Naujausios
SUSITIKIMAI
Muziejaus įkūrėjas atranda naujų eksponatų
Antanas Dilys, žinomas fotožurnalistas, Šiaulių Fotografijos muziejaus įkūrėjas, atvirukų kolekcionierius, net ir atšventęs 80-metį, yra paskendęs darbuose ir planuose. Jo žodžiais, „su savo kūnu, krauju ir dvasia“.
Petras BALČIŪNAS
petras@skrastas.lt
„Mažiukas muziejininkas“
— Jūsų veikla plėtojosi dviem — žurnalistinės ir meninės — fotografijos kryptimis. Ar jos nekliudė viena kitai, ypač dirbant ideologizuojoje Lietuvos telegramų agentūroje (ELTA)?
— Pirmiausia prašau manęs nevadinti fotomenininku. Dabar jų tiek pridygę, kad nesuskaičiuosi. Esu fotožurnalistas, filokartininkas ir mažiukas muziejininkas.
Ideologija labai jautėsi. Mano vienas kolega nuolat kentėdavo dėl savo potraukio gamtai, etnografijai — tokius darbus tiesiog išbrokuodavo.
— Kaip suspėdavote, nes fotografuodavote didelėje Lietuvos dalyje?
— Aišku, meninei fotografijai reikėdavo laiko, nes jai penkių minučių nepakanka. Ir takoskyrą tarp dokumentinės ir meninės nuotraukos rasti sunku. Dėl to, jei norėjai dirbti šioje įstaigoje, nuotraukos turėdavo „praeiti“. Mūsų produkcija eidavo ne tik į Tarybų sąjungą, bet ir į visą pasaulį. O mano veiklos zona pradžioje buvo nuo Zarasų iki Mažeikių. Tik vėliau ji susiaurėjo.
Būdavo tokių momentų — tik atsipalaiduoji — jau pradeda lupti. Ir visą laiką reikėdavo gero ūpo, kuris padeda bet kuriuo atveju.
Pirmasis Fotografijos muziejus
— Prisiminkite Fotografijos muziejaus įkūrimo aplinkybes.
— Tai iš tikrųjų pirmasis toks muziejus Tarybų sąjungoje. Mintis jį įkurti kilo ne per vieną naktį, bet kai apsisprendėme, iš tikrųjų buvo naktis. Pirmiausia buvo fotoklubas, kurį priglaudė dabartinis Kultūros centras. Ten vykdavo parodos, susirinkimai. Klube buvo 12 narių.
Surengėme respublikinę fotoklubų narių kūrybos parodą. Jos aptarimo metu įsidrąsinau ir pasiūliau įkurti fotografijos muziejų. Apie tokius mes žinojome iš užsienio. Klube ėmė kauptis įvairūs parodų katalogai, atsirado senų fotoaparatų, kitos įrangos, senų nuotraukų.
Rašiau laišką tuometinei Tarybų sąjungos kultūros ministrei N. Furcevai. Ši parašė, kad buvo bandymas įkurti tokį muziejų Odesoje, bet nepasisekė.
— Nusviro rankos?
— Atvirkščiai. Ūpas kurti muziejų po laiško padvigubėjo. Reikėjo skleisti informaciją apie būsimą muziejų, kad žmonės neštų eksponatus. Pirmiausia senus aparatus pradėjo nešti fotografai.
Reikėjo pinigų. Kambarį gavome Ežero gatvėje įsikūrusioje namų valdyboje. Užgrotavome pirmojo aukšto langą, kad niekas nesikėsintų. Tempėme baldus iš visų pašalių. Žurnalistų sąjunga mums atidavė seifą, kurio raktai buvo pamesti, juokinga, žinoma. Neatsivežėme to seifo, nes jis buvo nepakeliamas, o kranas negalėjo įvažiuoti.
— O miesto valdžia?
— Šiaulių miesto valdžia muziejaus idėjai pritarė. Tuometinis miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Vilius Kazanavičius (miesto Garbės pilietis — red. past.) pasakė, jeigu dirbsime, gausime visus pastato aukštus Vilniaus gatvėje, kurie priklausė „Aušros“ muziejui. Pradžioje gavome vieną, vėliau du aukštus. Muziejus buvo visuomeninis. Šiek tiek lėšų gaudavome iš Fotomeno draugijos. Bet ilgainiui pasidarė liūdna — pinigų vis trūksta ir trūksta. Teko kreiptis į „Aušros“ muziejų, kuris ir perėmė mus. Tačiau nebe nuostolių — kelis šimtus vertingų fotografijos žurnalų pasiėmė Fotomeno draugija.
