Ne avinais, o ... kiaulėmis reikia būti

Ne avi­nais, o ... kiau­lėmis rei­kia bū­ti

Ne­se­niai „Šiau­lių kraš­te“ ra­šė­me apie tai, kaip 81 me­tų už­ven­tiš­kė Ma­ri­jo­na Skir­man­tie­nė de­mas­ka­vo su­kčius, ne­va ne­lai­mės iš­tik­to anū­ko var­du pra­šiu­sius 20 tūks­tan­čių eu­rų.

Drą­sos ne­sto­ko­jan­ti že­mai­tė sa­ko ne­bi­jo­ju­si nė vie­no lat­ro kai­my­no, nuo jų ap­gin­da­vu­si mo­te­ris. Ne­se­niai pa­dė­jo ki­tai se­nu­tei kai­my­nei pa­nai­kin­ti įga­lio­ji­mą gi­mi­nai­tei, ku­ri no­rė­jo iš­vež­ti ją į prie­glau­dą, o jos tro­bą par­duo­ti.

„Esa­me avi­nų tau­ta, – sa­ko po­nia Ma­ri­jo­na. – O tu­rė­tu­me bū­ti kaip kiau­lės: vie­ną pjau­na, ki­ta at­bė­gu­si kan­da.“

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Suk­čiai Ma­ri­jo­nai Skir­man­tie­nei skam­bi­no jau ne pir­mą kar­tą. Per­nai taip pat bu­vo su­lau­ku­si pa­na­šaus skam­bu­čio. „Per­py­kau. Užk­ri­to au­sys“, – pri­si­me­na tą bū­se­ną.

Šie­met, su­lau­ku­si jos anū­ku ap­si­me­tu­sio su­kčiaus skam­bu­čio, mo­te­ris vos ne­pa­ti­kė­jo, kad anū­kas tik­rai pa­kliu­vo į bė­dą. Juo­lab kad tuo me­tu bu­vo iš­vy­kęs į Nor­ve­gi­ją.

Sū­naus Pet­ro – gar­saus ba­le­to šo­kė­jo, šiuo me­tu M.K. Čiur­lio­nio me­nų gim­na­zi­jos mo­ky­to­jo sū­nūs jai la­bai bran­gūs. Pa­ti juos užau­gi­no, nes mar­ti mi­rė, ne­su­lau­ku­si nė tris­de­šim­ties. Vis pri­si­me­na po žmo­nos mir­ties sū­naus iš­tar­tus žo­džius: „Jei­gu tu ne­pa­dė­si, man teks sė­dė­ti su vai­kais prie Ka­ted­ros.“

Ma­ri­jo­na pa­li­ko sa­vo na­mus Už­ven­ty­je, vy­rą ir iš­va­žia­vo pas sū­nų į Vil­nių. Su anū­kais na­mo grįž­da­vo tik va­sa­ro­mis. Anū­kai išau­go ge­ri, bai­gė aukš­tuo­sius moks­lus. Vie­nas ar­chi­tek­tas, ki­tas – bioin­ži­nie­rius.

Gal­būt kas nors iš vie­ti­nių žmo­nių ži­no­jo mo­čiu­tės sen­ti­men­tus ir apie juos in­for­ma­vo su­kčius...

„Šiau­lių kraš­te“ ra­šė­me, kad pa­skam­bi­nęs su­kčius pa­sa­ko­jo, jog anū­kui pa­si­da­rė blo­ga, jis griu­vo ir griū­da­mas su­ža­lo­jo su mo­ti­na ėju­sią ma­žą mer­gai­tę. Jai ski­lo kau­ko­lės pa­grin­das. Pa­te­ko į rea­ni­ma­ci­ją. Mer­gai­tės tė­vai rei­ka­lau­ja 20 tūks­tan­čių eu­rų.

Su­vo­ku­si, jog tu­ri rei­ka­lą su su­kčiais, M. Skir­man­tie­nė dvi va­lan­das „vyk­dė“ vi­sas jų pa­teik­tas są­ly­gas: ne­pa­dė­jo te­le­fo­no ra­ge­lio, vai­di­no, kad ei­na sko­lin­tis pas kai­my­nus pi­ni­gų, pa­sa­ko­jo su­kčių pa­siun­ti­niui, kaip at­va­žiuo­ti iki jos na­mų. Bet kartu pa­skam­bi­no sū­nui, iš­siaiš­ki­no, kad jo vai­kams vis­kas ge­rai, ir pra­ne­šė po­li­ci­jai, ku­ri su­ren­gė pa­sa­lą.

