Mo­ky­to­jas siūlo di­džiuo­tis sa­vi­tu­mu

Mo­ky­to­jas siūlo di­džiuo­tis sa­vi­tu­mu

Šiau­lių Sau­liaus Son­dec­kio me­nų gim­na­zi­jos mo­ky­to­jas me­to­di­nin­kas Al­vai­das Ber­no­tas šie­met bir­by­ne ir lamz­de­liu mo­ko gro­ti pen­kis mo­ki­nius – nuo tre­čio­ko iki dvy­lik­to­ko. „Di­džiuo­ja­mės Lie­tu­vos pi­li­mis, gam­ta, bet ma­nau, kad ly­giai taip pat tu­rė­tu­mė­me di­džiuo­tis tuo, kad tu­ri­me sa­vi­tų inst­ru­men­tų, ku­rių ki­tos ša­lys ne­be­tu­ri“, – sa­ko 38-erių pe­da­go­gas. A. Ber­no­to mo­ky­to­jo sta­žas – jau 18 me­tų.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Dir­ba, kur mo­kė­si

„Kai su­skai­čiuo­ju, pa­ts nu­stem­bu, kad tiek me­tų jau dir­bu šį dar­bą, – šyp­so­si A. Ber­no­tas. – Mo­ky­da­ma­sis tik­rai ne­gal­vo­jau, kad bū­siu pe­da­go­gas. Kar­tais su drau­gais pa­juo­kau­da­vau: ne­ži­nau, kuo bū­siu, bet tik ne pe­da­go­gu. Ma­no ma­ma bu­vo bio­lo­gi­jos, che­mi­jos mo­ky­to­ja, ma­čiau, koks tai yra dar­bas.“

Da­bar A. Ber­no­tas dir­ba ten, kur ir pa­ts mo­kė­si, tik tuo­met ši įstai­ga va­di­no­si Šiau­lių aukš­tes­nio­ji mu­zi­kos mo­kyk­la.

Pe­da­go­go kar­je­rą pra­dė­jo iš kar­to bai­gęs moks­lus: su­kū­rė šei­mą, rei­kė­jo ieš­ko­tis dar­bo. Kaip tik tuo me­tu Kur­šė­nų mu­zi­kos mo­kyk­la ati­da­rė fi­lia­lą Rau­dė­nuo­se. Šis fi­lia­las ir ta­po pir­mą­ja A. Ber­no­to dar­bo­vie­te.

Pir­mie­ji mo­ki­niai bu­vo še­ši vai­ki­nu­kai. Vie­nas iš jų da­bar jau yra įgi­jęs aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą Klai­pė­do­je ir dir­ba bir­by­nės pe­da­go­gu.

Ko­kios bu­vo pir­mo­sios pa­mo­kos? „Tur­būt, kad sun­kios“, – at­sa­ko kiek pa­gal­vo­jęs. – Pa­tir­ties ne­daug. Nors stu­di­ja­vo­me pe­da­go­gi­ką, rea­ly­bė bū­na ki­to­kia. Ko­le­gos juo­kau­da­vo: ke­le­tą mo­ki­nių su­ga­din­si, pa­skui gal iš­mok­si.“

Pe­da­go­gi­nė ir mu­zi­ki­nė veik­la spar­čiai plė­tė­si: įsi­dar­bi­no mu­zi­kos mo­kyk­lo­je Kur­šė­nuo­se, sa­vo gim­ti­nė­je Var­pu­tė­nuo­se bu­vo ko­lek­ty­vo va­do­vu kul­tū­ros na­muo­se, mu­zi­kos mo­ky­to­ju pa­dir­bė­jo ir Var­pu­tė­nų pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je.

Ki­tu gy­ve­ni­mo eta­pu A. Ber­no­tas va­di­na spren­di­mą tęs­ti stu­di­jas Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jo­je. Sto­ti ra­gi­no pe­da­go­gė Re­gi­na Vaiš­no­rie­nė, kon­sul­ta­ci­jų va­ži­nė­jo pas sa­vo mo­ky­to­ją Pau­lių Vaiš­no­rą.

Nea­ki­vaiz­di­nių stu­di­jų ne­bu­vo, moks­lą te­ko de­rin­ti ir su šei­ma, ir su dar­bu. Stu­di­jos rei­ka­la­vo daug jė­gų ir or­ga­ni­zuo­tu­mo, nes per die­ną ar dvi tu­rė­da­vo nu­veik­ti tai, kam ki­ti tu­rė­jo vi­są sa­vai­tę. Kiek­vie­ną lais­vą mi­nu­tę skir­da­vo moks­lams, gro­ji­mui.

