Naujausios
Šiandien mūsų laikraščio puslapiuose – perspektyvaus jaunojo mokslininko patarimai būsimiems studentams apie tai, kaip svarbu rasti savo tikrąjį studijų kelią, apie cheminius dalykus ne chemiškai ir apie šių dienų realybę – pandemiją.
-Mokeisi Biržų Kaštonų mokykloje, baigei „Saulės“ gimnaziją, studijavai Kauno technologijos universitete (KTU), o kokie keliai tave nuvedė į Daniją?
-Jog atsidūriau Danijoje, iš esmės, turiu būti dėkingas dviems šaunioms mokslininkėms: dr. Joanai Solovjovai, kuri buvo mano tyrimų mentorė KTU universitete, ir prof. dr. Irinai Borodinai, kuri yra mielių metabolitinės inžinerijos grupės vadovė Danijos Technikos Universitete (DTU). Jos abi yra baigusios KTU ir žino viena kitą iš studijų laikų. Joana rekomendavo mane Irinai, paskatino pagal mainų programą išvykti į Daniją ir ten parašyti baigiamąjį bakalauro darbą. Irina maloniai sutiko mane priimti – ir štai jau ketvirti metai, kai esu Danijoje.
Smagi istorija: puikiai atsimenu pirmą susitikimą su dr. Joana. Tuomet, kai mokiausi KTU, buvo galimybė iš dėstytojų sąrašo pasirinkti tyrimų mentorių, kurie tau padėtų žengti pirmus žingsnius mokslinėje ir eksperimentinėje veikloje. Paskaitęs dėstytojų veiklos sritis, išsirinkau Joaną. Antro kurso pradžioje nuėjau susitikti ir jos pirmi žodžiai buvo maždaug tokie: nu, ko nori ? Kažkiek pasimečiau, bet, matyt, buvau užgrūdintas tuometinės „Saulės“ gimnazijos chemijos mokytojos Laimutės Marinskienės charizmatiško charakterio ir sugebėjau paaiškinti, jog po paskaitų norėčiau šiek tiek pasisukioti laboratorijoje ir pradėti užsiiminėti eksperimentine veikla. Nuo to laiko Joana man tapo ne tik tyrimų, bet ir karjeros pasirinkimų mentore. Iki šiol mūsų santykiai yra puikūs.
Patarimas būsimiems ir esamiems studentams: jei tik yra galimybė, mėginkit susisiekti su dėstytojais, kurie vykdo eksperimentinę veiklą, ir patekti į jų mokslines grupes. Nepatiks – nieko neprarasit ir galėsit išeiti. Patiks – būsit atradę veiklą, tiesiogiai susijusią su jūsų specialybe ir būsimu darbu, turėsit papildomų praktinių įgūdžių, kurie darys jus pranašesnius prieš tos pačios srities studentus ir labai didelė tikimybė, jog jau turėsit baigiamojo darbo temą, dėl kurios nereiks sukti galvos studijų pabaigoj.
-Tikslus tavo studijų pavadinimas yra....
-KTU bakalauro studijos vadinosi pramoninė biotechnologija, o DTU tiesiog biotechnologija. Atsakant į klausimą kiek plačiau, viskas, turbūt, prasidėjo dar „Kaštonų“ mokykloje. Mano chemijos mokytoja tuomet buvo Marijona Balčiūnienė, kuri sugebėjo sudominti chemija ir disciplinuotai išdėstyti jos pagrindus. Aplamai, tuomet Kaštonuose dirbo stiprus mokytojų kolektyvas, kuris buvo gan reiklus. Mums reikėjo tik pasiimti tai, kas buvo duodama. Po to gimnazijoje turėjau mokytoją Laimutę Marinskienę, kuri savo charizma ir labai žmogišku bendravimu dar labiau pastūmėjo link gamtos mokslų. Kiek esu susidaręs įspūdį, mūsų karta mediciną laikė prestižine specialybe ir dauguma chemiją/biologiją pasirinkusių gimnazistų siekė įstoti į medicinos studijas. Galbūt kažkiek paveiktas bendro emocinio fono aš buvau ne išimtis, tačiau brandos egzaminų rezultatai neleido ten įstoti. Tada kaip antrą opciją svarsčiau biochemijos studijas Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitete arba Pramoninę Biotechnologiją KTU. Tuomet atrodė, jog Pramoninės Biotechnologijos studijos turi didesnes pritaikymo galimybes, todėl pasirinkau KTU. Po KTU sekė magistrantūros studijos DTU, kurias baigiau praeitą vasarą. Iškart po to pradėjau doktorantūrą, kurią tęsiu dabar.