At­va­žia­vęs pi­ni­gų, bet įta­ręs, kad M. Skir­man­tie­nės na­muo­se dar kaž­kas yra, su­kčius no­rė­jo spruk­ti pro du­ris. Ne­pa­vy­kus nu­bė­go į ga­li­nį kam­ba­rį, at­si­ka­bi­no lan­gą, iš­šo­ko iš na­mo ir, per­šo­kęs tvo­rą, nu­bė­go į ke­lią, kur jo lau­kė au­to­mo­bi­lis. Au­to­mo­bi­lį ne­tru­kus pa­vi­jo po­li­ci­ja ir su­lai­kė tris su­kčius: mo­te­rį ir du vy­rus, at­si­bel­du­sius iš Ma­žei­kių ra­jo­no.

„Auk­si­nis žmo­gus: nei lan­go iš­dau­žė, nei ma­ne su­mu­šė,“ – šian­dien iro­ni­zuo­ja drą­suo­lė.

Ta­čiau ne­no­rė­tų dar kar­tą pa­tir­ti „to­kio ma­lo­nu­mo“. Ke­lias die­nas vos be­ga­lė­jo pa­kil­ti nuo so­fos. Bet vi­lia­si, jog jos poel­gis ne tik ją pa­čią iš­gel­bė­jo nuo nuo­sto­lių.

Tie pa­tys su­kčiai iš­vi­lio­jo 1050 eu­rų iš gar­baus am­žiaus kra­žiš­kių ir 1820 eu­rų iš ty­tu­vė­niš­kių. „Gal su­kčiai dar bus neiš­lei­dę tų pi­ni­gų ir grą­žins juos varg­šams pen­si­nin­kams? – rū­pi­na­si po­nia Ma­ri­jo­na. – Juk su­tau­py­ti to­kias su­mas iš pen­si­jos – la­bai sun­ku. Rei­kia la­bai skrum­niai gy­ven­ti.“

Prieš ke­lias sa­vai­tes M. Skir­man­tie­nė pa­dė­jo ne­pra­ras­ti tur­to kai­my­nei. Sa­vo vai­kų ne­tu­rin­ti se­no­lė pa­si­ra­šė ant įga­lio­ji­mo ją pri­žiū­rė­ti ža­dė­ju­siai gi­mi­nai­tei. O ši ke­ti­no vi­sus rei­ka­lus su­tvar­ky­ti pa­pras­čiau – jos na­me­lius par­duo­ti, o se­nu­tę ati­duo­ti į prie­glau­dą. Tik tai su­pra­tu­si, mo­te­ris pa­si­pa­sa­ko­jo M. Skir­man­tie­nei.

Ji vie­nin­te­lė su­sku­bo skam­bin­ti į vi­sas ins­tan­ci­jas, kad pa­dė­tų kai­my­nei sa­vo na­muo­se su­lauk­ti gy­ve­ni­mo pa­bai­gos. 81 me­tų mo­te­ris su­ra­do no­ta­rus, ku­rie pa­nai­ki­no ir se­nu­tės pa­si­ra­šy­tą įga­lio­ji­mą, ir tes­ta­men­tą.

„Iš tų ner­vų at­si­dū­riau li­go­ni­nė­je, – ne­sle­pia po­nia Ma­ri­jo­na. – Kai­my­nės tur­tą no­rė­ju­si už­val­dy­ti gi­mi­nai­tė klau­sė, ko aš čia at­si­vil­kau, sa­kė, jog man vie­ta tik pek­lo­je. Iš­ken­čiau įžei­di­nė­ji­mus, ne­prit­rū­kau žo­džių at­si­kirs­ti. Bu­vo ne­ma­lo­nu. Bet šian­dien ma­no kai­my­nė ra­miai gy­ve­na sa­vo na­muo­se pui­kiau­siai pri­žiū­ri­ma so­cia­li­nės dar­buo­to­jos Ade­lės Mi­siu­lie­nės.“

Išau­gi­nu­si anū­kus ir grį­žu­si į Už­ven­tį, M. Skir­man­tie­nė il­gai slau­gė gar­baus am­žiaus už­ven­tiš­kį An­ta­ną Juo­za­pa­vi­čių, kol šis, su­lau­kęs šim­to me­tų ir de­vy­nio­li­kos die­nų, iš­ke­lia­vo Am­ži­ny­bėn. Da­bar lan­ko jo ka­pą.

