Naujausios
Mūsų profsąjungoms trūksta solidarumo
Akademikas Antanas Buračas aną savaitę kaip vieną iš varganų atlyginimų priežasčių įvardija silpnas mūsų profsąjungas. Esą jos neišveda žmonių į gatves. O kai niekas neprotestuoja, tai nėra ko stebėtis, kad darbdaviai savo darbuotojams moka grašius. Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkas Artūras Černiauskas tvirtina, kad taip nėra. Pasak jo, ten, kur stiprios profsąjungos, ir pas mus darbuotojų atlyginimai yra didesni.
 |
| VIENYBĖ: Pavienių žmonių grupių balsas silpnai girdimas, todėl tik susivienijusios profsąjungos gali gauti, ko prašo. Stasio Žumbio nuotr. |
Streikuoti šansų nėra
LPSK pirmininkas A. Černiauskas sako, kad su tokiu akademiko vertinimu galima būtų sutikti iš dalies. Bet esą nereikia užmiršti darbo rinkos poveikio. 200 tūkst. bedarbių leidžia darbdaviams manipuliuoti šita situacija ir nemokėti tokio darbo užmokesčio, koks jis galėtų būti.
Tačiau, tvirtina LPSK pirmininkas, tai lemia ir mūsų žmonių nenoras reikalauti didesnio užmokesčio. Kai kam lengviau susikrauti lagaminus ir išvažiuoti.
O dėl mažų atlyginimų kaltinti profsąjungas, pasak A. Černiausko, galima lygiai taip pat, kaip ir mūsų darbdavių mentalitetą. Nes užsienyje darbdavys suinteresuotas darbuotoją išlaikyti kuo ilgiau, o pas mus dažnai egzistuoja vienadienis požiūris – padarei ir lauk.
A. Černiauskas sako, kad streikais profsąjungos išsireikalauti nieko negali, nes teoriškai streikai Lietuvoje yra uždrausti.
„Tašką padėjo paskutinis Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas dėl vienos alaus daryklos darbuotojų streiko. Esą jeigu darbdavys derasi, nepriklausomai nuo derybų rezultatų streikas yra neteisėtas. Derybos vyksta, o kad nepasiektas susitarimas – tai ne darbdavio problema. O streikas yra būtent ta galimybė išsireikalauti to, ko nori profesinės sąjungos“, – aiškina profsąjungų lyderis ir priduria, kad tuo dabar darbdaviai puikiai naudojasi.
Esą dabar vienintelis dalykas ką nors pasiekti – pakeisti teisinę bazę. LPSK visą šią procedūrą yra apskundusi Tarptautinei darbo organizacijai, tačiau trečius metus atsakymo iš jos nesulaukia.
„Drąsiai galiu pasakyti, kad streikuoti Lietuvoje nėra jokių šansų“,– tvirtina A. Černiauskas.
KOMENTARAS
Kodėl Lietuvoje profsąjungų balsas skamba palyginti silpnai, „Respublika“ paklausė ekonomisto Romo LAZUTKOS.
– Nesakyčiau, kad mūsų profsąjungos yra stiprios. Jos neįveikia esamų sąlygų ir negali pasiekti savo reikalavimų įgyvendinimo. Tarkime, jos skundžiasi, kad teisinė sistema neleidžia organizuoti streiko. Todėl streikų Lietuvoje beveik nebūna. Tiesiog kad žmonės yra neaktyvūs. Jie skundžiasi, kad teisės aktais labai suvaržyta jų veikla. Bet jie neišsireikalauja tų teisės aktų pakeitimo. Pagrindinė problema, manau, ne profsąjungos, o kad žmonės jose neaktyvūs. Paskutiniai nešališki duomenys rodo, kad profsąjungose dalyvauja apie 3 proc. žmonių. Tai labai maža. Žmonės nestoja į jas, matyt, dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Baiminasi, nes įsivaizduoja, kad vadovų požiūris bus nepalankus. Kita vertus, nelabai tikisi, kad ką nors galima pakeisti.
– Profesinių sąjungų konfederacija vienija 26 profsąjungas. Tai jėga. Bet ar matyti jos pozicija Trišalėje taryboje?
– Neblogas pavyzdys, kai praėjusiais metais reikalavo minimalios algos padidinimo. Svarstyta ilgai, pritarė ir darbdavių organizacijos, bet Vyriausybė priešinosi. Galiausiai padidino nuo 800 iki 850 litų, o paskui nauja valdžia padidino dar labiau. Jeigu profsąjungos galia būtų buvusi, tai kai Vyriausybė neklausė, galima buvo streiką organizuoti nacionaliniu mastu bent tose 26 šakose. Jeigu tiek sustreikuotų, matyt, valdžia kitaip reaguotų.
– Yra Trišalė taryba, bet gal mūsų profsąjungų vadovai yra tokie supratingi, kad iš valdžios negali reikalauti to, ko ji negali duoti, nes neturi.
– Trišalėje taryboje pagrindinis profsąjungų partneris yra ne Vyriausybė, o darbdaviai. Teisingiau būtų sakyti, iš vargšų privačių darbdavių negali išsireikalauti. Profsąjungos gali išsireikalauti, kad darbdavys keistų įmonės finansinę padėtį, kalbėtų atvirai, išsamiai. Tada darbuotojai matytų, pajėgi įmonė padidinti algą ar ne. Vakaruose profsąjungos nespaudžia didinti tiek, kad įmonė bankrutuotų. Bet tą reikia įrodyti, o ne tik pasakyti, kad nėra iš ko. Reikia pamatyti finansinius duomenis. Kiekvienam darbdavys negali rodyti, sakys, kad tai komercinė paslaptis. Bet gali būti atstovai, lyderiai, kurie pasirašo pasižadėjimą, kad neišduos paslapčių konkurentams. Tai įprastas dialogas Vakaruose. Bet reikia rodyti duomenis, o ne apsiriboti pasakymu, kad nėra iš ko. Yra tokių įmonių, kurios sėkmingai veikia ir algos didesnės negu vidutinės šalyje, o kai profsąjungos paprašo didesnių, sako, kad jos ir taip didžiausios. Bet taip negalima lyginti. Negalima lyginti, pavyzdžiui, algų energetikoje ir viešbučių ar restoranų versle.
– Pas mus bandė streikuoti pedagogai, gydytojai. Tačiau tai atrodė kaip antklodės tempimas į save.
– Tai yra nesugebėjimas susivienyti. Net ir šakos mastu. Tarkime, mokytojai streikuoja, o vaikų darželių auklėtojai nestreikuoja. Arba ne visose mokyklose. Bet tokio susivienijimo, kai yra minimalios algos klausimai arba kiti dalykai, reikia siekti nacionaliniu mastu. Pavyzdžiui, jeigu Prancūzijoje streikuoja oro linijų darbuotojai, tai kitų šakų darbuotojai irgi juos palaiko. Vieną kartą palaiko vieni, kitą kartą – kiti. Yra toks solidarumas ir tai yra jų jėga. O kai nesivienijama, tada rezultatų pasiekti sunku. Pas mus labai lengva supriešinti žmones. Pavyzdžiui, paskelbus miesto transporto darbuotojų streiką, juos užpultų sakydami, kad jie trukdo gyventi. O anose šalyse žmonės supranta, kenčia. Pas mus iki tokių visuomenės įpročių dar toli.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“