Muziejui vadovavau apie dvejus metus. Valdžiai prisireikė, kad vadovai turėtų aukštąjį išsilavinimą, ir mano Maskvos kursų prie Žurnalistų namų nepakako.
Dešimtys tūkstančių atvirukų
— Dar viena jūsų veiklos sritis — filokartija — atvirukų kolekcionavimas. Kas paskatino tuo domėtis ir rengti net mokslines konferencijas?
— Visą gyvenimą turėjau atvirukų. O Fotografijos muziejus gaudavo sveikinimų iš viso pasaulio. Ir įsibrovė toks rinkimo kirminas ar virusas, nes atvirukų vis kaupėsi ir kaupėsi. Kartą Fotografijos muziejuje surengėme naujametinių atvirukų parodą, kuri turėjo didžiulį pasisekimą. Po jos prasidėjo atvirukų paieškos. Prikalbinau ir sūnų Raimondą — teisininką iš Klaipėdos. Kartu surengėme parodą Jovaro muziejuje.
60 tūkstančių atvirukų atidaviau „Aušros“ muziejui. Atidavus atvirukus, atsirado kažkokia tuštuma. Pradėjome su sūnumi rinkti naujas kolekcijas. Aš renku malūnų atvirukus, o jis — švyturių. 300 malūnų jau atidaviau „Aušros“ muziejui.
Gyvenimas — laimingas ir įdomus
— Kokį gyvenimo tarpsnį laikote laimingiausiu?
— Visas mano gyvenimas laimingas ir įdomus. Kol galėsiu, viską rinksiu ir nešiu muziejui. Dirbu žiemomis. Dabar tvarkau naują „porciją“ negatyvų. Jiems ir vokus pasigaminu.
O vasaromis — sodas, kur ramybė, jokio radijo, televizijos ir spaudos — reikia kažkaip „renovuotis“. Tik vakarais — televizijos žinios. Ramybę labai vertinu. Bet kam nebuvo gyvenimo duobių, duobelių ir duobyčių? Tokių buvo. Jei jų nebūtų, ar žmogus sustiprėtų, ar užsigrūdintų? Iš šiltnamio stiprus žmogus neišeina.
— Koks jūsų požiūris į dabartį?
— Juokauju, kad jis tik formuojasi. Jei spėsiu, suformuosiu, nes man nebe šešiolika. Keturias paskutiniąsias žiemas tvarkiau tai, ką „pridirbau“ per visą gyvenimą.
Lietuviai gal kiek ir pagedę. Po truputį reikalai gerėja, nors ne visose srityse. Manau, kad neleistini visokių „vaiduoklių“, kurių yra visose srityse, veiksmai. Man, pavyzdžiui, baisūs Garliavos įvykiai.
Dabar kas ką nori, tą ir daro. Bet aš turiu savo kelią, kad niekas negalėtų manęs stumdyti. Aš — ne politikas, ne analitikas, jei kas man nepatinka, nešoku į akis. O televizorių bet kada gali išjungti. Ir tuo mano protestas baigiasi. Aš esu su savo kūnu, krauju, dvasia darbuose.
Vizitinė kortelė
Antanas Dilys gimė 1932 metais sausio pirmąją Anykščių valsčiuje. Penkis dešimtmečius dirbo Lietuvos telegramų agentūros ELTA fotokorespondentu.
1966 metais jo pastangomis Šiauliuose įkurtas fotoklubas. 1973 metais įkūrė Lietuvos fotomeno draugijos Šiaulių fotografijos muziejų. Surengė kelias mokslines — praktines konferencijas apie filokartiją. 2000 metais su sūnumi Raimondu Šiaulių „Aušros“ muziejui padovanojo daugiau kaip 60 tūkstančių atvirukų kolekciją. 2005 metais „Aušros“ muziejui jis perdavė 45 tūkstančius negatyvų.
A. Dilys yra sukūręs meninių nuotraukų serijas: „Kultūros veikėjų portretai“, „Kryžių kalnas“, „Ugniagesiai“. Įvairiais metais surengė keturias tarprespublikines parodas. Pats yra surengęs per 10 personalinių parodų.
ŪPAS: Penkis dešimtmečius fotokorespondentu dirbęs Antanas Dilys sako, kad šiame darbe visą laiką reikia gero ūpo.
DOVANOS: Antanas Dilys Šiaulių „Aušros“ muziejui padovanojo 60 tūkstančių atvirukų kolekciją ir perdavė 45 tūkstančius negatyvų.
Jono TAMULIO nuotr.