Menininkė Vita Kiseliūnienė: „Gyvenimas yra puikus“

Pap­ras­tas gy­ve­ni­mas

„Man ma­no gy­ve­ni­mas yra įpras­tas. Ra­mus. Kaip ir vi­sų Bir­žuo­se“, – sa­ko Vi­ta, at­ra­kin­da­ma bu­to du­ris. Ma­žas mies­tas tu­ri sa­vų pri­va­lu­mų – nė­ra tro­lei­bu­sų ir di­de­lių au­to­bu­sų, spūs­čių, kamš­čių, smo­go... Vi­sur, kur tik no­ri, ga­li pa­ts ne­sku­bė­da­mas nu­žings­niuo­ti. Eže­rai ir upės, ty­la ir ra­my­bė, pa­žįs­ta­mi žmo­nės. „Ku­ror­tas“, – api­bend­ri­na me­ni­nin­kė. Be­lie­ka skai­ty­to­jui pri­min­ti, jog Vi­tai Jo­ku­bo­ny­tei Ki­se­liū­nie­nei Bir­žai yra dar ir vai­kys­tės že­mė, kur atei­ta į gy­ve­ni­mą, kur pa­žin­tas įsta­bus gam­tos pa­sau­lis, daž­nai at­gims­tan­tis ta­len­tin­gos kū­rė­jos dar­buo­se.

Kū­ry­bos ste­buk­las atė­jo iš vai­kys­tės

Kū­ry­ba al­suo­ja ir Vi­tos na­mai – bu­tas ti­pi­nia­me se­na­me dau­gia­bu­ty­je. Vos įė­jęs pro du­ris su­pran­ti, jog čia gy­ve­na­ma ki­taip – ieš­ko­ma pa­pras­tu­mo, tik­ru­mo, jau­ku­mo, ry­šio su praei­ti­mi, gal net to­li­ma vai­kys­te. Ir ne tik...

Vi­ta pri­si­mi­nė, kaip ji, ke­tur­me­tė mer­gai­tė, bu­vo vie­na li­ku­si te­tos na­muo­se, ku­rių de­ta­lės iš­li­ko iki šios die­nos –metaliniais žir­gais kin­ky­ta ka­rie­ta, už­su­ka­ma rak­te­liu, žais­li­nė tik­ro kai­lio vo­ve­ry­tė, ant stik­lo pri­lip­dy­ti įžy­mių mo­te­rų at­vaiz­dai ir ne­pa­mirš­ta­ma šil­ta sie­ne­lė, pa­deng­ta bliz­gia šo­ko­la­do spal­vos gla­zū­ra. Šių aukš­tų, vai­kys­tė­je įspū­dį pa­da­riu­sių kam­ba­rių vaiz­das iš­li­ko iki šiol, jis tar­si ste­buk­lin­gas rak­te­lis, vis at­ra­ki­nan­tis, vis iš­lais­vi­nan­tis kū­ry­bi­nes mo­ters ga­lias. V. Ki­se­liū­nie­nė pa­ste­bi, jog da­bar vai­kai pra­ti­na­mi pa­žin­ti pa­sau­lį ki­taip, ir žais­lai jų ki­to­kie. „Mes bu­vo­me pra­ti­na­mi prie tik­ro­vės, prie to, ką su­kū­rė gam­ta“, – sa­ko Vi­ta.

Ne­pa­mirš­ta­ma, kaip „Siū­lo“ fab­ri­ke dir­bu­si jos ma­ma, jau nuo spa­lio mė­ne­sio na­mus pa­vers­da­vo ma­žu ste­buk­lu, kur­da­ma sa­vo duk­rai kar­na­va­li­nes kau­kes. Gal to­dėl ir Vi­tai vai­kų dar­že­ly­je la­biau­siai pa­tik­da­vo ne lė­lės, ku­rias iki šiol ku­ria, bet dė­žu­tė, pil­na spal­vo­tų pieš­tu­kų. Jie pa­dė­da­vo kur­ti sa­vas is­to­ri­jas. Vė­liau mer­gai­tės dė­me­sį pa­trau­kė plas­ti­li­nas, pa­de­dan­tis at­kur­ti ir my­li­mų fil­mu­kų he­ro­jus. Se­niau, pa­sak Vi­tos, ne vis­ką ga­lė­jai nu­si­pirk­ti, to­dėl lip­dy­mo me­nas pil­dė ne vie­ną sva­jo­nę. Ir net ją per­kė­lė į atei­tį, – bai­gu­si mo­kyk­lą Vi­ta Jo­ku­bo­ny­tė įsto­jo į Kau­no 52-ąją pro­fe­si­nę dai­lės mo­kyk­lą. Tie­sa, ne­pa­vy­ko įsto­ti į pres­ti­ži­nę ke­ra­mi­kos spe­cia­ly­bę, už­tat įgi­jo me­ni­nio me­džio dro­žė­jo-ink­rus­tuo­to­jo spe­cia­ly­bę. Sug­rį­žu­si į gim­ti­nę jau­na mo­te­ris dir­bo dai­li­nin­ke, su už­si­de­gi­mu dai­li­no par­duo­tu­vių vit­ri­nas, kū­rė žais­min­gą Bir­žų vei­dą. Kol šei­my­ni­nio gy­ve­ni­mo vė­jai nu­pū­tė į... BAM‘o sta­ty­bas Bu­ria­ti­jo­je.

Kai se­ni daik­tai at­gy­ja...

