Mirė vienas pačių iškiliausių kompozitorių – Bronius Kutavičius

Nusilenkimas

Rug­sė­jo 29 die­ną Bro­niaus Ku­ta­vi­čiaus (gim. 1932 09 13) dva­sia pa­li­ko kū­ną. At­sis­vei­ki­no­me su vie­nu iš pa­čių ryš­kiau­sių, iš­ki­liau­sių Lie­tu­vos kom­po­zi­to­rių. Tai — Bro­nius Ku­ta­vi­čius. Ne­to­li­mo — Pa­ne­vė­žio kraš­to žmo­gus, gre­ta vi­sų ki­tų Lie­tu­vą pa­sau­ly­je gar­si­nan­čių kū­ri­nių su­kū­ręs sa­vo kai­mui de­di­kuo­tą „Mo­lai­nių po­lką“, ne kar­tą smui­ki­nin­kų at­lik­tą ir Bir­žuo­se.

Ar reikia biržiečiams priminti apie ten, kažkur sostinėje, su Anapilin išėjusiu žmogumi atliktą ceremoniją? Būtina likti nepamirštam. Šv. Jonų bažnyčioje buvo aukojamos paskutiniosios Jam skirtos Šv. Mišios. Didelė Lietuvos muzikų bendruomenė nusilenkė doram, kūrybingam muzikui. Vis skambėjo ir skambėjo psalmininko pagarbios baimės kupinas klausimas iš aštuntos psalmės: „Kas yra žmogus, kad jį atsimeni, ir kas žmogaus sūnus, kad jį aplankai? ” Klausimas, kiekvieną iš mūsų verčiantis ieškoti atsakymo Dievo žodyje ir žmoguje, t.y. ir savyje.

Kas yra žmogus-kūrėjas

Bronius Kutavičius atsakymo ieškojo taikioje, nepavydžioje, gero linkinčioje bendrystėje su žmonėmis ir garsų pasaulyje. Tik veido prakaitu pelnyta ir visiems išdalyta duona yra žmogaus meilės broliams sakramentas. Savo kūrybą lyg duoną kompozitorius įdėjo mums į kūrybingas rankas mokydamas jaunimą skaityti garsų kalbą, nusiuntė į širdis kaip priesaiką išgirsti kiekvieno pasireiškimą, suprasti kitą ir kitokį žmogų bei jo raišką. „Kutavičiaus kūriniai pranoko muzikos gyvenimo ribas ir tapo kultūriniais reiškiniais, į juos žmonės plūdo kaip į mišias“, – yra sakęs vienas jo kolega. „Jeigu paklaustume, kas yra lietuviška muzika – vienas iš atsakymų būtų – Bronius Kutavičius. Būtent jo stiliaus unikalumas ir raiška neturi analogų lietuvių kompozitorių kūryboje“, – netektį apibrėžė Lietuvos kompozitorių sąjungos vadovas Mykolas Natalevičius, pridurdamas, kad iškilios B. Kutavičiaus asmenybės apimtį šiandienos netekties kontekste sunku suvokti, nes tai buvęs vienas konceptualiausių ir svarbiausių lietuvių kūrėjų.

Atsiminkime šio kuklaus, bet žmogaus kūrybingumą išaukštinusio menininko pavardę. Ją žino tų šalių, kuriose ne kartą skambėjo B. Kutavičiaus muzika, klausytojai Lenkijoje, Didžiojoje Britanijoje, Suomijoje, Danijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Čekijoje, Olandijoje, JAV, Meksikoje, Rusijoje ir kitur.

Iš vaikystės pūdymų

„Mano namai, mano šeimos lizdas yra prie Panevėžio, Molainiuose“, – kažkada pradėjo pasakojimą kompozitorius. „Šeimoje buvo penki vaikai, aš – jauniausias. Visi ilgaamžiai. Mano tėvas Feliksas buvo geras pasakorius. Jis mėgo fantazuoti ir tai pateikdavo kaip gryną teisybę. Tiesa, tėvą Molainių kaime vadino Maižiešium, pagal jo tėvą, mano senelį Mozę. Mat kaime gyveno dveji Kutavičiai. Mus, anūkus, visi vadino Maižiešiukais. Mano tėvas buvo išvažiavęs į Ameriką uždarbiauti. Iš ten grįžęs visiems apskelbė mokąs itališkai. Kartą, kokiais trisdešimtais metais, į Panevėžio bažnyčią atvažiavo vyskupas iš Italijos. Jis sakė pamokslą italų kalba. Žmonės apspito mano tėvą ir sako: „Nu, Mojžiešiau, dabar versk!“ Jis vertė, vertė... Viena bobutė pastebėjo, kad jis anksčiau pasakė amen už vyskupą – matyt, fantazavo“.

Broniaus mamos tėvai buvo iš protėvių bajorų Glebavičių. Proprosenelis Adam Hlebowicz Napoleono laikais apsistojo Upytėje. „Mama man pasakojo, kad proseneliai Glebavičiai į Panevėžio bažnyčią važiuodavo karieta, papuošta herbu, vadinamu LELIWA“.