Po ba­ka­lau­ro pa­ko­pos dės­ty­to­jai pa­ra­gi­no tęs­ti stu­di­jas ma­gist­ran­tū­ro­je. „Įdo­mu, kad mū­sų kur­se mo­kė­si dvy­li­ka stu­den­tų, trys iš jų dir­bo pe­da­go­gi­nį dar­bą, va­ži­nė­jo į stu­di­jas de­rin­da­mi dau­gy­bę da­ly­kų. Ši­tie trys la­biau­siai už­siė­mę ir įsto­jo­me į ma­gist­ran­tū­rą“, – šyp­so­si A. Ber­no­tas.

Gy­ven­ti ir dirb­ti Vil­niu­je ne­gal­vo­jo – šei­ma, dar­bas jau bu­vo įtrau­kę į Šiau­lius.

Di­džiuo­ja­si inst­ru­men­tu

Sau­liaus Son­dec­kio me­nų gim­na­zi­jo­je A. Ber­no­tas dir­ba apie še­še­rius me­tus. Yra bir­by­nės, lamz­de­lio mo­ky­to­jas, mo­ko ir kom­piu­te­ri­nių mu­zi­kos tech­no­lo­gi­jų – šias pa­mo­kas lan­ko ir ki­tų spe­cia­ly­bių moks­lei­viai.

Šie­met gro­ti bir­by­ne ir lamz­de­liu mo­ko­si pen­ki mo­ki­niai. Jau­niau­sias – tre­čio­kas, vy­riau­sias – abi­tu­rien­tas.

„Kad ir kaip bū­tų gai­la, Lie­tu­vo­je bir­by­nė nė­ra po­pu­lia­riau­sias inst­ru­men­tas. Pir­ma­vi­mo ni­šą vi­suo­met tu­rė­jo smui­kas, for­te­pi­jo­nas. Bet Dai­nų šven­tė­je sma­gu pa­ma­ty­ti, kad per Lie­tu­vą bir­by­ni­nin­kų su­si­da­ro daug“, – sa­ko A. Ber­no­tas.

Mo­ky­to­jo ma­ny­mu, daž­niau­siai mo­ky­tis gro­ti bir­by­ne atei­na tie, ku­rių tė­vai bu­vo pri­si­lie­tę prie et­no­me­no, et­no­kul­tū­ros.

Liau­dies inst­ru­men­tas ki­to­mis spal­vo­mis at­si­sklei­džia iš­vy­kus kon­cer­tuo­ti į už­sie­nį: „Ir mo­ki­niams sa­kau, kad už­sie­nio fes­ti­va­liuo­se su sa­vi­tu sa­vo ša­lies inst­ru­men­tu su­lau­ki ypa­tin­go dė­me­sio, jau­ti pa­si­di­džia­vi­mą, kai žmo­nės prie ta­vęs priei­na, klau­sia, do­mi­si. Gro­da­mas to­kiu inst­ru­men­tu esi įdo­mus pa­sau­liui.“

Šios pa­tir­ties A. Ber­no­tas įgi­jo ke­liau­da­mas ir kon­cer­tuo­da­mas su Didžd­va­rio gim­na­zi­jos šo­kių ko­lek­ty­vu „Šėl­ti­nis“.

A. Ber­no­tas ma­no, kad liau­dies inst­ru­men­tus esa­me nu­ver­ti­nę be rei­ka­lo: „Di­džiuo­ja­mės pi­li­mis, gam­ta, ma­nau, kad ly­giai taip pat tu­rė­tu­mė­me di­džiuo­tis tuo, kad tu­ri­me sa­vi­tų inst­ru­men­tų, ku­rių ki­tos ša­lys ne­be­tu­ri. No­rė­tų­si, kad kuo dau­giau žmo­nių tai su­vok­tų.“

Svar­biau­sia – ry­šys

A. Ber­no­to mo­ki­niai ne kar­tą yra ta­pę lau­rea­tais Jo­no Šve­do liau­dies inst­ru­men­tų at­li­kė­jų kon­kur­se, Tarp­tau­ti­nia­me Pra­no Ste­pu­lio ka­me­ri­nių liau­dies inst­ru­men­ti­nės mu­zi­kos an­samb­lių kon­kur­se.

Di­džiau­sias įver­ti­ni­mas mo­ky­to­jui – pa­ma­ty­ti pro­fe­sio­na­liai kon­cer­tuo­jan­tį aukš­to ly­gio at­li­kė­ją – sa­vo mo­ki­nį.