-Dabar esi jau baigęs mokslus Danijoje – ar dirbi toje srityje, kurią studijavai?
-Tikrai taip. Žodį „studijavai“ vartočiau esamuoju laiku. Doktorantai teoriškai ir praktiškai vis dar yra studentai, kurie turi lankyti paskaitas, laikyti egzaminus. Tačiau lyginant su bakalauro ar magistro studijomis, paskaitų kiekis mažesnis, didžioji laiko dalis yra skiriama konkrečiai eksperimentinei veiklai ir jos rezultatų analizei bei aprašymui, kas idealiu atveju virsta į publikaciją moksliniame žurnale. Esu gavęs stipendiją iš Danijos Inovacijų Fondo, kuri dengia mano trejų metų studijas. Valstybė duodama šią stipendiją tikisi, jog per trejus metus bus sukurtas tam tikras inovatyvus produktas, galintis gan greitai duoti apčiuopiamos naudos.
-Taigi koks tas inovatyvus produktas yra tavo darbo ir tyrimų objektas?
-Kad laikas tarp fundamentalių tyrimų ir praktinio pritaikymo būtų kuo trumpesnis, doktorantai, gavę stipendijas iš Inovacijų Fondo, dirba įmonėse, kurios yra suinteresuotos konkretaus produkto gamyba ir tobulinimu. Aš didžiąją laiko dalį praleidžiu įmonėje BioPhero, kuri yra įkurta prof. dr. Irinos Borodinos. Įmonės pagrindinis tikslas yra sukurti aplinkai nežalingą ir efektyvią alternatyvą chemikalams, konkrečiau, insekticidams, kurie yra naudojami žemės ūkyje derliaus apsaugai nuo kenkėjų. Šiuo metu naudojami chemikalai yra kenksmingi žmonėms ir kitoms gyvybės formoms. Be to, kenkėjai laikui bėgant įgauna atsparumą insekticidams ir šie chemikalai tampa vis mažiau efektyvūs.
-Kaip suprantu, jūs esate orientuoti į vieną konkrečią kenkėjų grupę.
-Taip, kenkėjų grupė, į kuriuos mes esame orientuoti, yra vabzdžiai savo poravimuisi naudojantys feromonus. Feromonai yra medžiagos, kurios yra išskiriamos norint pritraukti kitos lyties atstovą. Ieškant analogijų iš kasdienio gyvenimo, geriausias pavyzdys, turbūt, būtų kvepalai. Vabzdžių atveju, patelės išskirti feromonai yra atpažįstami tos pačios rūšies patino ir jis pagal šį signalą gali atsekti patelės buvimo vietą, iš ko seka dauginimasis ir naujų lervų gimimas, kurios ir yra didžiausias pasėlių priešas. Eksperimentiškai yra įrodyta, jog padidinus feromonų koncentraciją pasėlių lauke, patinai nebegali atpažinti patelės skleidžiamo signalo – komunikacijos sistema yra sutrikdoma ir lervų kiekis yra efektyviai sumažinamas. Šis metodas yra nežalingas aplinkai ir paveikia tik vieną probleminę vabzdžių rūšį. Šiuo metu didžioji dalis feromonų, naudojamų žemės ūkyje derliaus apsaugai, yra gaminama chemiškai, tačiau mes norime tai pakeisti pasitelkdami mieles. Šiuolaikinės biotechnologijos metodai leidžia „sukonstruoti“ mieles, kurios gamintų šiuos junginius. Procesas iš esmės yra panašus į alaus gamybą, tik skirtumas tas, jog vykstant fermentacijai mielės gamina ne etanolį, bet vabzdžių feromonus. Jog ši idėja yra įdomi tiek moksliniu, tiek praktiniu požiūriu, įrodo tai, jog įmonė BioPhero yra įvardinta kaip viena iš TOP 20 biotechnologijos kompanijų Europoje, kurios prisideda prie tvaresnės aplinkos, o prof. dr. Irina pernai buvo įvertinta kaip viena iš trijų pažangiausių moterų novatorių Europos Sąjungoje.
-Krepšinis – irgi tavo ilgametė aistra. Ar lieka laiko jam?
-Stengiuosi, jog liktų. Krepšinį žaidžiu nuo septynerių metų ir niekada jo neapleidau, todėl tai jau yra įaugę į kraują. Tai būdas išsikrauti fiziškai, pailsėti nuo profesinės veiklos ir susirasti naujų pažįstamų. Be to, tai man leidžia susidaryti tam tikrą rutiną ir efektyviau planuoti savo laiką.