Po ke­lių pa­sta­rų­jų su­krė­ti­mų at­si­ga­vu­si 81 me­tų už­ven­tiš­kė – gu­vi, ro­do sa­vo au­ga­lus, so­dą, pa­ten­kin­ta gy­ve­ni­mu, kas­dien pa­dė­ko­jan­ti aukš­tes­nėms jė­goms už tai, kad dar ne­prar­ado pro­to, kad ga­li vaikš­čio­ti sa­vo ko­jomis. Kad dar ga­li pa­dė­ti ir ki­tiems.

Pi­lie­tiš­ki poel­giai po­niai Ma­ri­jo­nai – tar­si gy­ve­ni­mo bū­das. Ji nie­kuo­met ne­mo­kė­jo iš­lik­ti abe­jin­ga ki­to žmo­gaus skaus­mui, ne­ga­lė­jo to­le­ruo­ti ne­tei­sy­bės. „Ne­bi­jo­jau nė vie­no mies­te­lio pi­jo­ko. Net di­džiau­si mu­šei­kos ma­nęs iš­si­gąs­da­vo, – šian­dien su hu­mo­ru pri­si­me­na mo­te­ris. – Vie­nos kai­my­nės vy­ras už­si­kū­rė du­ji­nę vi­ryk­lę, no­rė­jo pa­deg­ti užuo­lai­das ir na­mus. Nu­puo­liau pas kai­my­nus, už­ge­si­nau du­ji­nę, ant že­mės iš­py­liau šnap­są ir pa­skam­bi­nau į po­li­ci­ją. Kai­my­nas iš­si­pa­gi­rio­jo, pės­čias pa­rė­jo iš Kel­mės į Už­ven­tį nu­lei­dęs gal­vą.“

38 me­tus M. Skir­man­tie­nė dir­bo Už­ven­čio li­go­ni­nė­je me­di­ci­nos se­se­ri­mi. Dar­ba­vo­si rent­ge­no ka­bi­ne­te, pa­skui bu­vo vy­riau­sio­ji se­se­lė. Kaip pa­ti sa­ko, „ant spi­ri­to bu­te­lio sė­dė­ju­si“. Ta­čiau nie­kuo­met ne­ki­lo no­ras ger­ti. Ir tuo­met ko­vo­jo už tei­sy­bę, nors ne vi­siems tai pa­tik­da­vo.

Su vy­ru ji išau­gi­no du ga­bius, ge­rus sa­vo vai­kus: duk­rą Ge­nu­tę ir sū­nų Pet­rą, ku­rie šian­dien ma­mai tei­kia ir pa­guo­dą, ir vi­so­ke­rio­pą glo­bą, kai tik pri­rei­kia.

„Jei­gu žmo­nės bū­tų drą­ses­ni, ko­vin­ges­ni, Lie­tu­va ge­riau gy­ven­tų, – įsi­ti­ki­nu­si po­nia Ma­ri­jo­na. – Ma­žiau veis­tų­si su­kčių. Jie bi­jo­tų vi­suo­me­nės ne­pa­kan­tu­mo. Da­bar esa­me kaip avių ban­da, vi­si ir vis­ko bi­jo­me. O tu­rė­tu­me im­ti pa­vyz­dį iš kiau­lių: vie­ną jau pjau­na, o ki­ta at­bė­gu­si kan­da.“

Au­to­rės nuo­tr.

DRĄ­SA: 81 me­tų už­ven­tiš­kei Ma­ri­jo­nai Skir­man­tie­nei už­te­ko drą­sos įveik­ti sa­vo gy­ve­ni­mo ne­gan­das, pa­dė­ti ki­tiems ir de­mas­kuo­ti su­kčius.

KA­DAGYS: Ma­ri­jo­nai Skir­man­tie­nei la­biau­siai pa­tin­ka prie na­mo sie­nos au­gan­tis ka­da­gys. Gal to­dėl, kad jos cha­rak­te­ris šiek tiek pa­na­šus į ka­dagį – vi­suo­met ko­vo­ja už tei­sy­bę, nors ne ­vi­siems tai pa­tin­ka.