A. Ber­no­tas nea­be­jo­ja – mu­zi­ka da­ro la­bai di­de­lę įta­ką vai­ko as­me­ny­bei, la­vi­na es­te­ti­nį su­vo­ki­mą: „Mu­zi­ka vi­sa­pu­siš­kai pra­tur­ti­na tiek vi­di­nį, tiek išo­ri­nį žmo­gaus pa­sau­lį.“

Svar­biau­sia pa­mo­ko­se – ry­šys su mo­ki­niu. To­dėl, kai atei­na nau­jo­kas, pir­muo­ju už­da­vi­niu tam­pa ne na­ta, o bend­ra­vi­mas – kad at­si­ras­tų pa­si­ti­kė­ji­mas, kad ga­lė­tų at­vi­rai kal­bė­tis. Ki­tos sėk­min­go dar­bo de­da­mo­sios – mo­ki­nio ga­bu­mai bei psi­cho­lo­gi­nė ir emo­ci­nė mo­ky­to­jo pu­siaus­vy­ra.

„Mo­ky­to­jas tu­ri bū­ti ge­ras spe­cia­lis­tas, sa­vo sri­ties ži­no­vas, la­bai kū­ry­bin­gas, my­lė­ti vai­kus, bū­ti at­vi­ras, bend­rau­jan­tis, ak­ty­vus ne tik mo­kyk­los gy­ve­ni­me“, – var­di­ja A. Ber­no­tas.

Jis ir da­bar la­bai dė­kin­gas sa­vo mo­ky­to­jui Pra­nui Mi­ku­čiui, pas ku­rį mo­kė­si Kur­šė­nų mu­zi­kos mo­kyk­lo­je: „Jis bu­vo ne tik la­bai aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos, reik­lus bir­by­nės mo­ky­to­jas, bet vi­so gy­ve­ni­mo mo­ky­to­jas. Do­mė­ji­ma­sis įvai­rio­mis sri­ti­mis, aki­ra­čio plė­ti­mas, kny­gų skai­ty­mas – šio mo­ky­to­jo in­dė­lis į ma­no gy­ve­ni­mą.“

A. Ber­no­tas ma­no, kad mo­ky­to­jui au­to­ri­te­tą ir pa­gar­bą iš­lai­ky­ti nė­ra sun­ku, jei at­si­duo­di dar­bui, jei su mo­ki­niu ran­di kon­tak­tą.

„Gal mums kiek leng­viau, nes dir­ba­me ind­vi­dua­liai, tai nė­ra dar­bas su kla­se. To­dėl ga­li­me la­bai ar­ti­mai su­si­gy­ven­ti. Bet ir mū­sų me­ni­niai sie­kiai yra aukš­ti, to dirb­da­mas su gru­pe ne­pa­siek­tu­mei.“

Kaip įver­tin­ti me­niš­ką sie­lą pa­žy­miais? Kiek­vie­nas mo­ky­to­jas, sa­ko A. Ber­no­tas, daž­nai su­si­ku­ria sa­vo sis­te­mą, kaip ver­tins, kaip dirbs, kaip bend­raus. Jam svar­bu, kad mo­ki­nys ir pa­ts įsi­ver­tin­tų. Mo­ki­niai, at­krei­pė dė­me­sį pe­da­go­gas, sa­ve ver­ti­na są­ži­nin­gai ir ga­na tiks­liai. Ne b­lo­giau už pa­tį mo­ky­to­ją.

Šiuo­lai­ki­nės tech­no­lo­gi­jos A. Ber­no­tui nė­ra sve­ti­mos, jis sten­gia­si pri­si­tai­ky­ti prie mo­ki­nių po­rei­kių. Per kom­piu­te­ri­nių mu­zi­kos tech­no­lo­gi­jų pa­mo­kas su mo­ki­niais ir bend­ra­dar­biau­ja, ir da­li­ja­si pa­tir­ti­mi. Ne vie­na­me se­mi­na­re yra pri­sta­tęs mu­zi­ki­nes pro­gra­mas, ku­rios ga­li pa­leng­vin­ti mo­ky­ti mu­zi­kos me­no.

A. Ber­no­to nuo­mo­ne, vie­na iš svar­biau­sių šiuo­lai­ki­nio mo­ky­to­jų už­duo­čių – di­džiu­lia­me in­for­ma­ci­jos srau­te pa­dė­ti mo­ki­niams at­si­rink­ti, kas yra kas.

