Naujausios
Koks jūsų kelias į Biržus? Kodėl nusprendėte savo gyvenimą sieti su miškininko profesija? Kas lėmė šį pasirinkimą?
Nesu kilęs iš Biržų. Mano tėviškė yra visai netoli ir ribojasi su Biržais – esu kilęs iš Kupiškio rajono, Antašavos kaimo. Savo gyvenimą su Biržais sieti pradėjau 2004 metų liepos mėnesį, kai įsidarbinau tuometinėje Biržų miškų urėdijoje. Pradėjęs čia dirbti, iš pradžių važinėjau, paskui apsigyvenau čia.
Nuo mažens miškas mane traukė. Esu kilęs iš kaimo, gal tai ir lėmė, kad norėjau būti gamtoje. Mano senelis ir tėtis buvo eiguliai, tėtis dar ir medžiodavo. Todėl su jais ne kartą teko lankytis miškuose įvairiose rolėse. Man tai buvo artima. Dar mokydamasis pagrindinėje mokykloje žinojau, kad noriu būti miškininku. Nei akimirką nekilo abejonių, tiesą sakant, net neturėjau kitų variantų savo galvoje, ką galėčiau veikti. Mano kelias buvo aiškus.
Kokia yra miškininko pareigybė? Kaip manote, ar visuomenė supranta, koks svarbus yra miškininko darbas?
Pareigų yra labai daug. Pirmiausia, turime užtikrinti, kad miškas tinkamai augtų, kad miške reikalingi darbai būtų atlikti laiku ir tinkamai. Mūsų tikslas, kad miškas ateities kartoms liktų gražus, didelis ir turtingas. Todėl mes prižiūrime, tvarkome ir rūpinamės – norime, kad miškas po mūsų liktų gražus.
Nemanau, kad visi tai supranta. Turime suvokti, kad miškininko darbas visais laikais buvo svarbus. Kaip mes mišką radome tvarkingą ir prižiūrėtą, taip privalome palikti – neužteršę ir neprišiukšlinę. Tas, kas nesupranta miškininko darbo, galvoja, kad mes esame „kenkėjai“. Yra žmonių, kurie įsitikinę, jog skatiname miško kirtimą, bet iš tikrųjų reikia suprasti visą tvarką ir darbus, kad suvoktum – miškininkai specialiai arba tyčia miško kirtimo neskatina.
Procesų, vykstančių miške, kuriuos reikia stebėti ir darbų, kuriuos turime atlikti, yra labai daug. Mišką reikia pasodinti, atsodinti, savaime augančius arba pasodintus jaunuolynus turime prižiūrėti, kad jų nenustelbtų žolinė augmenija ir nepageidaujami medžiai bei krūmai. Reikia saugoti jaunučius medžius – saugoti juos nuo gyvūnų, o tam naudojami specialūs repelentai, kuriais nutepamos medelių viršūnės, arba tveriame tvoras. Jeigu medeliai jau paaugę, imamės jaunuolynų ugdymo. Taip pat daug energijos reikalaujantis darbas – medelių retinimas. Turime nustatytus kriterijus, kiek reikia pasodinti ir kiek palikti medelių po išretinimo. Miškui paaugus, prasideda miško tvarkymo darbai. Medžiams augant, miškas tankėja. Todėl reikia sudaryti tinkamas sąlygas augti medžiams. Vėl tenka retinti – išpjaunami nusilpę medeliai, nepageidaujamų medžių ir krūmų rūšių augmenija.
Jums buvo sunku mokytis miškininko profesijos? Ar miškininkui pakanka aštuonių darbo valandų per dieną?
Reikėjo gerai mokytis. Tačiau aš nebuvau iš tų, pavyzdingiausių, mokinių. Įstojau į mokamą vietą, tačiau po pusmečio pavyko gauti valstybės finansuojamą vietą. Mokytis buvo sunku. Be specialybės dalykų, turėjome mokytis aukštosios matematikos, chemijos, fizikos… Žinoma, daugeliui šios disciplinos kišo koją. Todėl, jiems iškritus, gavau finansuojamą vietą.
Manau, kad aštuonių darbo valandų šiame darbe pakanka. Žinoma, mes esame ne vieni. Mums padeda girininkijų darbuotojai. Mūsų urėdijos padalinyje yra devynios girininkijos, kuriose dirba po du – tris specialistus.