Visi B. Kutavičiai buvo dainingi. „Senelis Vladislovas panevėžietiška tarme mėgdavo dainuoti „Švinto Jono vakarėly“ (paskui tą dainą iš manęs perėmė Vytauto Juozapaičio „Armonikos“ ansamblis). Mano tėvas mėgo dvi dainas: „Šių naktį, par naktį“ (ją išpopuliarino Povilo Mataičio ansamblis) ir „Pasiplūdo antela ant marių“. Mano mama labai gražiai dainavo. Ji turėjo absoliučią klausą“. Ir Bronius nuo mažens ant krosnies gulėdamas dainuodavo, advento giesmes traukdavo.

Svetauni buvo namai: rinkdavosi kaimynai naujienas sužinoti, radiją paklausyti.

Kaime Broniukas visus darbus mokėjo, neapleido jų ir lankydamas Molainių mokyklą (1938–1942). Ant ilgų suolų susėsdavo gal dvidešimt įvairiose klasėse besimokiusių mokinukų. Seserys padovanojo iš Vokietijos atsivežtą armonikėlę – linksmiau buvo karves ganyti.

1940 m. išgirdo smuikavusius rusų kareivius. „Maniau, kad čia kažkoks stebuklas!“ Mama pardavė du maišus grūdų ir nupirko smuiką. Kaime buvęs muzikantas Jonas Matukas, kuris Broniuką pramokė smuikuoti. Albertas Belazaras, kompozitoriaus brolis, tolimas Kutavičių giminaitis, išgirdęs kategoriškai rekomendavo Bronių mokyti muzikos.

Jau keturiolikos sulaukęs B. Kutavičiaus pradėjo mokytis Panevėžio muzikos mokykloje.

Kūrybos impulsai

„Mano natūrai miestas svetimas. Kūrybai miestas nevaisingas. Vaikystės prisiminimai tapo ilgesiu. Technikai, statyboms, daiktams mano natūra priešinasi. Ilgiuosi karvių ganymo, kai nuo žolių suskeldėtos kojos įkaista. Balos, upeliukai įaugę į mano kūną. Ta aplinka ir suformavo mane. Iš čia pagonybės temos muzikoje. „Paskutines pagonių apeigas“ kūriau Lietuvai. Tačiau kūrinys pateko į Europą ir apkeliavo daugiau nei 10 šalių. Dainuojama lietuviškai, bet žmogui raiški gaida visada pažadina jautrias emocijas. Kokia kalba nekalbėtų, visi žmonės tokie pat jautrūs. Pagonybė senesnė nei krikščionybė. Tačiau ir jos motyvai svarbūs. Svarbu, kad per muziką žmonės pajustų dvasios buvimą. Psalmių atsvarai panaudojau sutartinę. Vertinu istoriją, nes manau, kad daug jaudinančių istorijų yra praeityje“, – yra sakęs man kompozitorius.

Jaunystės takais

Molainių pradinė mokyklėlė, Panevėžio muzikos mokykloje smuiko pamokos Vytauto Klygio klasėje. Aleksandro Liberio klasėje choro dirigavimo, o Antano Belazaro klasėje harmonijos, teorijos valandos. Atsimindavo Juozo Miltinio vadovaujamo Panevėžio dramos teatro, sovietinės kariuomenės muzikines patirtis, tolesnį mokslą Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Vėliau pats mokė jaunuolius 1969–1974 m. – Vilniaus pedagoginiame institute, 1975–2000 m. – M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, 1984–2000 m. – Lietuvos muzikos akademijoje. Karjerą baigė profesoriaudamas.

Palikimas

Keturių operų, stambių kūrinių žmogaus balsui, įvairiems ansambliams, orkestrams, chorams, autorius kūrė ir muziką kino filmams, dramos spektakliams. Žavėjo ne tik mokėjimas naudotis ar net išrasti naujas komponavimo technikas, bet ir skambesio archajiškumas, kurį jis rasdavo pačioje lietuviškoje muzikoje. Kūriniai nugulė aštuoniose kompaktinėse plokštelėse. Jų paklausyti reiktų muzikos besimokantiems biržiečiams – pajustų lietuvio esybę, netikėčiausius emocijų pliūpsnius, dabarties kūrybos dvasią, kuria žavėjo ir jaunus kūrėjus, sekusius Kutavičiaus raiškos pėdsakais. Nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio B. Kutavičius yra ryškiausia Lietuvos muzikos kultūros figūra, lietuviškojo minimalizmo pradininkas.

B. Kutavičiaus palikimas – sukurti kūriniai, išsakytos mintys ir gražaus žmogaus aura, švytinti virš lietuviškos muzikos peizažo. Šv. Jonų bažnyčioje prie urnos buvo sudėti nuopelnus ne tik Lietuvos kultūrai liudijantys ženklai – Nacionalinės premijos laureato, Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinas, Karininkų kryžiaus ordinas už nuopelnus Lenkijos Respublikai, ordinas „Už nuopelnus Lietuvai“ ir kiti valstybiniai apdovanojimai.

Urna buvo pasiruošusios keliauti į amžino atminimo vietą ne reprezentaciniame didžiavyrių take, bet po ošiančiais sodybos medžiais, kur girdisi upelio šnarėjimas ir paukščių giesmė. Tegul devynbalsės nepaliauja čiulbėjusios...

 Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.