­mą. Šir­dis ne­nu­jau­tė, – pa­sa­ko­ja mo­ky­to­ja Švi­ti­nie­nė.

Ji džiau­gia­si: jos gy­ve­ni­mas – ne­nuo­bo­dus. Lais­va­lai­kį už­pil­do kny­gos. Li­li­ja Švi­ti­nie­nė ne­kant­riai lau­kia iš už­sie­nio ato­sto­gų grįž­tan­čios duk­ters Jū­ra­tės, anū­ko Jus­ti­no. Jie, jos pa­tys bran­giau­si ir ar­ti­miau­si, pra­skaid­ri­na die­nas ke­lio­nė­mis, sa­vo nuo­šir­džiu dė­me­siu.

– Tarp duk­ters Jū­ra­tės ir ma­nęs jo­kių pa­slap­čių, bet ma­no Jū­ra­tė ži­no­jo apie auk­lė­ti­nių ruo­šia­mą siurp­ri­zą, bu­vo jų bend­ri­nin­kė. Vė­liau pri­si­pa­ži­no, kad jai la­bai sun­ku bu­vo pa­sku­ti­nė­mis va­lan­do­mis neiš­si­duo­ti, sė­dė­jo kaip ant ada­tų. Šios staig­me­nos ini­cia­to­rė – ma­no auk­lė­ti­nė Ra­sy­tė, – kal­ba Li­li­ja Švi­ti­nie­nė ir pri­si­me­na nuo­sta­bų ir mįs­lin­gą sa­vo gim­ta­die­nio ry­tą.

Pa­si­va­ži­nė­ji­mas

Kad duk­ra Jū­ra­tė ne­pra­si­tar­tų iš anks­to, ini­cia­ty­vą pe­rė­mė anū­kas Jus­ti­nas. Jis pa­si­siū­lė sa­vo mo­čiu­tę nu­vež­ti į Pa­kam­po­nis prie me­mo­ria­lo. Pa­ke­liui dar už­su­ko į kir­pyk­lą. Gim­ta­die­nio do­va­nai – šu­kuo­se­na. Pir­mo­ji gim­ta­die­nio ro­žių puokš­tė bu­vo iš kir­pė­jos ran­kų... Iš kir­pyk­los anū­kas ke­lio­nę tę­sė į de­ga­li­nę. Au­to­mo­bi­liui ku­ro. Mo­ky­to­ja taip gast­ro­liuo­da­ma jau ir praal­ko. Pa­siū­lė anū­kui stab­te­lė­ti Rin­kuš­kių res­to­ra­ne. Bet bu­vo nu­ra­min­ta, kad šiek tiek vė­liau... Anū­kui Jus­ti­nui da­bar rei­kė­jo pa­sku­bė­ti į Pa­če­riaukš­tę su sa­vais rei­ka­lais. Ju­bi­lia­tei bu­vo įti­ki­na­ma, nes Pa­če­riaukš­tė su Jus­ti­nu su­si­ju­si... Ju­bi­lia­tė nie­ko neį­ta­rė, kai Pa­če­riaukš­tė­je juos pa­si­ti­ko dvi­ra­ti­nin­kė su oran­ži­ne lie­me­ne ir anū­ko au­to­mo­bi­lis su­kte­lė­jo pa­skui ją. Dė­me­sį pa­trau­kė prie vie­nos so­dy­bos me­de­lio pri­riš­tas ba­lio­nas ir daug au­to­mo­bi­lių. Ju­bi­lia­tė jau gar­siai pa­gal­vo­jo: šio­je so­dy­bo­je šven­tė... Net­ru­kus ji pa­ste­bė­jo klė­tį, ku­rios tarp­du­ry­je – vien žmo­nių gal­vos. Kiek sve­čių, – dar gar­siau ju­bi­lia­tė nu­si­ste­bė­jo.

O anū­kas Jus­ti­nas su­stab­dė au­to­mo­bi­lį ir pa­drą­si­no:

– Lip­kit, lip­kit, su­si­pa­žin­sit su sve­čiais...

Mo­ky­to­ja Li­li­ja Švi­ti­nie­nė ma­to ir sa­vo aki­mis ne­ga­li pa­ti­kė­ti: sap­nas ne sap­nas... Vi­si pa­žįs­ta­mi. Vi­si šyp­so­si. Vi­si jos auk­lė­ti­niai... 2020-2021 me­tais Li­li­jos Švi­ti­nie­nės auk­lė­ti­niams ir­gi ju­bi­lie­ji­niai me­tai. Jos auk­lė­ti­niai taps pen­kias­de­šimt­me­čiais.

– Ma­no vai­kai. Jo­kių žyg­dar­bių dėl jų neat­li­kau, dir­bau pa­pras­tą dar­bą. Juos ger­biau, ger­biu ir my­liu. Tas ne­ti­kė­tas vai­kų at­si­ra­di­mas, jų su­grį­ži­mas į ma­no gy­ve­ni­mą, jų staig­me­na man spar­nus užau­gi­no, – džiau­gia­si bu­vu­si mo­ky­to­ja.

Mo­ky­to­jų pen­si­nin­kų val­džia ne­le­pi­na. Bet ne­bes­kai­čiuo­ki­te, Mo­ky­to­ja, tų pi­ni­gų. Ir tų me­tų. Per gy­ve­ni­mą, Mo­ky­to­ja, skris­ki­te ant sa­vo auk­lė­ti­nių išau­gin­tų spar­nų.