Vis mažiau jaunimo renkasi miškininko profesiją, kaip manote, kodėl ši specialybė nepaklausi?
Galima tik pasvarstyti. Gal todėl, kad miškininko profesijoje yra labai daug niuansų, tiesiogiai susijusių su mišku – šaltis, karštis, lietus, saulė, uodai, erkės. Gal jaunimas bijo tokių darbo sąlygų. Biržų rajone miškininkų šiuo metu netrūksta, visi etatai užimti, tačiau kokia bus ateitis, nežinome. Seniau urėdijoje praktikas atlikusių praktikantų buvo nemažai, jie likdavo dirbti. Pastaruosius kelerius metus praktikantų vos vienas kitas.
Jums miškas yra darbas, pramoga ar gyvenimo būdas? Koks jūsų mėgstamiausias metų laikas?
Miškas man pirmiausia yra darbo vieta. Labai džiaugiuosi, kad šis darbas labai mėgstamas. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų eiti į darbą, jeigu jis būtų nemielas. Kita vertus, miškas yra ir gyvenimo būdas.
Mėgstamiausias mano metų laikas – žiema. Bet tai turi būti tikra žiema, su didelėmis sniego pusnimis, kai miškas miega po sniego danga. Tai – labai gražu.
Koks yra įsimintiniausias įvykis miške?
Labai sudėtinga atsakyti į šitą klausimą, tačiau manau, kad įsimintiniausias nutikimas – susidūrimas su gyvūnais. Išskirtinis atvejis buvo, kai sutikau lūšį – pamačiau lūšies patelę su keturiais jaunikliais. Jie nuo manęs nebėgo, bet netgi papozavo. Ne kiekvienas gyvenime yra matęs lūšį, o ką jau kalbėti apie tokią gausią šeimyną.
Koks miškas buvo jums pradėjus dirbti ir koks dabar?
Galiu pasakyti, kad skirtumas tik toks, kad per tiek darbo metų vienuose plotuose miškas buvo iškirstas, o kituose jau užaugęs. Per 17 darbo metų puikiai susipažinau su rajono miškais, teko dalyvauti daugelyje miško priežiūros darbų. Miškas pamažu keičiasi, todėl būna akimirkų, kai žiūri į jį ir galvoji, kiek jau metų praėjo.
Ar teko bėgti nuo laukinio gyvūno?
Tiesiogiai bėgti nuo gyvūno neteko, bet puikiai pamenu, kaip paauglystėje, važiuojant dviračiu, už maždaug dviejų šimtų metrų pamačiau vilką. Žinoma, tada išsigandau ir galvojau, kaip reikėtų tokioje situacijoje elgtis. Aš tada nusprendžiau apsisukti ir važiuoti namo. Prisiminęs šį nuotykį dabar, mąstau, kad jokios baimės tada nejaučiau, net nepagalvojau, ką tas gyvūnas galėjo man padaryti.
Meška nebuvo užpuolusi, bet... kai vienais metais nuvažiavau apžiūrėti jos buvimo vietos, susimąsčiau: ką aš čia veikiu? O jeigu ji kažkur netoliese? Niekur tada nebėgau, bet galvojau apie galimas pasekmes. Gyvūnai dažniausiai mus puola, jeigu yra sužeisti arba gina savo jauniklius.
Pavyzdžiui, pavasarį, kai šernės veda jauniklius, žmonės miške turi būti atsargūs. Man susidurti su šiais gyvūnais neteko, tačiau esu girdėjęs, kad, einant mišku ir užlipus ant šernų guolio, šernė kaip reikiant gali pagąsdinti.
Patarkite žmonėms – kaip nepasiklysti miške? Ar buvote pasiklydęs pats?
Nesu nė karto pasiklydęs miške. Būna, kad klaidžiodamas po mišką akimirkai sustoju, pagalvoju ir lengvai randu kelią prie automobilio. Žmonėms pasiklydus patarčiau pirmiausia išlikti ramiems ir nepulti į paniką, vaikštant iš vieno kvartalo į kitą. Jeigu eini tiesiai, tai, nebežinant kur toliau eiti, geriau apsisukti ir grįžti atgal. Pasiklydus reikėtų žiūrėti į saulę.
Kaip turėtume elgtis miške, kad netrukdytume miško gyventojams?
