Naujausios
Stebi šeimynišką gyvenimą
Janinos meilė paukščiams – nuo vaikystės. Vištas augino mama, todėl nuo mažų dienų ji žinojo, kad ateityje kieme bėgios vištos. Todėl, susikūrusi savo gyvenimą, Janina visad augino vištas. Pirmąsias dekoratyvines vištas jai padovanojo netoliese kaime gyvenantys senoliai.
„Vištos mane ramina. Kai apimdavo liūdesys aš nueidavau į vištų gardą, atsisėsdavau ir žiūrėdavau, kaip jos gyvena. Įprastai gaidys labai myli vištą, bet veisliniai – ypač. Sebraito veislės gaidžiai yra labai šeimyniški, rūpestingi – gaidys palydi vištą iki gūžtos, ją papurena, tada nubėga pakviesti vištelę, ją patupdo, pabūna greta. Višta pradeda rėkti, padėjusi kiaušinį ir tada jis vėl skuba pas ją. Tiesą pasakius, vištų gyvenimas yra labai įdomus. Bet kokio gyvūno gyvenimas yra įdomus“,- pasakojo Janina.
Moteris sako, kad augindama paukščius neturėjo tikslo uždarbiauti, nes jie – dėl grožio. Nausėdiškės žodžiais, vištoms labai svarbu būti laisvėje.
Netikėta gimtadienio dovana
Vaičekonių šeimoje tapusi tradicija mamai dovanoti ne gėles, bet paukščius. Povas jų kieme taip pat atsirado ne atsitiktinai. Janina pasakojo, kad į namus įlėkė šaukdamos anūkės – pareiškė, jog močiutė nualps, pamačiusi gimtadieninę dovaną. „Emocijos tikrai buvo neapsakomos. Nenualpau, bet tikrai labai džiaugiausi – padovanojo man povą, kurio labai norėjau. Netoliese gyvenantys žmonės taip pat turi povą. Girdėdavau, kaip garsiai jis rėkia. Bet maniškis daug triukšmo nekėlė. Gaila, kai tokius paukščius laiko voljeruose, jų uodegos nušiurusios. Bet šis, man padovanotas, buvęs laisvėje. Numylėtinį povą vadinu Feliksu, kažkada yra buvę, kad šuo jį nusivijo ir išdraskė uodegą, tačiau ji ataugo ir mano gražuolis ja puikuojasi. Felikso mėgstamiausia vieta – ąžuolas. Jis į jį gali įskristi net neišskleidęs sparnų – pakyla it raketa tiesiai į medžio viršūnę“,- pasakojo paukščius auginanti moteris. Kartais Feliskas mėgsta ir kaimynus aplankyti ir pasisiūbuoti ant netoliese esančių sūpynių.
Paukščiai labai lepūs
Daug metų paukščius auginanti moteris turėjo įvairių patirčių – vieni augintiniai mirė, kiti išėjo... Neretai pasitaiko ir tokių atvejų, kai jos paukštelis tampa kaimynų šunelių pramoga. Toks jau ne vienas apraudotas.
Janinos žodžiais, kiekvienas jos kieme gyvenantis gyvūnas yra mylimas, todėl kiekvieno netektis jai graudi. Paukščiai iš Janinos reikalauja labai daug dėmesio. Moteris pripažįsta, kad dabar paukščiai yra labai lepūs – tai jiems per sausa, tai per šlapia, tai maistas netinka. „Anksčiau būdavo paprasčiau, paleisdavai ir jie patys prisitaikydavo“,- minėjo moteris.
Išskirtinumai
Vaičekonių kieme anksčiau ganėsi kelių rūšių fazanai, putpelės, naminiai balandžiai, patarškos... Moteris labai norėtų stručio. Iš laukinių paukščių šiuo metu turi tik mandarinines antis. „Jeigu jas norėčiau paleisti į laisvę, tektų pakirpti sparnus. Bet man jos labai gražios. Viena antytė buvo pabėgusi, plaukiojo netoliese esančiame tvenkinyje. Ir jos nepavyko pagauti“,- apgailestavo pašnekovė.
Gražiausia akimirka, pasak Janinos, kiaušinio skilimo, kai pro plyšį matosi maža paukščiuko galvelė. „Visada labai įdomu stebėti gimimą, tikėtis ir spėlioti, kas išsiris“,- sakė moteris.
Janina ne kartą matė, kaip į jos gražuolius paukščius atvyksta pažiūrėti nepažįstami žmonės, nori įsigyti jų kiaušinių. Moteris pasakojo, kad skirtingų paukščių kiaušiniai skiriasi skoniu. „Melsvi yra sveikesni, jie turi mažiau kalorijų. Ančių ir žąsų kiaušiniai nėra tokie riebūs kaip vištų. Šiaip mes kiaušinius dažome natūraliu būdu, o dabar, kai jau yra skirtingų atspalvių, mažiau ir dažome“,- šypsosi J. Vaičekonienė.