Vi­ta ne­sle­pia, bu­vo aki­mir­kų, kai dir­bo vis­ką, ką siū­lė gy­ve­ni­mas: ir vieš­bu­čio kam­ba­ri­ne, ir raš­ti­nin­ke. Ta­čiau ge­riau­siai jau­čia­si ką nors kni­bi­nė­da­ma iki nak­ties sa­vo na­mų „dirb­tu­vė­lė­je“, ku­ria ga­li virs­ti tiek vir­tu­vė, tiek sve­tai­nė ar mie­ga­ma­sis.

Vi­ta Ki­se­liū­nie­nė ne­gaiš­ta svars­ty­da­ma, koks ge­ras ar blo­gas yra gy­ve­ni­mas. Ji džiau­gia­si, kad tu­ri sa­vus na­mus, kad vaikš­to, kad ma­to, kad ran­koms pa­klūs­ta mo­lis, po­pie­rius, me­dis, teks­ti­lės me­džia­gos... „Kai ne­ke­li di­de­lių rei­ka­la­vi­mų, gy­ve­ni­mas yra pui­kus“, – tvir­ti­na Vi­ta, žvilgs­niu ap­glėb­da­ma kas­dien ją pa­ly­din­čius ir su­tin­kan­čius na­mus.

Vie­na iš Vi­tą už­val­džiu­sių pa­sku­ti­nių me­tų sti­chi­jų – bal­dų de­ko­ra­vi­mas. Sma­gu, kai se­ni daik­tai at­gy­ja, pri­si­ke­lia nau­jam gy­ve­ni­mui. Kai ku­rie pirk­ti se­niai, dar so­vie­ti­niais me­tais, ki­ti įsi­gy­ti nau­do­tų bal­dų par­duo­tu­vė­se. At­ke­lia­vę į Vi­tos na­mus, jie pra­de­da ki­tą, spal­vo­tą, žais­min­gą gy­ve­ni­mą. Iš fa­ne­ruo­tų, kli­juo­tų me­die­nos plokš­čių pa­ga­min­tą spin­tą ga­li­ma pa­vers­ti ret­ro ar pro­van­so sti­liaus bal­du, tin­ka­mu vi­siems lai­kams. Kam pa­tin­ka vin­ta­žas, Vi­tai to­kį no­rą iš­pil­dy­ti pa­pras­ta. Ji ir pa­ti sa­ko ne­tu­rė­ju­si se­nos bo­bu­tės spin­tos, už­tat ga­lė­ju­si nau­ją pa­sen­din­ti ir nu­kel­ti į prieš­ka­rį, ko­kius 1930-uo­sius me­tus. Tą pa­tį ga­li­ma pa­da­ry­ti su bu­fe­tais, sek­ci­jo­mis, sta­lais ar lo­vo­mis. Vi­tos bu­fe­tu­ko du­ris puo­šia dai­lios fi­gū­rė­lės, nu­lip­dy­tos iš... mo­lio.

Nu­da­žy­ti, de­ko­ruo­ti bal­dai kei­čia vi­są bu­tą ar­ba, kaip sa­ko me­ni­nin­kė Vi­ta, pa­de­da suar­dy­ti pen­kiaaukš­tės dė­žu­tės įvaiz­dį. Ir, gy­ven­da­mas dau­gia­bu­ty­je, žmo­gus ne­be­si­jau­čia lyg var­nė­nas in­ki­liu­ke. Atei­na su­pra­ti­mas, jog pa­sau­lis tu­ri gra­žių for­mų. Kad pa­si­jus­tum lais­vas sa­vo na­muo­se, te­rei­kia iš­si­lais­vin­ti sa­vo vi­du­je.

Vi­ta juo­kia­si, jog kar­tais žmo­nės tei­rau­ja­si, kaip me­ni­nin­kė su­ge­ba vi­sas dul­kes nuo gra­žių na­mų daik­tų nu­va­ly­ti. Juk čia tiek džio­vin­tų ir dirb­ti­nių (bet ki­to­kių, at­ro­dan­čių lyg gy­vos) gė­lių, skulp­tū­rė­lių, dė­žu­čių, lė­lių, pa­gal­vė­lių, vin­ta­ži­nių su­kne­lių, su­ve­ny­rų... O kur dar ka­ban­tys kra­pų ko­tai, ant ku­rių atei­ty­je nu­tūps pa­pjė ma­šė tec­ni­ka su­kur­ti paukš­čiu­kai?

„Kiek­vie­nas gy­ve­na, kaip su­pran­ta“, – sa­ko me­ni­nin­kė. Jai ne­priim­ti­na gy­ven­ti tar­si ope­ra­ci­nė­je. Tuš­tu­ma ir ny­ku­ma bū­tų. O kur fan­ta­zi­ja? Ne­rei­kia lauk­ti ypa­tin­gų pro­gų, kad puoš­tu­mei­si ir puoš­tum sa­vo na­mus, kad ant sta­lo pa­dė­tum gra­žiau­sias lėkš­tes.„Ypa­tin­gos pro­gos bū­na kas­dien. Jei il­gai lauk­si, ga­li ir ne­su­lauk­ti. Gal nu­si­pel­nei džiaug­tis šian­dien“, – mąs­to kū­rė­ja, aki­mis glos­ty­da­ma sa­vo gė­lių "oran­že­ri­ją", ku­riai pa­lan­gės jau se­niai ne­beuž­ten­ka.