Naujausios
Meilė tėvynei prasideda nuo kiemo
Šešiametis Džiugas klausia: „Tėti, kodėl vėliavos?“. „Gimtadienis“, – atsako Giedrius Globys. Vaikas neatlyžta: „O kieno?“ „Lietuvos“, – paaiškina tėvas. „Valio, tai šiandien valgysime tortą!“, – apsidžiaugia mažasis lietuvis. Tai buvo vasario 16–osios rytą. Kovo 11–ąją šeima turi tradiciją – darys fotosesiją. „Mūsų patriotizmas niekada nenugaravo, nes niekada nebuvo ir „užvirintas“, – sako Giedrius.
Alvydas JANUŠEVIČIUS
alvydas@skrastas.lt
Tortas Lietuvai
Vasario 16-osios rytas šiauliečių Globių šeimoje prasidėjo sūnaus Džiugo ir tėvo Giedriaus pokalbiu apie Lietuvą ir jos gimtadienį. Džiugo vyresnėlė sesuo Rusnė apie šventę žinojo jau anksčiau, todėl šia proga mintinai išmoko Maironio eilėraštį „Oi neverk, motušėle“. Pati mažiausia Giedrė nudžiugino tėvus, tiksliai nusakiusi, kokių spalvų yra mūsų vėliava. Džiugas išmoko Anzelmo Matučio eilėraštį „Aš – tavo tėvynė“.
Jei jau gimtadienis, kodėl nesuvalgius torto? Alberta, trijų lietuvaičių mama, pagamino trispalvį žėlė tortą. Visi susigriebė, kad nėra balionų namams papuošti. Vaikai sugalvojo išeitį – ant lentynų pridėliojo iš lego kaladėlių sukonstruotų trispalvių bokštelių.
Tą šventinę dieną į svečius atėjo dar viena šeima, kurioje auga trys panašaus amžiaus vaikai. Tikras gimtadienis.
„Bet kokia meilė turi būti smagi. Ypač meilė gimtinei“, – šypsodamasis sako Giedrius Globys.
Viskas vyko ne kokiame oficialiame renginyje, o Globių šeimynos svetainėje. Ten, kur visi kasdien pietauja. Tąkart kvepėjo firminiu patiekalu – bulvių plokštainiu.
O ką reikės Džiugui atsakyti kovo 11-ąją? „Irgi gimtadienis. Lietuva turi ne vieną gimtadienį. Juk nuo to vaikams tik geriau – tortų daugiau“, – paaiškina Giedrius. Šeima kovo 11-ąją švenčia panašiai, tačiau dar turi tradiciją tą dieną daryti šeimos fotosesiją.
Karštas, bet ne verdantis
Giedriaus ir Alberta – abu istorikai, šią specialybę baigę Vytauto Didžiojo universitete. Abu dirba istorijos mokytojais, o Giedrius dar ir Šiaulių universitete. Pora nuo mokyklos ir studijų laikų yra užkietėję skautai.
Jie sako, kad meilę Tėvynei vaikams ne tik tortais skiepija. Juk prieš tai tenka kokį eilėraštį išmokti. Vaikai mielai pasakytų tą, kurį deklamavo Kalėdų seneliui, tačiau šiemet juk – Maironio metai.
Albertai skaudžiausia, kai jos mokiniai negali pasakyti, kas buvo jų seneliai, kokie jų vardai, kada gimė. Ką jau kalbėti apie prosenelius. Abu istorikai sako žinantys savo genealoginį medį iki proprosenelių.
„Jei nori būti patriotu, visai nebūtina valgyti trispalvį tortą, – konstatuoja Giedrius. – Viskas prasideda nuo savo kiemo. Myliu savo namus, rajoną, o galiausiai ir visą Lietuvą. Nemėgstame paradų, nes tai dirbtina. Mūsų patriotizmas niekada nenugaravo, nes niekada nebuvo ir „užvirintas“. Reikia sveikai žvelgti į patriotizmą“.
Vardai su legendomis
Giedrius ir Alberta dar prieš susituokdami žinojo, kad savo atžaloms duos lietuviškus vardus, kurie turės ir savo legendą.
Vyriausiajai Rusnei vardą sugalvojo Alberta, kai ruošėsi ekskursijai į Pamario kraštą. Rusnė buvo mylimiausia Nemuno dukra. Ją pamilo Bangpūčio sūnus Vakaris, kuris slapta išsivežė Rusnę į savo tėvo Bangpūčio namus. Nemunas ilgai neatleido Vakariui, pyko ir ant dukters. Tačiau nudžiugo sulaukęs vaikaičių – Atmatos, Skirvytės, Pakalnės, Vorusnės, Vytinės.
Džiugas gimė Šiauliuose, beveik Žemaitijoje. Jam patinka žinoti, kad Džiugas buvo legendinis kunigaikštis, kuris su kuokomis mušė kryžiuočius. „Jei būtų gimęs kur nors prie Vilniaus – gal būtų Kernius, Kernavės kunigaikštis“, – svarsto Giedrius.
Mažai kas žino, kad pirmoji Lietuvoje Giedrė buvo Giedrė Gučienė-Žmuidzinavičiūtė, gimusi 1913 metų kovo 5 dieną. Vardą jai davė tėvai dailininkas Antanas Žmuidzinavičius ir Marija Žmuidzinavičienė-Putvinskaitė. Mamos brolis buvo Vladas Putvinskis, Šaulių sąjungos įkūrėjas, kuris parašė knygą-legendą „Giedrė“.