Atvažiavę į mišką turime prisiminti, kad esame svečiai. Taisyklių nėra, bet reikia nekelti triukšmo ir tiesiog elgtis gražiai.
Ar teko gelbėti į bėdą patekusį gyvūną?
Neteko gelbėti. Prisimenu, dar paauglystėje, su draugu radome sužeistą suopį. Parsinešę jį namo maitinome, davėme vandens. Jis pasveiko ir laimingai išskrido.
Kaip vertinate žmonių elgesį, kai jie išverčia miške šiukšles?
Labai blogai. Man nesuvokiama, kaip žmonės gali šiukšles vežti į mišką. Dabar yra sudarytos sąlygos nemokamai šiukšles priduoti į specialias aikšteles. Todėl nėra prasmės vežti šiukšles į mišką, nes galima priduoti atliekų aikštelėse, sudėti į konteinerius.
Treji metai po reformos – kaip pasikeitė valstybiniai miškai, miškininkų nuotaikos?
Miškininkų nuotaikos prieš reformą buvo ne pačios geriausios. Bet toks valstybės požiūris ir reforma buvo įgyvendinta. Mes prisitaikėme prie kiek kitokių sąlygų ir toliau dirbame savo darbą taip pat, kaip dirbome iki pertvarkos. Mūsų darbai yra suplanuoti, todėl puikiai žinome, ką turime padaryti.
Žmonės jautriai reaguoja į miškų pjovimą, galbūt galite juos paguosti, kad kertami tik subrendę arba ligoti medžiai?
Tinkamai prižiūrimas miškas subręsta ir maždaug 60-70 metų medžiai yra produktyvūs, todėl juos galima kirsti. Deja, visuomenė dažniausiai ir mato tik kirtimus, bet nesidomi ir nežino apie kitus darbus. Jeigu ne kasmet, tai bent jau kas dvejus metus, reikia atlikti želdinių priežiūros darbus.
Nuolat stebime situaciją. Šį rudenį stebime labai padidėjusį žievėgraužių aktyvumą. Dėl šios priežasties tenka iškirsti pažeistas egles ir jas išvežti iš miško, kad kenkėjai neišplistų ir nepažeistų kitų medžių.
Daugiau nei dvidešimt procentų miškų yra brandūs medynai. Turime parengtą ir patvirtintą Vidinės miškotvarkos projektą. Visi kirtimai vyksta pagal suplanuotus darbus, todėl gyventojai gali būti ramūs – neteisėti kirtimai nevyksta. Natūralu, kad užaugus ir subrendus miškui, turime jį kirsti, o jo vietoje sodinti ir auginti naują.
Ar šeima nenukenčia nuo to, kad dažnai būnate miške? Ar randate laiko artimiesiems, savo pomėgiams, laisvalaikiui?
Darbas nėra atskiriamas nuo buvimo miške. Žinoma, mano užimamos pareigos miške būti priverčia kur kas rečiau, nei anksčiau, kai dirbau girininkijoje. Mėgstu medžioti, todėl laisvalaikiu miške būnu dažnai. Žinoma, tokiu atveju šeima lieka nuošaliau, tačiau turime ir bendrų pomėgių. Pavyzdžiui, neseniai į mišką mane tempė vaikai, kurie labai norėjo grybauti. Ne tiek daug radome grybų, kiek smagiai praleidome laiką gamtoje.
Išduokite paslaptį, kaip surasti grybavimo vietas?
Pirmiausiai norėtųsi paminėti, kad žmonės dažnai skundžiasi, jog jų grybavimo vieta „iškirsta“ ir todėl sunaikinta. Taip gali būti, bet reikia pagalvoti, gal grybai augs ir šalia kirtimų, jaunuolynuose. Sunku pasakyti, kur gali augti grybai, o kur ne. Kiekvienas grybas turi savo vietą. Drebulyne daugiau rasite raudonikių, eglynėly – baravykų. Dažnai žmonės pasidalina informacija apie vietą, kur surado daug grybų, bet nuvažiavus nerandi. Geriausių vietų, kur auga grybai, reikia ieškoti einant ilgiausius atstumus.
Jei nebūtumėte miškininku, kuo būtumėte?
Jei nebūčiau miškininku, būčiau miškininku. Nei jaunystėje, nei dabar savęs kitur neįsivaizduoju. Žinoma, nežinau, kokia bus ateitis, tačiau manau, kad esu ten, kur ir turėčiau būti.
Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.