Pa­si­rin­ki­mu nea­be­jo­ja

Mu­zi­ka­li vi­sa A. Ber­no­to šei­ma. Pen­kio­lik­me­tis sū­nus Kris­tu­pas bir­by­ne pra­dė­jo gro­ti penk­to­je kla­sė­je. „Pri­si­žiū­rė­jo tė­tės“, – šyp­so­si Al­vai­das.

Da­bar sū­nus gro­ja Sau­liaus Son­dec­kio me­nų gim­na­zi­jos liau­dies inst­ru­men­tų or­kest­re.

Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Kul­tū­ros cent­ro mu­zi­kos gru­pės „Ty­kiai“ su­dė­tis – pu­sė Ber­no­tų. Tai – Al­vai­das, jo žmo­na Ne­ri­lė ir se­suo Ode­ta Ber­no­tai­tė-Stu­čins­kie­nė.

Šios mu­zi­ki­nės veik­los prie­šis­to­rė – 2005 me­tais Kur­šė­nuo­se, Kul­tū­ros cent­re, A. Ber­no­to su­bur­tas jau­ni­mo mu­zi­kos an­samb­lis „Int­ro“.

Vė­liau jau­ni­mą A. Ber­no­tas „per­lei­do“ žmo­nai, ir krū­von su­bū­rė suau­gu­sius – ko­lek­ty­vą „Ty­kiai“. Sėk­min­gai mu­zi­kuo­ja tre­jus me­tus.

„Mū­sų kū­ry­ba – sa­vi­ta. Ku­ria­me taip, kaip mums pa­tin­ka. Ko­kie kū­rė­jai tuo me­tu Kur­šė­nuo­se gy­ve­na, tie ir įsi­jun­gia.“ Dai­nų gru­pei pa­ra­šė ir Do­na­tas Blan­ka, da­bar pra­dė­jęs so­li­nę kar­je­rą.

„Ty­kiai“ ne­si­taiks­to prie jo­kio mu­zi­ki­nio stan­dar­to. Sce­no­je ga­li skam­bė­ti bir­by­nė, lamz­de­lis, smui­kas, akus­ti­nė gi­ta­ra, sty­gi­nis kont­ra­bo­sas ar bo­si­nė gi­ta­ra, mu­ša­mo­ji per­ku­si­ja ar vi­sas mu­ša­mų­jų komp­lek­tas, pia­ni­nas.

„Gy­va, mąs­tan­ti mu­zi­ka“, – ši fi­lo­so­fi­ja sie­ja gru­pės na­rius. Al­vai­das no­rė­tų, kad jų at­lie­ka­ma mu­zi­ka klau­sy­to­jus pri­vers­tų su­si­mąs­ty­ti šiek tiek gi­liau.

Ar šian­dien Al­vai­das, dirb­da­mas mo­ky­to­ju, jau­čia­si esan­tis sa­vo ke­ly­je? „Ned­ve­jo­da­mas ga­liu at­sa­ky­ti į šį klau­si­mą – taip! Gal­būt žmo­gų ne­są­mo­nin­gai vi­di­niai po­jū­čiai pa­stu­mia į sri­tį, ku­ri jam tin­ka­miau­sia, ku­ri jam skir­ta.“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

PE­DA­GO­GAS: Šiau­lių Sau­liaus Son­dec­kio me­nų gim­na­zi­jos mo­ky­to­jas me­to­di­nin­kas Al­vai­das Ber­no­tas ma­no, kad vie­na iš svar­biau­sių šiuo­lai­ki­nio mo­ky­to­jo už­duo­čių – di­džiu­lia­me in­for­ma­ci­jos srau­te pa­dė­ti mo­ki­niams at­si­rink­ti, kas yra kas.

PA­ŠAU­KI­MAS: 38-erių Al­vai­das Ber­no­tas mo­ki­nius gro­ti bir­by­ne mo­ko 18 me­tų.

PO­ŽIŪ­RIS: Al­vai­das Ber­no­tas sa­ko, kad liau­dies inst­ru­men­tai be rei­ka­lo nu­ver­tin­ti: „Gro­da­mas to­kiu inst­ru­men­tu esi įdo­mus pa­sau­liui.“

As­me­ni­nės nuo­tr.

DUE­TAS: Al­vai­das Ber­no­tas su sū­nu­mi Kris­tu­pu.

DA­LY­VIAI: Al­vai­das Ber­no­tas (kai­rė­je) su mo­ki­niais res­pub­li­ki­nia­me Po­vi­lo Sa­mui­čio liau­dies pu­čia­mų­jų inst­ru­men­tų an­samb­lių fes­ti­va­ly­je.