„Stengiamės „užprogramuoti“ vaikus taip, kad jie jaustųsi lietuviais, žinotų savo šaknis“, – paaiškina Alberta, tačiau patikslina, kad vienintelio būdo suvokti save kaip lietuvį, nėra. Pavyzdžiui, įžymus gamtininkas Tadas Ivanauskas lietuviu pasijuto perkopęs dvidešimt metų, nors vaikystėje lietuviškai nekalbėjo.
Kauniečiai – vieningesni
Abu istorikai kilę iš Kauno, o Šiauliuose apsigyveno prieš devynerius metus. Pora įsitikinusi, kad Kaunas – vienas patriotiškiausių miestų. Tautiškumą nulėmė pati istorija.
Miestas nuo seno konservatyvus, todėl palaikantis tradicijas.
Giedrius primena, kad Vilnius niekada ir nebuvo labai lietuviškas miestas.
Alberta mano, kad šiauliečiai su savo miestu tokio stipraus tapatinimosi neturi. Miesto šviesuoliai net pabrėžia, kad Šiauliai – nuobodokas proletariškas darbininkų miestas. „Tačiau kiek visokių kultūros veikėjų čia gimė. Tik dauguma jų savo kūrybą skleidė svetur“, – sako Alberta.
Atiduok, ką privalai
Ar sunku mylėti Lietuvą? Ar kelti trispalvę, kai tai yra privaloma, o ne laisva valia nusprendžiama?
„Pradėkime nuo to, kad kai tau aštuoneri, privaloma išmokti Maironio eilėraštį. Iš pradžių tu muistaisi, bet vėliau džiaugiesi“, – atsako Giedrius.
Istoriko nuomone, tie, kurie nekelia vėliavos tarsi protestuodami, parodo savo vaikiškumą. Alberta šiuo klausimu pritaria: „Patys reikalaujame, kad valstybė kažką duotų privalomai. Kodėl ji negali ko nors iš mūsų pareikalauti?“
Giedrius šį klausimą užbaigė lotynišku posakiu, kuris yra parašytas ant aukuro prie nežinomo kareivio kapo Kaune „Redde, quod debes“. Tai reiškia – atiduok, ką privalai.
Šaknys
Alberta pamena, kad meilė gimtajam kraštui užsimezgė vaikystėje. Senelis buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, politinis kalinys, gerai mokėjęs slapstytis. Suėmė jį, kai iki Stalino mirties buvo likę pusė metų. „Kai grįžo iš lagerio, šakutės nenulaikė. Jei nors kiek ilgiau – būtų neišgyvenęs“, – pasakoja Alberta.
Būdama vos 12 metų Alberta stengėsi dalyvauti Lietuvai svarbiuose įvykiuose: „Su tėvais sausio 13-ąją prie parlamento važiavome. Paskelbė, kad atvažiuoja tankai. Tėvai mane „supakavo“ į automobilį ir – atgal į Kauną. Visą kelią verkiau, kodėl nepasilikome. Dalyvavau ir Baltijos kelyje“.
Pora nesieja emigracijos su patriotiškumu. Jei žmonės emigruoja, net ir dėl ekonominių dalykų, jie turi tokią teisę.
„Kai kurie prieškario emigrantai grįžo ir investavo į savo ūkius. Dabartiniai taip pat siunčia pinigus artimiesiems. Politiniai emigrantai už kitus niekuo ne geresni. Juk jie nepasiliko partizanauti. Tik gaila, kad kai kurių mūsų draugų vaikai nemokės taisyklingai lietuviškai rašyti“, – svarsto Alberta.
Pilietiškumas – natūralu
Tiems, kurie keikia Lietuvą, istorikų šeima norėtų priminti, kad buvo daug baisesnių laikų: holokaustas, tremtis, karai, rytprūsių tragedija. Žmonės ir tada išlaikė svarbiausias vertybes.
„Tikriesiems patriotams natūralu elgtis pilietiškai, – sako Giedrius. – Na ir kas, kad valstybė nelabai valstybiška. Greičiau partietiška.“
Alberta pritaria. Jos nuomone, Lietuvoje žmonės turėtų dalyvauti valstybės valdyme: „Reikia eiti balsuoti, nes tai yra vienas iš būdų dalyvauti valstybės gyvenime. Drąsiai eik, o vėliau – drąsiai kritikuok. Visuomenė turi parodyti, kad ji nėra žaisliukas.
Reikia burtis į bendruomenes. Man gražu, kai žmonės vieningai apgina savo mokyklą nuo uždarymo, išveja kiaulių fermų statytojus ar dalyvauja aplinkos tvarkymo akcijose. Tai ir yra tikrasis patriotizmas“.
SĄVOKOS: Albertai ir Giedriui valstybės ir Tėvynės sąvoka yra platesnė už sąvoką „valdžia“.
MEILĖ: „Meilė turi būti smagi. Ypač – Tėvynei“, – mano istorikų pora Alberta ir Giedrius Globiai.
AKCENTAI: Per Lietuvos valstybines šventes vaikai išradingai papuošia namus.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
TORTAS: Mažieji lietuvaičiai švenčia Lietuvos gimtadienį. Žinoma, prieš tortą buvo programa su eilėraščiais ir dainomis.
Asmeninio archyvo nuotr.