-Karoli, pasaulis išgyvena neramų laiką dėl prasidėjusio ir nesitraukiančio viruso, apie kurį paprastam žmogui žiniasklaida pateikia įvairiausios informacijos. Kaip ją atsirinkti, kuo reiktų tikėti, ko iš tikro vengti?
-Į šį klausimą geriausiai atsakytų virusologai, epidemiologai ar infekcinių ligų specialistai. Asmeniškai aš renkuosi informaciją, kuri yra pagrįsta moksliniais tyrimais. Kaip pavyzdį galiu pateikti gana plačiai paplitusią sąmokslo teoriją, jog SARS-CoV-2 virusas yra dirbtinai sukurtas žmonių. Tačiau analizuojant šio viruso genetinę informaciją, paaiškėjo, jog ši teorija nėra tikėtina dėl kelių priežasčių. Pirma, šis virusas savo išorėje turi „spygliukus“, tai yra baltymus, kurių pagalba virusas patenka į žmogaus ląsteles, konkrečiai plaučių ląsteles. Norint sukurti tokį efektyvų virusą, kurį turime dabar, reikėtų pasitelkti modernias kompiuterizuotas bio-informatikos programas ir sumodeliuoti spygliukų sąveiką su plaučių ląstelėmis. Tai ir buvo padaryta su dabartiniu virusus, tačiau gauti rezultatai parodė, jog viruso baltymas sąlyginai neefektyviai prisijungia prie plaučių ląstelių. Žvelgiant į dabartinę situaciją matome, jog infekcija yra rimta, o tai iš dalies prieštarauja kompiuterinio modeliavimo rezultatams. Kitaip tariant, natūrali evoliucija atrado optimaliausią būdą, kaip virusas gali infekuoti žmogaus plaučių ląsteles, ko nesugebėjo nuspėti žmogaus protas ir racionalios kompiuterizuotos programos.
Antra, jei SARS-CoV-2 virusas būtų kurtas žmonių, tikėtina, jog kaip šablonas būtų paimtas kitas virusas, sukeliantis infekcijas, pavyzdžiui SARS ar MERS. Tačiau SARS-CoV-2 savo genetine informacija yra gana toli nuo minėtų virusų.
-Taigi teiginys, jog virusas yra žmogaus sukurtas, iš esmės yra neiginys?
-Mokslas tuo ir yra žavus, jog jis labai daug kuo abejoja ir nuolat kelia klausimus. Dažnai būna, jog atsakinėjant į tau rūpimą klausimą iškyla dešimt naujų. Kalbant konkrečiai apie viruso situaciją, anksčiau minėti faktai yra pagrįsti konkrečiais eksperimentais ir dabartinėmis žiniomis apie viruso genetinę informaciją, o tai leidžia tvirtai tikėti, jog virusas nėra dirbtinai sukurtas.
-Kokios būtų tavo rekomendacijos, kad išvengtume viruso?
-Manau, jog reikėtų vengti ekstremumų, tai yra įsivaizdavimo, jog virusas yra tik pramanas. Dar vienas kraštutinis dalykas – pasidavimas baimei ir panikai. Jei yra būtinybė – lankykitės pas gydytojus ir neapleiskite rimtų ligų dėl įsivaizdavimo, jog gydymo įstaigos yra šiuo metu nesaugios. Vietoj pasisėdėjimų uždarose erdvėse juos reiktų perkelti į lauką, laikytis rekomenduojamo 1 metro atstumo, ypač su nepažįstamais, plautis rankas... Rekomenduoju socialinėje erdvėje sekti Ingridą Olendraitę, kuri yra Kembridžo universiteto doktorantė, bioinformatikė ir virusologė, analizuojanti tokio tipo virusus. Kadangi doktorantūros studijos reikalauja daug literatūros analizės ir kritinio mąstymo, pasitikiu šios mokslininkės skleidžiamu turiniu, kurį ji sugeba aiškiai pateikti.
-Karoli, po doktorantūros studijų tave profesiniai keliai ar grąžins į Lietuvą?
-Atvirai sakant – nežinau. Žiūriu sau po nosim ir bandau išnaudoti visas man duodamas galimybes ir žinias. Liko dar du metai doktorantūros studijų Danijoje, o per tuos metus ateities planai turėtų išsikristalizuoti natūraliai.
Paskaitęs dėstytojų veiklos sritis, išsirinkau Joaną. Antro kurso pradžioje nuėjau susitikti ir jos pirmi žodžiai buvo maždaug tokie: nu, ko nori?
